(Translated by https://www.hiragana.jp/)
Ragana – Vikipedija Pereiti prie turinio

Ragana

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hansas Baldungas Grynas. „Raganos“. Medžio raižinys, 1508 m.

Ragana – moteriška pasakų ir sakmių būtybė, turinti stebuklingų galių. Su krikščionybės atėjimu imta sieti su velniais ir demonais. Nuo XVII a. sąvoka ragana pradėta taikyti taip vadinamuose raganų teismuose moterims, kur daug dažniau buvo vartojami žodžiai (lenkų, kanc. slavų, lotynų kalbomis) reiškiantys 'kerėtoja, blogodaris'.[1][2]

Tikėjimas raganomis buvo paplitęs beveik visoje Europoje ir rėmėsi pagoniškųjų tikėjimų liekanomis. Tiesa, skirtinguose regionuose raganos turi šiek tiek kitokias savybes. Panašių į raganas vaizdinių turėjo graikai, romėnai, indai ir kitos tautos.[1]

Spėjama, kad raganos buvo seniausių laikų žiniuonės, laikomos magijos veiksmų atlikėjomis. Raganavimas daug bendra turėjo su magijos veiksmais. Atliekami darbai buvo grindžiami veiksmo magija ir žodžio magija. Žodžio magijai priklausė užkalbėjimai, pirmykštės maldos. Įvairius maginius veiksmus matriarchato laikais atlikinėjo moterys, geriau sugebančios bendrauti su antgamtiniu pasauliu, ypač su dvasiomis, galėjusiomis paveikti savo naudai gamtos reiškinius, numalšinti giminės arba genties priešus, taip pat suteikti bendruomenei gerovę, išgydyti ligas. Raganystė atgaivinta moderniojoje kultūroje. Ją praktikuoja užsiimantys okultine ir panašia praktika asmenys, bendruomenės.[1]

Labiausiai paplitusi etimologija sieja ragana su žodžiu regėti ir teigia ragana buvusi 'regėtoja'. Ši etimologija buvo iškelta jau 1921 (H. Hirt) neatsižvelgiant į kontekstą ir žodžių darybą. J. Otkupščikovas etimologija traktuoja ragana kaip 'raguota būtybė' ir nurodė į giminystę su velniu, kuriam ragai gan būdingi.[3]

Ragana liaudies meno ekspozicijos pavidalu
Ragana ir velnias Juodkrantės Raganų Kalnas

Raganos turėjo antgamtinę galią tvarkyti ir regeneruoti ne tik gyvojo pasaulio, bet ir Visatos reiškinius. Raganos tvarko ir dangaus šviesulius: skrenda perkirsti pilnėjančio Mėnulio, pagauna ir uždaro Aušrinę, savo šluota ar kitu būdu užtemdo Saulę. Reguliuodamos žmonių perteklių, paverčia juos akmenimis, medžiais, gyvūnais.

Sakmėse apie jas išliko nemažai kanibalizmo pėdsakų. Pasakojama, kad ragana suvalgė 3x9 prinokusias uogas ir 3x9 neprinokusias, t. y. užmušė ir suvalgė minėtą skaičių suaugusių žmonių ir vaikų. Sakmėse raganos dažnai kepa ir valgo sugautų berniukų mėsą.

Raganų žinioje buvo ir erotinis gyvenimas, kuris pirmykštės bendruomenės sąlygomis turėjo būti reguliuojamas.

Viena būdingiausių raganų galių buvo sugebėjimas pasiversti ir kitus paversti įvairiais gyvūnais, ropliais, rupūžėmis, paukščiais, ožkomis, kalėmis, kumelėmis, kiaulėmis. Tie gyvūnai buvo gyvenimo, mirties, atgimimo simboliai, susiję su visu gyvuoju pasauliu. Jei ragana kurį nors žmogų paversdavo gyvūnu, akmeniu ar medžiu, be jos pagalbos jis negalėdavęs atvirsti žmogumi. Pavertimo laiką galėdavęs sutrumpinti koks nors didvyris arba paprastas žmogus savo tauriais darbais. Raganos vykdydavo visokius griaunančius žmoniją, gyvūniją, augaliją darbus. Raganos dažniausiai pasiversdavo rupūže, kurioje įsikūnijusi piktoji naikinanti dvasia. Tokios rupūžės, reikalui esant, įgyjančios sparnus ir galinčios skraidyti. Jos skrisdavusios į raganų susirinkimus per Rasos šventes. Pavirtusios rupūžėmis, raganos naktį lendančios į tvartus, ganyklas, žindančios karvių pieną, dėl ko karvės nykstančios. Raganų rupūžių seilės laikytos nuodingomis, o jų įkandimas mirtinu. Kartais raganų rupūžių blogį žmonės numaldydavę tik žmonių krauju. Tokias raganas sutikti, užminti, paliesti buvo pražūtinga. Žmonės tikėjo, kad šios rupūžės nemirtingos. Jei tokią rupūžę kas užmuštų ir išdžiovintų, pakabinęs prieš saulę, jos vėlė liktų gyva. Tą rupūžę numetus ant žemės, ji vėl atsigautų, nes susilietimas su žeme sugrąžina jai gyvybę. Todėl rupūžių atvaizdus, padarytus iš vaško, medžio, metalo, žmonės nešiodavo kaip amuletus, apsaugančius nuo blogybių. Apskritai rupūžės buvo laikomos nesibaigiančios gyvybės simboliu.

Raganos norėdamos sukelti audrą, perkūniją, žaibus, mosteli savo paslaptinga raudona lazdele. Tuoj pakyla vėjas, pradeda temti, žaibuoti ir daužytis Perkūnas. Norėdamos sulaikyti kilusią audrą, išblaškyti tamsybes, raganos meta savo raudoną lazdelę aukštyn į tamsą, sakydamos: „Bangpūty, tu imk šį pavidalą", ir tuoj visa gamta nurimsta.

Raganos stabdo vis didėjančią žmogaus sėkmę. Jos galinčios atimti ar pakeisti deivės Laimos žmogui skirtą dalią, sveikatą, atsiųsti ankstyvą senatvę, tarpusavio nesantaiką, daugelį kitų nesėkmių. Raganos sukeliančios skausmą, sielvartą, neapykantą primindamos, kad gyvenime niekas negali išvengti nei gėrio, nei blogio, tarp klestėjimo ir nykimo turi būti pusiausvyra, visa gamta ir žmonės nėra amžini, nepajudinami, kad jie visi mirtingi.

Kai vėjo pučiami rugiai vilnija, žmonės sako, kad raganos karpo varpas. Jos kerpa ir gerai augančias avių vilnas, nujodo gerus arklius. Raganos galėdavo atimti javų derlių, karvių pieną, medžiotojams nubaidyti žvėris, o žvejams žuvis. Skraidė ore, skleidė kibirkštis ir ugnį. Didžiausia raganų veikla būdavusi per vasaros solsticiją, kai augalijos ir gyvūnijos suklestėjimas pasiekdavo kulminaciją ir tada jos savo galia siekdavo tai sustabdyti.

Raganų medžioklė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Malleus maleficarum. VII leidimo viršelis

Tikėjimas kerų galia paplitęs daugelyje kultūrų. Manoma, kad kerais galima paveikti (pvz., juodoji magija), o kenkėjas gali būti nubaustas. Teisinėmis priemonėmis prieš burtininkus bei raganavimą kovota nuo gilios senovės. Pvz., Babilone Hamurabio kodeksas nustatė atitinkamas bausmes. Su burtininkavimu kovota ir Egipte; Biblijoje yra nuostatų dėl elgimosi su burtininkais (burtininko gyvo nepalikite), nors Biblijoje apie raganas nekalbama.

Raganų teisminis persekiojimas suaktyvėjo Viduramžiais (žr. inkvizicija). Pagrindinis kaltinimas raganoms – atkritimas nuo Bažnyčios ir sąjunga su velniu. LDK teisė ne bažnytinės įstaigos, inkvizicijos, o pasaulietiniai teismai. Kaltinta tariamu kenkimu kerais, nužiūrėjimu.

1726 m. 2 Darsūniškio gyventojai – Sofija ir Juozapas Šarkos buvo sudeginti ant laužo už raganavimą, yra manoma, jog tai buvo paskutinis raganų laužas Lietuvoje.[4]

Tikėjimas raganų galiomis paplito ir Bažnyčioje po Raganų kūjo (Malleus maleficarum) pasirodymo (1487).[5] Paskutinis teismas, kuris baigėsi mirtimi, įvyko 1782 m. Šveicarijoje.

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
  1. 1,0 1,1 1,2 Ragana. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-10.
  2. Gimževskienė K. (2018) „Raganos ir burtininkai lietuvių mitologinėse sakmėse ir jų atitikmenys rusų ir anglų kalbose“, Vertimo studijos, 110, pp. 15-30. doi: 10.15388/VertStud.2018.2.
  3. https://etimologija.baltnexus.lt/?w=ragana
  4. „Kaišiadorių rajono savivaldybė - Istorija“. kaisiadorys.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-04-17. Nuoroda tikrinta 2016-04-17.
  5. Cassese, Erin (2018-10-31). „A political history of the term "witch hunt"“. Vox. Nuoroda tikrinta 2022-04-09.