Wicca
Wicca (lietuviškai Vikka) – neopagoniškas maginis tikėjimas, orientuotas į gamtos jėgas, pagrįstas žmogaus ir Visatos harmoningu santykiu. Jis remiasi spėjama senovės druidų ir galų magija, o per ją – Didžiosios Motinos/Deivės tikėjimu. Vėliau šis tikėjimas pasipildė kitų tautų magijos patirtimi, o vėliau ir iš kitų žemynų (pvz., Amerikos) atėjusiais papročiais. Pats pavadinimas „wicca“ atsirado per ilgus amžius, egzistuojant raganavimui bei susipinant kultūroms ir papročiams.
Esama įvairių žodžio wicca interpretacijų – senąja anglosaksų kalba wicca ir wicce vadindavo žmones, turinčius magiškų gebėjimų. Nuo šių žodžių ir atsirado dabartinis pavadinimas wicca. Wych saksų kalboje ir wicce senąja anglų kalba reiškia „suktis, išsilenkti, formuotis“.
Apibendrintai wicca – tai raganavimas, pagal wicca šalininkus – darbas su gamtos jėgomis ir gebėjimas harmoningai gyventi su aplinka. Harmonija, konflikto su pačiu savimi ir su aplinka nebuvimas yra kertinis wicca akmuo. Viena svarbiausių šio tikėjimo vertybių – asmens laisvė. Wicca – tai tikėjimas ir pasaulėžiūra, pripažįstanti gamtos ir žmogaus vienovę. Kaip ir kiekviena tradicija – wicca turi savo specifiką, ritualus ir filosofiją. Tačiau tradicijos yra kintantis dalykas, jos maišosi, susikerta, susiskaldo ir prisitaiko prie laikmečio. Nesikeičia tik pats pagrindas, wicca suformuotos vertybės, wicca įstatymai bei Didžiojo Dievo ir Didžiosios Deivės nurodymai.
Wicca tikėjimas neturi griežtų dogmų, neverčia jos narių elgtis vienaip, ar kitaip, ar atlikti vienus ar kitus ritualus, bet pagrįstas asmens pasirinkimo laisve. Anksčiau vienintelis būdas tapti wicca nariu buvo bendravimas su jau esamu nariu ar wicca grupe, dar vadinama kovenu (angl. coven). Tampant nauju nariu ir įstojant į wicca tikėjimo ratą buvo rengiamos iniciacijos apeigos. Tačiau dabartiniais laikais tam neteikiama tokia svarba, wicca nariu tapti paprasčiau, teigiama, kad esmė yra ne ritualuose ar kitų asmenų požiūryje į asmenį, tačiau į žmogaus apsisprendimo laisvę. Žmogus, gyvendamas pagal wicca įstatymus bei švenčiantis pagrindines tikėjimo šventes (šabašus) gali pats save inicijuoti ir laikyti wicca’nu.
Wicca simboliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Wicca tikėjimo išpažinėjai dažnai naudoja simbolius. Apačioje pateikiami pagrindiniai simboliai, tačiau kaip ir pati wicca, simboliai yra labai asmeniški ir naudojami tokie, kokie yra priimtini sau pačiam.
- Pentagrama – penki spinduliai reiškia 4 stichijas (Orą, Vandenį, Žemę, Ugnį) ir dvasią. Žvaigždė trimatėje erdvėje sudaro piramidę. Ratas aplink žvaigždę jungia visas stichijas ir dvasią į vieną amžiną gyvybės ir mirties ratą. Tarpusavyje sujungtos viršūnėlės simbolizuoja tamprų ryšį tarp visų elementų ir dvasios. Tai yra ir apsaugos ženklas.
- Triquetra – trys pusmėnuliai simbolizuoja tris Mėnulio fazes: priešpilnį, pilnatį ir delčią. Taip pat tris Deivės formas: Mergelę, Motiną, Senę. Visi pusmėnuliai sujungti amžino virsmo ratu.
- Deivės simbolis – trigubas mėnulis – tai Deivės simbolis jungiantis visas tris mėnulio fazes ir Deivės virsmus.
- Ankas – egiptietiškas kryžius. Simbolizuoja amžiną gyvenimą.
- Heptagrama – septynkampė žvaigždė, dar vadinama fėjų žvaigžde. Tikslaus paaiškinimo dėl septynių spindulių nėra. Kartais ši žvaigždė simbolizuoja astrologijos mokslą su septyniomis planetomis.
- Hekatės ratas – Hekatė buvo raganų Deivė. Manoma, kad šis ženklas simbolizuoja karūną. Jis yra dažnai vaizduojamas kaip trijų moterų ratas – jaunos mergelės, brandžios moters ir senės.
- Didžiojo Dievo simbolis – ragai simbolizuoja gaivališkumą ir vaisingumą.