Europos čempionatus prisimenant: Pranas Lubinas - Lietuvos krepšinio Krikštatėvis

Pranas Lubinas. Turbūt ne visiems šis vardas sako daug, o galbūt kai kas iš Jūsų jį girdi tik pirmąjį kartą. Tačiau žmonėms, besidomintiems krepšiniu ne pirmus ir net ne dešimtus metus, šis vardas turėtų sakyti daug. Ir labai daug.

Vienas geriausių visų laikų Lietuvos praeities krepšininkų buvo pagrindinė figūra 1939 metais vykusiose Europos pirmenybėse Kaune. Pagal laimėtus titulus niekas čempionate negalėjo prilygti Pranui: jis 1936 metais vykusiose olimpinėse žaidynėse buvo JAV krepšinio rinktinės kapitonas. P.Lubino bijojo visa Europa. Dar prieš turnyrą sklido kalbos apie nematytą vidurio puolėjo techniką, fantastiškus dėjimus į krepšį.

Būtent P.Lubinas tapo čempionato herojumi ir lietuvių didvyriu. Finale paskutinėmis rungtynių sekundėmis pataisęs netaiklų komandos draugo metimą, Pranas išplėšė pergalę Lietuvai, kuri vietą ant antrojo garbės pakylos laiptelio paliko Latvijos krepšininkams - 37:36. Po čempionato latviai padavė protestą, jog P.Lubino metimas buvo jau pasibaigus rungtynių laikui, tačiau mūsų kaimynai nieko iš to nepešė. Kartu su 1939 metais laimėtu aukso medaliu, lietuviai pratęsė pergalingą žygį po Europą, 1937 pradėtą Rygoje.

"Centro" pavardė minima buvo ir po pasibaigusių pirmenybių, kai užvirė aistros dėl Lietuvos rinktinės herojaus dvigubos pilietybės bei milžiniško ūgio.

Nėra jokių abejonių, jog Pranas Lubinas labai daug prisidėjo prie krepšinio populiarinimo Lietuvoje. Jo žaidimas įkvėpė ne vieną krepšininką, pokario metais tapusį ryškia žvaigžde Europoje. Už tai bei už Europos auksą legendai buvo, yra ir bus dėkingi dauguma krepšinio gerbėjų.

1939-aisiais P.Lubinas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, o jo ryšiai su Lietuva ilgam nutrūko. Įvairiausi karai neleido krepšininkui grįžti į Senąjį žemyną, nors ir dabar čia yra likusių jo giminaičių. Paskutiniais "centro" gyvenimo metais atsinaujino ryšiai su artimaisiais, pas jį apsilankydavo svečiai iš Lietuvos. Bet 50 metų, praleistų be ryšių su Lietuva, P.Lubino lietuvių kalba tapo kur kas skurdesnė nei ankščiau.

Lietuvos krepšinio Krikštatėvio pravardę gavusio P.Lubino jau nebėra gyvųjų tarpe.

Nors ir netekęs daugumos lietuviškų žodžių, amerikiečių pažinotas Franko J.Lubino (angliškai Frank J.Lubin) vardu sutiko duoti interviu daugiau kaip prieš dešimtmetį leistam žurnalui "Krepšinio pasaulis" (1989 metų pirmasis numeris). Tinklalapis Eurobasket.lt pateikia jums didžiąją dalį interviu, kuriame susipažinsite su praeityje garsiu krepšininku.

- Gerbiamasis Lubinai, taip jau atsitiko, kad kai kurie Jūsų biografijos faktai mums yra gana gerai žinomi, kiti - mažiau, o dar kiti išvis nežinomi. Todėl būtume dėkingi, jeigu savo biografiją papasakotumėt Jūs pats.
- Gimiau 1910 metų sausio 10 dieną Los Andželo rytinėje dalyje, Belvederio rajone. Mano tėvas Konstantinas kilęs nuo Vilkaviškio, motina Paulina Vasiliauskaitė - nuo Vabalninko. Krepšinio varžybose pirmąjį kartą dalyvavau mokydamasis priešpaskutinėje Linkolno vidurinės mokyklos klasėje. Iki tol labiau domėjausi lengvąja atletika, beisbolu, amerikietiškuoju futbolu, bet kaip tik tuo metu smarkiai ištįsau. Todėl sutelkiau savo dėmesį į krepšinį ir netrukus jau žaidžiau mokyklos rinktinėje, o paskutinėje klasėje net buvau išrinktas į miesto moksleivių simbolinę rinktinę "All Cily". Tais pačiais 1927 metais pradėjau studijuoti garsiame UCLA (Kalifornijos universitetas Los Andžele - aut. past.). Stipendijų tuo metu nemokėdavo, tad stūmiausi pats, šeimos padedamas. Žaidžiau "fuksų" komandoje, o vėliau likusius trejus metus - pirmojoje UCLA ekipoje. Ketvirtajame kurse 1931 metais buvau išrinktas į Vakarų pakrantės simbolinę rinktinę "All Coast". Tuo metu profesionalų komandų nebuvo, o krepšinį labai mėgau, tai baigęs studijas ėmiau žaisti AAUえーゆー (Mėgėjiško Sporto Sąjunga - aut. past.) varžybose. Patikėsite ar ne, bet AAUえーゆー čempionatuose dalyvavau per 30 metų! Daugiau kaip 20 kartų buvau Pietų Kalifornijos čempionas ir tiek pat kartų buvau išrinktas į "All Star" rinktinę.

[nuotrauka1]- Jūs tapote ne tik pirmuoju lietuvių kilmės sportininku, iškovojusiu olimpinį auksą, bet patekote ir į krepšinio istoriją kaip pirmojo olimpinio krepšinio turnyro nugalėtojas. Prašau papasakoti apie tai plačiau.
- 1936 metais "Universal Pictures" (kino studijos pavadinimas - aut. past.) komanda, kurioje aš žaidžiau, užėmė antrąją vietą AAUえーゆー čempionato finaliniame turnyre Denveryje. Mus pakvietė dalyvauti atrankiniame turnyre Niujorke, kur mūsų varžovai buvo AAUえーゆー čempionė "Globe Oilers" komanda iš Makfersono (Kanzaso valstija), penkios įvairios studentų čempionato divizionų komandos ir pajėgiausia UMCA (Jaunųjų krikščionių asociacijos - aut. past.) ekipa. Turnyro nugalėtojas turėjo atstovauti Amerikai Berlyno olimpinėse žaidynėse. Mums sekėsi rungtyniauti ir finale įveikėme AAUえーゆー čempionus - 44:43. Taigi aš tapau JAV olimpinės rinktinės kapitonu. Tačiau du iš devynių mūsų komandos žaidėjų dar prieš atkrintamąsias varžybas buvo diskvalifikuoti už nusižengimą mėgėjiškumui, todėl treneris Jimmy Needle'as nusprendė sudaryti JAV olimpinę rinktinę lyg iš dviejų komandų - iš mūsiškių septyneto ir šešių "Globe Oilers" žaidėjų bei vieno krepšininko iš Vašingtono universiteto.

Berlyne JAV rinktinei didesnių problemų nebuvo, ir mes, tarsi valso žingsniu, skriejome iki finalo, lengvai nugalėdami visus keturis varžovus. Treneris J.Needle'as manė, jog negalima vienu metu į aikštę išleisti skirtingų komandų žaidėjų, nors jie būtų ir labai pajėgūs. Jo nuomone, svarbiausias pergalių "laidas" - tarpusavio susižaidimas, todėl ir Berlyne JAV rinktinei pakaitomis atstovaudavome tai mes, tai Makfersono "Globe Oilers" krepšininkai. Vieną dieną žaisdavome mes, kitą - jie. JAV rinktinė buvo pranašesnė už kitas komandas, bet ir jai gerokai trukdė tai, kad Hitleris žaidynėms nebuvo pastatęs sporto salės. Mes nebuvome pratę žaisti tokiomis sąlygomis - atviroje, žvyro pripiltoje duobėtoje aikštėje. Ypač sunku buvo finale, kai JAV komanda žaidė su Kanada. Prieš rungtynes visą dieną lijo, tiksliau - pliaupė. Aikštelė skendėjo 5-6 cm vandens sluoksniu. Apie kamuolio varymą negalėjo būti nė kalbos. Nenuostabu, kad po pirmojo kėlinio rezultatas buvo vos 15:4 JAV naudai. O tuo metu dangus visiškai "prakiuro". Žaidė dvi geriausios pasaulio komandos, o per visą antrąjį kėlinį jos vos po du kartus įmetė į krepšį. Na, bet nieko nepadarysi... Vis tiek nugalėjo stipresnieji - 19:8, ir mes tapome olimpiniais čempionais. Tiesa, olimpinį aukso medalį gavau gerokai vėliau - po kelių mėnesių man jį paštu atsiuntė į Kaliforniją. Mat pagal J.Needle'o "pamaitinį grafiką" finalinių rungtynių dieną teko žaisti ne "Universal Pictures" komandos žaidėjams, o kitam septynetui. Tad tą dieną apdovanojimai buvo įteikti ne mano komandai, o tiems septyniems, kurių kapitonu buvo Billas Wheatley. Buvo apmaudu apdovanojimo ceremoniją stebėti iš toli...

- Lietuvoje daugiausiai žinome apie tą Jūsų biografijos laikotarpį, kai čia viešėjote ar žaidėte, tai yra apie 1936, 1938-1939 metus. Gal papasakokite, kaip susiklostė Jūsų likimas sugrįžus į Ameriką 1939 metų pabaigoje?
- Didėjant karo grėsmei Europoje, Amerikos konsulas Lietuvoje liepė mums grįžti į JAV. Vėliau jam buvome labai dėkingi, matydami, kas Lietuvoje dėjosi netrukus po mūsų išvykimo. Sugrįžęs į Ameriką, vėl įsidarbinau kino studijoje filmavimo grupės scenos darbininku. Taip pat vėl ėmiau dalyvauti AAUえーゆー čempionatuose, žaisdamas įvairiose mėgėjų komandose, tarp jų ir "20th Century-Fox" kino studijos ekipoje, kurios buvau vadybininkas, treneris ir "žvaigždė" tuo pačiu metu. Sėkmingiausi mums buvo 1941 metai. Tada laimėjome AAUえーゆー čempionatą. Finaliniame turnyre Denveryje (Kolorado valstija) pusfinalyje rezultatu 27:24 įveikėme "Oilers" komandą, o finale - San Francisko "Olympic Club" krepšininkus - 47:34. Pastarųjų gretose buvo ir Hankas Luisetti (žymus JAV krepšininkas, pirmasis krepšinio istorijoje pelnęs per vienerias rungtynes per 50 taškų, metimo viena ranka pašokus pradininkas - aut. past.), tuomet garsėjęs rezultatyvumu. Tačiau galiu pasigirti - finale aš pranokau H.Luisettį rezultatyvumu: jis pelnė 15, o aš - 20 taškų.

Kitais metais "20th Century-Fox" komanda kaip JAV čempionė buvo pakviesta dalyvauti "Naismith Invitational Jubilee" turnyre Niujorke. Į šias varžybas, skirtas krepšinio 50-mečiui, atvyko pajėgiausios Amerikos komandos. Finale mes vėl nugalėjome "Phillips Oilers" krepšininkus, nors jų komandoje tą kartą jau nebuvo H.Luisetti.

Vėliau aš dar daug metų žaidžiau AAUえーゆー pirmenybėse, dalyvavau finaliniuose turnyruose. Pasitraukiau iš ankstyvo sporto, kai man buvo 54 metai (Kareemas Abdul-Jabbaras, NBA rekordininkas, rungtyniavo iki 42 metų tačiau jam toli iki 54 metų JAV mėgėjų pirmenybėse žaidusio lietuvio P.Lubino - aut. past.), užleisdamas savo vietą sūnui ir kitiems jaunesniems.

- Ar jūs esate žaidęs profesionalų komandose ar bent gavęs tokių pasiūlymų?
- Ne, profesionalų komandose aš niekada nežaidžiau. Jie, beje, ankščiau ir tokių pinigų nemokėdavo kaip šiandien. Dabar Magicas Johnsonas per metus vien tik iš klubo gauna penkis kartus daugiau nei JAV prezidentas... O tada viskas buvo kur kas kukliau. Tiesa, po mūsų pergalės Berlyne mane panoro nusipirkti profesionalai iš "Safeway-Piggly-Wiggly Organisation". Jų pasiūlymas buvo toks "Jeigu besąlygiškai sutinkate žaisti mūsų komandoje, mokėsime Jums po 35 dolerius kas savaitę!". Kadangi dirbdamas kino studijoje tuo metu jau gaudavai po 50 dolerių, tokio pasiūlymo, aišku, atsisakiau. Va taip ir netapau profesionalu - nei tada, nei vėliau.

- Amerikoje priimta pasižymėjusius krepšininkus apdovanoti prizais ar suteikti jiems garbingus vardus. Be abejo, ir Jūs ne išimtis...
- Aš jau minėjau kai kuriuos garbės titulus. Be to, dešimtį kartų buvau išrinktas į pirmąją arba antrąją AAUえーゆー "All America" penketuką - netgi, kai man buvo jau beveik 50 metų! "Helms Hall of Fame" (Krepšinio šlovės muziejus - aut. past.) valdyba pripažino mane geriausiu Pietų Kalifornijos krepšininku mėgėju nuo 1900 iki 1950 metų. O 1981 metų rugpjūčio 13 dieną, švenčiant Los Andželo 200 metų jubiliejų, buvo pagerbta ir apdovanota specialiais atminimo medaliais po 20 geriausių per visą miesto istoriją atskirų sporto šakų sportininkų. Aš ypač didžiuojuosi tuo, kad patekau tarp apdovanotųjų krepšininkų - juk Los Andželas yra davęs pasauliui tiek puikių žaidėjų!

- Buvo laikai, kai Lietuvoje jūsų pavardė buvo virtusi kone bendriniu pavadinimu milžinui, gigantui įvardinti. Apie Jūsų ūgį sklindi gandai, buvo pateikiami įvairūs skaičiai - 201 cm, 204 cm, 206 cm... Tačiau kai kas tvirtina, kad Jūsų ūgis 1939 metais nesiekęs net dviejų metrų. O kaip buvo iš tikrųjų?
- Tuo laikotarpiu, kai buvau susijęs su Lietuvos krepšiniu, tai yra 1936-1939 metais, mano ūgis buvo šešios pėdos ir šeši su puse colio (199,4 cm - aut. past.). Beje, jis lygiai toks pat ir šiandien (1989 metais - aut. past.). Kaip matote, ne toks aš jau gigantas. Tačiau ir Berlyno žaidynėse (nors ten buvau ketvirtas pagal ūgį komandoje), ir prieš Europos čempionatą Kaune Tarptautinėje krepšinio federacijoje buvo daug ginčytasi. Buvo siekiama eliminuoti aukštesnius krepšininkus iš tarptautinių varžybų.

- JAV spaudoje Jus neretai vadina Lietuvos krepšinio Krikštatėviu. O kokie Jūsų mylimiausi Krikštasūniai? Ar sekate mūsų krepšinio gyvenimą?
- Kai po karo Rusijos rinktinė Helsinkyje vos nenugalėjo JAV komandos, vieni mane sveikino, kiti priekaištavo - mat iki tol niekas nežinojo, kad rusai būtų žaidę krepšinį, o po karo jie naudojosi tais lietuvių krepšininkais, kuriuos buvau treniravęs, ir iš jų perėmė daug technikos ir taktikos žinių. Aš visada su pasitenkinimu stebėjau iš toli, kaip Lietuvoje suklestėjo krepšinio tradicijos ir davė tokius tarptautinio masto žiedus kaip Arvydas Sabonis. Didžiavausi ir tuo, kad Seule lietuviai krepšininkai pasižymėjo daugiau už kitus. Tai mano komanda, lietuvių komanda nugalėjo amerikiečius - sakiau žurnalistams...

- Savo biografijoje Jūs daugiausia kalbėjot apie krepšinį...
- Išskyrus porą pertraukų, visą gyvenimą dirbau kino studijose. Iš viso - net 44 metus. Tai ir buvo vienintelis mano pragyvenimo šaltinis, nes per tiek metų, praleistų krepšinio aikštelėje, aš negavau nė cento už sporto pasiekimus! 1965 metais išėjau į pensiją. Mat darbo metu susižeidžiau dešiniąją čiurną, teko net kelis kartus operuoti.

- Norėtume šiek tiek sužinoti ir apie Jūsų šeimą.
- Su Mary Agnes mane suvedė krepšinis. Ji buvo žaidusi JAV čempionių "Wichita Thurstns" komandoje, buvo rinktinės narė, šiek tiek žaidė ir Lietuvoje. Susituokėme 1935 metų vasario 9 dieną. Taigi jau 55-ti metai, kai kartu išgyvename visus savo džiaugsmus ir negandas. Išauginome sūnų ir dukrą - jiems jau per trisdešimt metų. Beje, abu lyg pasekė mūsų pavyzdžiu ir taip pat augina po sūnų ir po dukrą.