Karų permainose. Ginkluota rezistencija 1945–1953 m.
Besikeičiančios okupacijos. Laisvės siekių bandymai
1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, jos kariuomenė buvo palaipsniui integruojama į Raudonąją armiją, mažinama, galiausiai siekiant išformuoti jos likučius. Maždaug 2 tūkstančiai Lietuvos karininkų ir apie 4,5 tūkstančio kareivių buvo suimta ir pateko į koncentracijos lagerius, kur dauguma buvo nužudyti arba mirė nuo nepakeliamų sąlygų.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus Vokietijos kariuomenei atsirado viltis atkurti nepriklausomybę ir Lietuvos kariuomenę. Prasidėjus vokiečių puolimui Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš sovietų kariuomenę. Iš pradžių atrodė, kad vokiečiai remia lietuvių norą būti laisviems. Vokiečių karinė vadovybė leido kurti lietuviškus savisaugos batalionus, kurie, kaip tikėjosi lietuviai, taps atkuriamos Lietuvos kariuomenės pagrindu. Tačiau iš tikrųjų Vokietija neketino leisti atsikurti Lietuvos valstybei, o kuriami lietuviški batalionai turėjo tarnauti vokiečių reikmėms Rytų fronte. Priešingai nei tikėjosi vokiečiai, lietuviai boikotavo vokiečių reikalavimą kurti SS legioną, ir tokia formuotė vienintelėje iš visų vokiečių okupuotų kraštų Lietuvoje nebuvo sukurta.
Nesėkmingai klostantis situacijai Rytų fronte vokiečiai buvo priversti sutikti su kai kuriais lietuvių reikalavimais ir leisti organizuoti Lietuvos vietinę rinktinę, kuri turėjo tapti atsikuriančios Lietuvos kariuomenės pagrindu ir veikti tik Lietuvos teritorijoje. Tačiau vokiečiai siekė rinktinę išnaudoti savo poreikiams Rytų fronte. Tam priešinęsis Vietinės rinktinės vadas gen. P. Plechavičius buvo suimtas kartu su štabu, o rinktinė išformuota. Nuginkluodami Vilniaus krašto rinktinės batalionus vokiečiai sušaudė apie 150 lietuvių karių.
Vokiečiams pradėjus trauktis iš Lietuvos, dalis pasiryžusiųjų ginti Lietuvą nuo neišvengiamos antrosios sovietų okupacijos ėmė ruoštis partizaninei kovai, dalis jungėsi prie Lietuvos karininkų iniciatyva pradėtos kurti Tėvynės apsaugos rinktinės, kurios tikslas buvo kartu su vokiečiais stoti į kovą prieš besiveržiančią sovietų kariuomenę ir parodyti pasauliui, kad Lietuva, atkūrusi savo kariuomenę, priešinasi naujai okupacijai. Buvo planuojama suformuoti diviziją, tačiau nespėjus to padaryti rinktinė buvo sutriuškinta sovietų kariuomenės kautynėse prie Sedos miestelio ir nustojo egzistuoti kaip atskiras kovinis vienetas.
Karas po karo. Partizanai
Sovietams išstūmus vokiečius iš Lietuvos, visoje jos teritorijoje ėmė kurtis partizanų būriai, dažniausiai vadovaujami buvusių Lietuvos kariuomenės jaunesniųjų karininkų. Lietuvos partizanai tęsė kariuomenės tradicijas, naudojo jos uniformas, karinius laipsnius, statutus.
Lietuvos laisvės kovų partizanų apygardos 1949–1950 metais. LGGRTC inf.
Lietuvos pokarinė ginkluota rezistencija paprastai skirstoma į tris etapus. 1944–1946 m. partizanai tikėjosi, kad įtemti Sovietų Sąjungos ir Vakarų šalių santykiai veikiai peraugs į atvirą karą ir Lietuva bus išvaduota. Partizanai būrėsi į stambius junginius ir siekdami dominuoti teritorijoje nevengė stoti į atvirą kovą, puldinėdavo ir užiminėdavo kaimus ir miestelius. Tokia taktika pareikalavo didelių partizanų aukų. Viltys sulaukti pagalbos iš Vakarų žlugo. Partizanai suvokė, kad privalo taupyti jėgas ir nebegali kovoti atvirai prieš gausesnį ir stipresnį priešą. Stambios partizanų grupės buvo lengvai aptinkamos, nepakankamai mobilios.
Antrajame etape susiformavo tvirti teritoriniai junginiai – partizanų apygardos. 1948 m. partizanai sukūrė vieningą Lietuvos partizanų vadovybę, tai leido derinti visų Lietuvos partizanų apygardų veiksmus ir veiklos metodus. Partizaninio judėjimo Lietuvoje vadu tapo Jonas Žemaitis Vytautas. Pasikeitė kovos taktika, partizanai ėmė slapstytis mažomis grupėmis, atsisakyta atvirų kovos veiksmų, miestelių puldinėjimo. Pagrindine partizanų kovos priemone tapo pasalos. Suaktyvėjo partizanų spaudos platinimas, aktyvių kolaborantų naikinimas, inicijuojamos politinės akcijos, tokios kaip rinkimų boikotas. Sovietai suaktyvino agentų verbavimą ir jų infiltravimą į partizanų būrius.
Kovojančios Lietuvos generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. LYA nuotr.
Paskutinis 1948–1953 m. ginkluoto pasipriešinimo etapas apibūdinamas kaip partizanų judėjimo silpnėjimo laikotarpis. Okupacinei valdžiai pavyko sugriauti socialinę sanklodą Lietuvos kaimuose, suvarius gyventojus į kolūkius. Provokacinės akcijos kiršino kaimo gyventojus ir partizanus. Partizanus rėmę žmonės masiškai ištremti kartu su šeimomis. Tokiu būdu partizanai po truputį ėmė netekti vietos gyventojų paramos. Sovietų infiltruoti agentai padėjo ilgainiui sunaikinti visus partizanų štabus ir būrius. 1953 m. organizuota partizanų veikla nutrūko sunaikinus paskutinius štabus. 1965 m. sunaikinti paskutiniai pavieniui besislapstę partizanai.
