Adamava

Kitos reikšmės – Adamava (reikšmės).

Adamava – istorinis geografinis regionas (iki XVIII a. vadintas Fombina), Vakarų Afrikoje, besitęsiantis nuo pietryčių Nigerijos (Adamavos valstija), per šiaurės centrinį Kamerūną (Adamavos ir Šiaurės provincijas), iki Centrinės Afrikos Respublikos. Iš dalies jo teritorija sutampa su Adamavos plokščiakalniu.

Sahelio regionas Adamava
Šalis	rytų Nigerija, šiaurės Kamerūnas
Tautos	Adamavos tautos (kirdi) > fulbiai
Valstybės	Adamavos emyratas
Sahelio civilizacijos regionai: Senegambija (1), Vakarų Sahelis (2), Mosiai (4), Hausalandas (5), Kanem-Bornu (6), Adamava (9), Darfūras (7)

Regionas buvo pavadintas pagal XVIII a. pabaigoje-XIX a. čia egzistavusį fulanių musulmonų Adamavos emyratą, kuris taip pavadintas jos įkūrėjo Modibo Adamo garbei.

Gamta

Adamavos regionas. Sužymėti svarbiausių lamidatų centrai. Užrašai didžiosiomis raidėmis žymi tautas

Adamavos regionas iš šiaurės buvo supamas tokių istorinių Sahelio civilizacijos regionų, kaip Hausalandas (šiaurės vakaruose), Kanem-Bornu (šiaurėje), Bagirmi (šiaurės rytuose). Pietuose jis atsiremia į tropinius Kongo miškus, o pietryčiuose – į Bamendos savanas.

Iš dalies regionas sutampa su Adamavos plokščiakalniu, kuriame vyrauja savanų gamta. Galvijų auginimas yra pagrindinė ekonomikos šaka šiame regione.

Tačiau regionas tradiciškai apima ir šiaurėje nuo plokščiakalnio esančias Benuės žemumas. Visą regioną geografiškai priimta dalinti į dvi dalis. Šiaurinė dalis gamtiškai labai įvairi – čia yra ir pelkingos žemumos, ir aukštikalnės, gausios vulkanų. Pietinėje dalyje, tuo tarpu vyrauja vienodos plokštikalnės lygumos.

Istorija

Kirdi

Adamavos regionas Kamerūne ir Nigerijoje yra apgyvendintas daugiausia Adamavos tautų ir fulbių

Adamavos regionas kultūriškai priklauso Sahelio civilizacijai. Tačiau į šia teritoriją civilizacija atėjo palyginus vėlai. Iki XVIII a. regionas vadintas Fombina, (kanūrių kalba tai reiškia „pietūs“) ir jame gyveno daugybė smulkių tautelių, dauguma kalbančių Adamavos kalbomis. Jos išpažino vietinius tikėjimus ir turėjo bendrą mentalitetą, kas leido juos grupuoti į bendrą etninį vienetą kirdi.

IX a. vyko viena pirmųjų migracijų regione, kurios metu vietinės senosios tautos buvo užgožtos naujų atvykėlių bangos – Adamavos tautų. Tarp jų svarbiausios buvo mbumai, čangai, fali, mundangai, tupuriai.

Jau nuo XIII a. kirdi užmezgė prekybinius santykius su Kanem-Bornu regionu šiaurėje, iš kurio skverbėsi islamas, kuris, tačiau, regione neįsigalėjo. Kanemo valdovo Dunamo II laikais (1221–1259), ši šiaurinė valstybė įsigalėjo regiono šiaurėje, ir valdė jį per vietininką, tituluojamą kaigama. Tuo metu pradėta ir vergų prekyba.

XIV a. į regioną atsikėlė dar dvi svarbios tautos, – gbajai iš pietryčių ir vute iš Kanem-Bornu regiono. Pastarieji buvo pirmieji geležies lydytojai Adamavoje, ir sukūrė pirmuosius valstybinius junginius bei miestus (Banjo ir Tibatis).

Modibo Adamo

Iki XVIII a. regione jau buvo apsigyvenę musulmonai fulbiai, kurie priešpriešino save vietiniams kirdi. Pačioje XIX a. pradžioje, įtakoti Hausalande vykusių fulbių džihado procesų, fulbiai paėmė valdžią regione. 1809 m. vienas iš fulbių džihado vadų, – Modibo Adamo, – įsitvirtino plynaukštėje. Jo valstybė pavadinta Adamava. Ji buvo valdoma iš Jolos miesto, o jos valdovai tituluoti baban – lamido. Formaliai ji buvo laikoma ryčiausia Fulbių imperijos dalimi, imperijos „laukiniais rytais“, nors iš tiesų buvo nepriklausoma valstybė.

Lamidatai

Tarp 1810–1830 m. vyko nuolatinė fulbių ekspansija į pietus, kurios metu pavergtos palyginus gerai organizuotos kirdi tautos gbajai, mbumai, duru. Tačiau užkariavimai vyko nevieningai ir necentralizuotai, kas lėmė naujų smulkių valstybėlių, – lamidatų, – kūrimąsį visoje Adamavos teritorijoje. Iki 1850 m. regione atsirado apie 40 lamidatų, kurie formaliai pripažino Adamavos emyro valdžią, bet iš esmės jautėsi nepriklausomi savo teritorijose.

Šiaurinėje regiono dalyje susiformavo daugybė smulkių lamidatų, tarp kurių svarbiausi buvo Jola, Garua, Marua, Mindifas, Bindiras ir kt. Jie išaugo į svarbius prekybinius centrus, tačiau jiems nuolat grasino atsigavusios kirdi tautos, kurios kėlė nuolatinius neramumus ir trukdė prekybai. Tai pamažėle vedė į regiono nestabilumą ir lamidatų nusilpimą iki XX a. pradžios.

Pietinėje regiono dalyje, tuo tarpu, susiformavo keturi stiprūs ir dideli lamidatai Ngaunderė, Rei Buba, Banjo, Tibatis. Juose fulbiai buvo mažuma, tačiau sėkmingai išnaudojo vietinę gentinę kirdžių diduomenę, tuokdamiesi su ja, ir skatindami priimti savus papročius, kalbą bei religiją. Ilgainiui daug vietinių kultūriškai tapo fulbiais. Čia nesireiškė įtampa tarp kirdi ir fulbių. Pietiniai emyratai turėjo galimybes stiprėti ir plėstis tolyn į pietus. Jų pagrindinis ekonomikos šaltinis buvo vergų prekyba.

Kolonizatoriai

1894 m. susiskaldęs Adamavos emyratas buvo padalintas tarp Vokietijos (vėliau ta dalis tapo Kamerūnu) ir Britanijos (vėliau ta dalis tapo Nigerija). Tai sukėlė daugybės vietos tautų sukilimus, kurie buvo griežtai malšinami. Vokiečiai skatino islamo plėtrą teritorijoje, kadangi taip buvo lengviau valdyti vietos tautas padedant lamidams, kurių institucija nebuvo panaikinta.

1916 m. Kamerūnas atiteko Prancūzijai, kuri minimalizavo lamidų valdžią, gerino regiono infrastruktūrą. Tuo metu ėmė reikštis priešiškumas tarp musulmoniško Adamavos regiono ir piečiau gyvenusių krikščioniškų tautų. Adamava siekė prisijungti prie Čado, tačiau 1960 m. paskelbus Kamerūno nepriklausomybę, liko jo sudėtyje.

Kultūra

Dėl nuolatinių kontaktų su kitais Sahelio civilizacijos regionais, Adamava dalijasi su jais daug kultūrinių panašumų. Čia didele dalimi paplitęs Islamas. Dėl ypač didelės tautinės įvairovės nuo Adamavos emyrato laikų įsigalėjo fulbių kalba, kuri tapo svarbia bendravimo priemone. Tai – vienintelis Sahelio civilizacijos regionas, kur fulbių kalba vaidina tokį svarbų vaidmenį.

Nuorodos

• Adamavos regiono istorija Archyvuota kopija 2011-10-19 iš Wayback Machine projekto.