Dzeusas
Dzeusas (sen. gr. Ζευς, n. graikų Δίας) graikų mitologijoje – aukščiausias ir galingiausias iš Olimpo dievų, šeštasis Krono ir Rėjos sūnus. Poseidono, Hado, Hestijos, Demetros ir Heros brolis (taip pat ir pastarosios vyras).[1] Dangaus ir žemės valdovas, vadintas "dievų ir žmonių tėvu".[2] Jo atributais buvo žaibai, erelis ir skydas, vadinamas egida.[3]
Dzeusas taip pat yra daugybės graikų mitologijos dievų ir didvyrių tėvas. Galingesnės už jį buvo tik likimo personifikacijos, jo dukterys deivės moiros. Dievo vardas kildinamas iš indų mitologijos dangaus dievo Djauso[4]. Dzeusas sukeldavo griaustinį, žaibus, lietų ir vėjus. Pagal Homerą jis gyveno aukščiausiame Graikijos Olimpo kalne, kur jam pakluso kiti dievai. Iš Olimpo kalno Dzeusas prižiūrėjo žmones, matydamas ir valdydamas viską, apdovanodamas už gėrį ir bausdamas už blogį[4]. Jis taip pat artimai siejamas su savo dukterimi teisingumo deive Dike, su kuria jis buvo miestų, namų, nuosavybės, svetimšalių, svečių ir maldaujančių globėjas.
Dzeuso simboliai: žaibas, skeptras ir erelis. Romėniškas Dzeuso atitikmuo – dievas Jupiteris[5], etruskų – Tinia,[6] o hinduizmo – Djausas. Dievas vaizduojamas barzdotu, išdidžiu ir pagyvenusiu tvirto stoto vyru[4].
Mitologija
redaguotiKaip pagrindinė graikų panteono dievybė Dzeusas minimas (pagrindiniame ar šalutiniame vaidmenyje) beveik visuose graikų mituose.
Gimimas
redaguotiPagal kretiečių mitą, kurį vėliau adaptavo graikai pasakojama tokia Dzeuso gimimo istorija[4]. Kronas prarydavo savo vaikus vos gimusius, bijodamas, kad jie gali atimti iš jo valdžią, kaip kad jis pats sukilo prieš tėvą. Todėl Dzeusą Rėja slapta pagimdžiusi kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Pagal vieną iš legendų, akmenų praryti negalėjo net dievas, todėl Rėja jam davė vaistų, nuo kurių jis atrijo ir kitus, anksčiau prarytus vaikus.
Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei kuretams, ginkluotiems jaunuoliams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos – Adrastėja ir Ida. Kuretai ietimis daužė savo skydus ir ginklų triukšmu nustelbė vaiko verksmą, kad jo neišgirstų Kronas.
Apie Dzeusą kūdikystėje yra daug legendų. Pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė – „melissa“ ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus, – Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vieno Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo. Dzeuso skydą (aigis) Egidę, kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka. Aix (šaknis – aig) reiškia „ožka“, todėl egidę taip pat vadino „ožkienos skydu“ ir teigė, kad jis padarytas iš Amaltėjos kailio.[7]
Titanomachija
redaguotiUžaugęs Dzeusas sukilo prieš titanus. Jis paragino Metidę, kad ši duotų Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, tada šis visus vaikus atrijo atgal[8][9]. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas. Dzeusas su savo broliais pasidalino pasaulio valdymą, traukdami burtus: Dzeusui atiteko žemės ir dangaus valdymas, Poseidonui jūrų valdymas, o Hadui požemio karalystė.
Dzeusui buvo išpranašauta, kad jei jo žmonai Metidei gims sūnus, jis nuversiąs Dzeusą nuo sosto. Dzeusas išsigandęs pranašystės ir prarijęs nėščią Metidę, tačiau vaikas vis tiek gimė – tai buvo Atėnė, kurią Hefaistas turėjo išimti iš Dzeuso galvos[10][11].
Gigantomachija
redaguotiDzeusui teko atlaikyti kelis sukilimus prieš jo valdžią. Vienas iš jų buvo Gigantų (Gajos ir Tartaro vaikų) mėginimą nuversti Olimpo dievus. Plačiau skaitykite Gigantomachija.
Kultas
redaguotiNors ir visur laikytas visagaliu ir panteono vyriausiuoju dievu, bendrai Dzeuso svarba (kultas) buvo mažesnė nei vietinių kultų dievų kaip Atėnės ar Heros. Tačiau Zeus Herkeios („Namo sergėtojo“) statulos ir Zeus Xenios („Svetingojo“) altoriai puošė namų kiemus, o jo kalų viršūnėse esančią šventvietes lankė piligrimai, Dzeusas neturėjo šventyklos iki pat VI amžiaus pr. m. e. Jo pirmoji šventykla Olimpijoje pastatyta vėliau nei Heros.[4]
Nors dauguma orakulų yra dedikuoti Apolonui, bet keletas yra priklausančių ir Dzeusui. Vienas jų – Dzeuso – Amono orakulas Etiopijoje, minimas mite apie Andromedą.
Epitetai
redaguotiNeminint atsitiktinių vietinių Dzeuso epitetų, egzistavo įvairūs vardai, kuriais buvo pabrėžiama tam tikra Dzeuso savybė.
- Zeus Olympios – pabrėžiant viršenybė virš kitų dievų, naudojama Olimpijos šventės metu.
- Zeus Panhellenios (kaip visų helenų Dzeusas) – kuriam buvo skirta garsi šventykla Eginoje.
- Zeus Xenios – svetingumo ir svečių globėjas, keršijantis visiems pakenkusiems svečiams.
- Zeus Horkios – pažadų laikymosi globėjas.
- Zeus Agoraeus – sąžiningo prekiavimo globėjas.
- Zeus Aegiduchos arba Aegiochos – nešantis Aegio skydą, kuris keldavo siaubą bedieviams ir jo priešams[12].
- Zeus Tallaios arba Saulės Dzeusas – garbinamas Kretoje.
- Zeus Labrandos – garbintas Karijoje, vaizduotas su dvibriauniu kirviu, o šventovė buvo Labrandoje.
Laisvė
redaguoti
Dzeusas vienintelis visiškai laisvas (eleutheros), nors ir negali pakeisti tvarkos nei gamtos, nei idėjų pasauly. Dar daugiau, jo buvimas – pasaulio vieningumo laidas. Moiros, likimo deivės, buvo Dzeuso dukterys, taip pat kaip ir Horos, saugančios nustatytą tvarką tiek gamtos pasauly, tiek ir moralės srityje, glaudžiai tarp savęs susijusiuose. Pripažinti ir gerbti pasaulio tvarką, laikytis Temidės (Įsakymo) įsakymų buvo būtina. Temidė kartais laikoma Gajos – Žemės) dukterimi, o kartais sutapatinama su ja ir laikoma Horų motina. Vienintelis žmonių vertas gyvenimo būdas buvo laisvė, ir nors, pagal Eschilą, „niekas nėra laisvas, išskyrus Dzeusą“, vis dėlto, tarp žmonėms Dzeuso teikiamų malonių buvo ir laisvė. Todėl, kai po Platajos mūšio su persais graikai išsilaisvino, Dzeuso – dievo išvaduotojo (Zeus Eleutherios) garbei Atėnuose įvyko šventė, kuri vėliau būdavo švenčiama kas penkeri metai.[7]
Tobulumas
redaguotiDzeusas – dievų ir žmonių tėvas, apibūdinamas kaip „valdovų valdovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarp tobuliausių, palaimintasis Dzeusas“. Taip jis iškilmingai garbinamas mergaičių choro, kurios Eschilo dramoje ieško išsigelbėjimo prie Dzeuso aukuro. Žemiškieji valdovai, karaliai, teigdavo, kad jų valdžia – dieviška, o jie patys save kildinti iš jo arba skleidė legendą, kad jų karališkasis skeptras – Dzeuso dovana. Savo tobulumą jis prijungia prie žmonių sumanymų tobulumo, todėl jis ir teleios – „tobulasis“, „teikiantis tobulybę“.[7]
Kiti mitai
redaguotiMeilės nuotykiai
redaguoti- Pasivertęs satyru suviliojo (išprievartavo) Antiopę, kuri vėliau susilaukė Amfiono ir Zeto.
- Pagrobė Eginą, vėliau ji pagimdė Ajaką. Dzeusas sutiko ją Eginos saloje, kuri anksčiau vad. Oinone.
- Aistros apimtas Dzeusas vijosi plejadę Taigetę, ši gelbėdamasi kvietėsi Artemidės. Deivė pavertė Taigetę stirna, bet Dzeusas nesustojo ir nimfą išprievartavo stirnos pavidale. Vėliau Taigetė pagimdė Lekedemoną, mitinį Spartos įkūrėją.
- Semelė nuo Dzeuso buvo Dioniso motina. Dzeuso žmona Hera, pavydžioji ir išdidžioji deivė, sužinojo apie vyro neištikimybę, kol Semelė dar buvo nėščia. Hera, pasirodžiusi kaip senė, susidraugavo su Semele, kuri tikėjo, kad jos vyras iš tikrųjų yra Dzeusas. Hera, apsimetusi, kad tuo netiki, pasėjo abejonės sėklą Semelės mintyse. Smalsioji Semelė pareikalavo iš Dzeuso, kad šis pasirodytų jai savo dieviškoje didybėje ir taip įrodytų savo dieviškumą. Nors Dzeusas maldavo Semelės to neprašyti, bet ji buvo užsispyrusi, ir Dzeusas sutiko. Mirtingieji pamatę tikrąjį dievo pavidalą miršta, dėl to mirė ir Semelė. Dzeusas išgelbėjo Dioniso embrioną, įsiūdamas jį į savo šlaunį. Po kelių mėnesių gimė Dionisas.
- Dzeusas pamatė Europą ir įsimylėjo ją bei nusprendė pagrobti. Jis pasivertė baltu jaučiu tam, kad apgautų pavydžią Herą, išniro iš jūros ir prisiartino prie Europos. Europa, pamačiusi priėjusį jautį, jį apkabino, pabučiavo ir juokais atsisėdo ant jo nugaros. Gyvulys pakilo ir metėsi į jūrą, kurią su Europa ant sprando perplaukė. Dzeusas merginą nusiplukdė į Kretą, kur pasirodė jai savo dieviškuoju pavidalu.
- Nusižiūrėjęs Ganimedą, nepaprasto grožio vaikiną, Dzeusas liepė ereliui jį pagrobti ir atnešti į Olimpą. Ten Ganimedas tapo nemirtingas ir pilstė vyną per dievų puotas vietoj Heros dukters Hebės.
- Dzeusas savo mylimąją Elarą nuo savo žmonos deivės Heros paslėpė giliai po žeme, kur Elara pagimdė Titiją.
- Pasivertęs pesliu, Dzeusas vedė Talėją.
- Ledą Dzeusas suviliojo pasivertęs gulbinu.
- Dzeusas norėjo jūrų dievo Nerėjo dukterį Tetidę, „sidabrakoję deivę“, paimti už žmoną. Bet Prometėjas jam išpranašavo, kad Tetidės sūnus bus galingesnis už tėvą. Dzeusas išsigando Krono likimo ir su Tetide apvesdino mirtingąjį Pelėją, Tesalijos Fitijos valdovą.
- Dzeusas persekiojo deivę Kibelę, tačiau ši pasivertė uola, bet, nepaisant to, buvo išprievartauta. Taip atsirado hermafroditinė būtybė Agdistis.
- Dzeusas įsimylėjo Libijos karalienę Lamiją. Tačiau Hera pavertė ją pabaisa (arba Hera užmušė jos vaikus, ir tada Lamija pasislėpė tarpeklyje ir pavirto pabaisa), kuri grobė ir rijo svetimus vaikus. Hera buvo atėmusi jai miegą – prakeikusi ją, kad negalėtų sumerkti akių, todėl Lamija buvo apsėsta matyti savo mirusių vaikų vaizdus. Dzeusas pasigailėjo Lamijos, apdovonojo ją sugebėjimu išsiimti laikinai akis. Taip Lamija galėdavusi miegoti.
- Dzeusas gulėjo su Mnemosine devynias naktis ir taip jie sukūrė devynias mūzas.
- Dzeusas pasivertė aukso lietumi ir apvaisino Danaję.
- Pagal mitą Dzeusą pamatė Ijo ir užsidegė aistra jai. Pasivertė baltu debesimi ir apgaubė ją, bijodamas Heros įniršio Ijo pavertė sniego baltumo karve. Tačiau Hera perprato apgavystę ir pareikalavo jos kaip dovanos. Hera paskyrė šimtaakį milžiną Argą saugoti Ijo. Dzeusas liepė Hermiui užmušti Argą.
- Iksionas ruošėsi pasimylėti su Hera, bet Dzeusas užkirto tam kelią, sukurdamas Heros pavidalo debesį.
Galia
redaguoti- Dzeusas padarė Memnoną nemirtingu po mirties, kadangi negalėjo atsilaikyti prieš Eos ašaras.
- Dzeusas bausdamas už puikybę Jasioną nutrenkė žaibu.
- Dzeusas prarijo Faną tam, kad įgytų jo galią kosmosui ir perskirstytų tarp naujųjų dievų – olimpiečių.
- Dzeuso sūnus Iksionas turėjo būti griežtai nubaustas už savo nuodėmę, tačiau Dzeusas jo pasigailėjo ir atsigabeno į Olimpą. Tačiau vietoje to, kad būtų dėkingas, Iksionas mėgino suvilioti Dzeuso žmoną deivę Herą. Dzeusas sužinojo apie jo ketinimus (Hera jam pasakė arba pats sužinojo) sukūrė Heros pavidalo debesį, kuris buvo pavadintas Nefele, ir įviliojo Iksioną suartėti su debesiu. Iš jų sąjungos prasidėjo kentaurai. Dzeusas žaibu nutrenkė Iksioną iš Olimpo ir įsakė Hermiui pririšti jį prie rato, kuris visada sukasi. Taip Iksionas kankinasi Tartare sukdamasis ant degančio rato.
- Dzeuso sūnus Serpedonas kovojo Trojos kare miestiečių pusėje ir buvo užmuštas Patroklo. Dzeusas įsakė Apolonui pargabenti jo kūną atgal į Lykiją.
- Dzeusas liepė Etonui kiekvieną dieną atskridus kapoti prie kalno Kaukaze prikaustytam Prometėjui kepenis, kadangi šis pavogė ugnį iš Olimpo.
- Dzeusas dievams skirstė veiklos sritis, tačiau vienintelio Pento nebuvo, todėl jis gavo tą sritį, kurios niekas nenorėjo – sielvartą ir liūdesį.
- Dzeusas apakino Plutą, turto dievą, kad šis negalėtų dalinti dovanų pagal išankstinį nusistatymą.
- Pirmapradė deivė Tesidė mite minima kaip Metidė, kurią prarijo Dzeusas.
- Sutrukdė suaugusiam Arkui sumedžioti meška paverstą savo motiną, abu įkeldamas į dangų. Taip atsirado du žvaigždynai – Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai.
- Kai Echidna kartu su Tifonu užpuolė Olimpo kalną, Dzeusas juos nugalėjo ir Tifoną įkalino po Etnos ugnikalniu. Bet Dzeusas leido Echidnai ir jos vaikams gyventi, kaip iššūkį būsimiems didvyriams.
- Hera panaudodama savo įtaką prisaikdino Dzeusą, kad tą dieną gimsiąs mirtingasis nuo jo būtų didis valdovas. Hera taip padarė, kad Heraklio gimdymas užsitęsė, o Euristėjus gimė pirmą laiko. Iš įtūžio Dzeusas nusviedė Atę žemyn į Žemę ir uždraudė sugrįžti į dangų arba Olimpą.
- Titanomachijos metu Stiksė stojo Dzeuso pusėn, vėliau ją Dzeusas apdovanojo
- Dzeusas atsimokėdamas Eos už Ganimedą pasiūlė išpildyti vieną norą. Deivė panorėjo, kad Titonas būtų nemirtingas, bet pamiršo paprašyti amžinos jaunystės.
- Dzeusas nutrenkė savo sūnų Titiją į Hado karalystę, kur jam kepenis lesa du vanagai, kai šis Herai jam aptemdžius protą aistros apimtas kėsinosi į Leto.
- Atkeršyjo Prometėjui ir žmonijai už pavogtą ugnį padovanojęs Pandorą ne įžvalgiajam Prometėjui, o jo lėtapėdžiam broliui Epimėtėjui. Prometėjas perspėjo brolį, kad nepriimtų jokios dovanos iš Dzeuso. Bet Epimetėją taip pakerėjo Pandoros grožis, kad jis paėmė ją į žmonas. (Plačiau žr. straipsnį Pandora)
- Dzeusas žaibu nužudė Apolono sūnų Asklepiją, nes šis sulaužė gamtos dėsnius prikeldamas Hipolitą. Dzeusas ne tik užmušė Asklepiją, bet ir dar kartą nužudė Hipolitą. Asklepijo tėvas Apolonas keršydamas Dzeusui už sūnaus nužudymą užmušė Kiklopus, kurie žavėjosi Dzeuso žaibais. Pagal Euripido pjesę Alkestis, Apolonas už tai buvo priverstas devynerius metus tarnauti Admetui.
- Dzeusas įkėlė Asklepiją į dangų ir jis tapo Gyvatnešio žvaigždynu.
- Dzeuso patartas Momas sukėlė Trojos karą, kad išnykus žmonių giminei žemė išsivaduotų nuo sunkios naštos.
- Neapsikentęs Dzeusas ištrėmė Momą iš Olimpo, nes šis nuolat išjuokdavo ir piktai apkalbinėdavo dievus.
- Ne kartą Okeanas bandė išprievartauti Herą, tačiau Dzeusas savo galia ją apgindavo.
- Atsidėkodamas nimfai Amaltėjai už jos rūpestį, Dzeusas atidavė jai Gausybės ragą.
- Laomedontui Dzeusas už pagrobtą sūnų Ganimedą atsiuntė du nuostabius stebuklingus žirgus, kurie galėjo joti vandeniu.
- Dzeusas matydamas, kad nepavyksta įtikinti Demetros grįžti ir ji labai liūdinti be dukros, pasiuntė Hermį į Hado karalystę leisti Persefonei pasimatyti su motina, nes gamta mirštanti. Hadas sutiko išleisti Persefonę pas motiną, bet prieš tai jai davė praryti 6 granato sėklas.
- Už tai, kad kare tarp dievų ir titanų dėl Olimpo kalno Atlantas palaikė titanų pusę, Dzeusas nubaudė jį laikyti pečiais parėmus dangaus skliautą.
- Išlaisvino hekantonheirus, kad padėtų kovoja su titanais.
- Charibdė buvo nimfa, bet kai užtvindė savo tėvo karalystę, Dzeusas ją pavertė pabaisa.
- Dzeusas Kadmui į žmonas davė Harmoniją.
- Hefaistas nukaldino Saulės dievui Helijui auksinį vežimą, ta proga Dzeusas įkurdino danguje Vežėjo žvaigždyną.
- Dzeusas sustingdė visus Tėbų žmones, kad niekas negalėtų palaidoti Niobės sūnų ir dukterų; devintą dieną po jų mirties dievai patys juos palaidojo.
- Europai Dzeusas padovanojo Talą, bronzinį automatoną (varinį milžiną).
- Prikėlė Pelopą, kurį vėliau išmetė iš Olimpo supykęs, kad jo tėvas Tantalas pavogė dievų valgį ir dalino jį paprastiems žmonėms, atskleisdamas dievų paslaptis.
- Užsirūstinęs Helijas pasiskundė dievams, kad Odisėjo bendražygiai įžeidė jį, ir ėmė grasinti visiems laikams nusileisiąs Hado karalystėn ir niekada daugiau nebešviesiąs dievams ir žmonėms. Dzeusas sutiko patenkinti jo rūstybę ir nutarė žaibu sunaikinti laivą ir pražudyti visus Odisėjo bendražygius. Sudužus laivui išsigelbėjo vienintelis Odisėjas. Įsikibęs į nulūžusį stiebą, šitaip keletą dienų plaukiojo, kol pateko į nimfos Kalipsės salą Ogigiją.
- Keršydamas Medėjai už tai, kad ši užmušė savo brolį, pasiuntė audras, kurios nukreipė nuo kurso Argą.
- Kai Asopas pamėgino susigrąžinti Eginą, Dzeusas jį nutrenkė žaibu.
- Išmintingasis kentauras Cheironas, padėjęs Herakliui, kentėjo nepakeliamus skausmus ir troško mirties. Mirti galėjo tada, kai Dzeusas iškvietė iš požemio pasaulio Prometėją, o į jo vietą pasiuntė Cheironą.
Vaikai
redaguotiTas pats dievo palikuonis gali būti nurodytas prie dviejų partnerių, kadangi neretai kilmė neaiški ir egzistuoja du ar daugiau skirtingų kilmę įvardijančių šaltinių.
| Partnerė | Vaikai |
| Aiks (dar vad. Boetidė) | Aigipanas, kaimo dievas[13]. |
| Alkmenė | |
| Anankė | Moiros: Atropė, Kloto, Lachesė. |
| Antiopė | |
| Astipalaja (arba Altaja) | Ankėjus[14]. |
| Danajė | Persėjas, pusdievis[13]. |
| Demetra | |
| Dia | Peiritojus, lapitų genties karalius (pagal kitą versiją jo tėvas Iksionas)[13]. |
| Dionė | |
| Hibridė | Panas (pagal 1 versiją)[13], kuris dažniausiai minimas kaip Hermio sūnus. |
| Hera | |
| Himalija | Trys sūnūs Rodo valdovai: |
| Hora (nimfa) | Kolaksas[13]. |
| Gaja |
|
| Egina | Ajakas, Aeginos salos karalius[13]; |
| Eridė | Atė, pažeminimo personifikacija[13]; |
| Elara (Elarė) | Titijas, milžinas[13]. |
| Elektra | |
| Eurinomė | |
| Eurimedousa | Mirmidonas, Ftiotidės karalius ir mirmirodnų genties eponimas[13]. |
| Europa |
|
| Ijo | |
| Ijo (Bizo motina) | Keroesa, nimfa ar Bizantijos princesė[13]. |
| Jodamė | Tebė, nimfa. |
| Kalikė |
|
| Kalista | Arkas, Arkadijos eponimas[13]. |
| Kaliopė |
|
| Karmė | Britomartė, nimfa [13]. |
| Kasiopėja | Atimnijus, Kretos valdovas[13]. |
| Kibėlė | Agdistis, hermafroditinis demonas[13]. |
| Lamija | |
| Laodamija | Sarpedonas, Lykijos karalius[13]. |
| Leto | |
| Leda | |
| Maja | Hermis, prekybos dievas[13]. |
| Maera | Lokras. |
| Mnemosinė | Mūzos, trys pirmosios, vėliau dar devynios menų deivės[13]. |
| Metidė | Atėnė, karo ir strategijos deivė[13]. |
| Niobė |
|
| Olimpija | Aleksandras Didysis, Makedonijos karalius[13]. |
| Otridė | Melitėjas, Melitės miesto eponimas ir valdovas[13]. |
| Pandora | Latinas, Latiumo valdovas[13]. |
| Persefonė | |
| Pira | Helėnas, mitologinė graikų protėvis (pagal kitą ver. jo tėvas Deukalionas)[13]. |
| Pluta (Pluto) | Tantalas, pusdievis, Lidijos karalius[13]. |
| Podargė | |
| Protogenėja | Aitlijas (Aithlios), Elidės karalius[13]. |
| Semelė | Dionisas, vyndarystės, ekstazės dievas[13]. |
| Selenė |
|
| Sitnidė | Megaras, Megaros pirmasis karalius ir eponimas[13]. |
| Taigetė | Lakedamonas, Lakedamonijos karalius, vedęs Spartos princesę Eurotiją[13]. |
| Talasa | Afroditė, meilės ir grožio deivė[13]. |
| Talėja | Palikai, dvyniai Sikelijos geizerių dievai[13]. |
| Tija | |
| Temidė | |
| Afrikos nimfa | Jarbas, maurų karalius[13]. |
| Samotrakės nimfa | Saonas, pirmasis Samotrakės karalius[13]. |
| Nežinoma (nėra) |
|
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Zeus, Encyklopedia PWN [online]. Tikrinta 2018-02-20.
- ↑ Zygmunt Kubiak: Mitologia Greków i Rzymian. Warszawa: Świat Książki, 2003. P. 134. ISBN 83-7391-077-8.
- ↑ Zygmunt Kubiak: Mitologia Greków i Rzymian. Warszawa: Świat Książki, 2003. P. 62. ISBN 83-7391-077-8.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 Zeus. Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica 2009 Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2009.
- ↑ Zeus, Greek god (anglų k.). Encyclopaedia Britannica, 2018. Tikrinta 2018-02-20.
- ↑ Giuliano Bonfante, Larissa Bonfante. The Etruscan Language: An Introduction, Revised Editon, Manchester University Press, 2002, p. 207.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 Imrė Trenčeni-Valdapfelis (1972). „Mitologija“.
- ↑ Apolodoras. Biblioteka. i. 2. § 1, &c.
- ↑ Hesiodas. Teogonija. 471
- ↑ Apolodoras. Biblioteka. i. 3. § 6
- ↑ Hesiodas. Teogonija. 886
- ↑ Homeras, „Iliada“ i. 202, ii. 157, 375
- ↑ 13,00 13,01 13,02 13,03 13,04 13,05 13,06 13,07 13,08 13,09 13,10 13,11 13,12 13,13 13,14 13,15 13,16 13,17 13,18 13,19 13,20 13,21 13,22 13,23 13,24 13,25 13,26 13,27 13,28 13,29 13,30 13,31 13,32 13,33 13,34 13,35 13,36 13,37 13,38 13,39 13,40 13,41 13,42 13,43 13,44 13,45 13,46 13,47 13,48 13,49 13,50 13,51 13,52 http://www.theoi.com/Olympios/ZeusFamily.html
- ↑ Ancaeus. Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica 2009 Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2009.
|
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |