Frankų imperija
Frankų imperija (lot. Imperium Francorum) – istorinė valstybė Vakarų Europoje, kurią VIII–X a. valdė frankų kilmės diduomenė. Dėl ją įkūrusios dinastijos dar vadinama Karolingų imperija. Oficialiai imperija dar buvo žinoma kaip Romos imperija ir skelbėsi Romos imperijos paveldėtoja.
lot. Imperium Francorum Frankų imperija | ||||
buvusi imperija | ||||
| ||||
Sostinė | Achenas | |||
Kalbos | Frankų kalba | |||
Valdymo forma | monarchija | |||
Era | Viduramžiai | |||
- Imperijos įkūrimas | 800 m., 800 | |||
- Šventosios Romos Imperijos įkūrimas | 843/962 m. | |||
Labiausiai išsiplėtusi buvo IX a. pradžioje, kuomet imperija apėmė dabartinės Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Vokietijos, šiaurės Italijos teritorijas. Nuo 843 m. imperija buvo kelių neretai tarpusavyje kovojančių karalysčių konfederacija. Nepaisant to, ši konfederacija visada turėjo vieną bendrą imperatorių, vadinamą Romos imperatoriumi.
Nėra vieningai priimta, ką galima laikyti Karolingų imperijos pradžios ir pabaigos data. Pradžios data vieni laiko Karolingų dinastijos atėjimą į valdžią 752 m., kiti – Karolio Didžiojo valdymo pradžią 768 m. arba jo karūnavimą 800 m. Imperijos pabaiga laikomos datos 843 m. (Verdeno sutartis), 888 m. (Karolio Storojo mirtis), 924 m. (Berengerio I mirtis) arba 962 m. (Šventosios Romos imperijos įkūrimas). Šiame straipsnyje apžvelgiamas laikotarpis nuo 768 iki 962 m.
Karolio Didžiojo valdymas
redaguoti768 m. mirus Pipinui, imperiją pasidalino jo sūnūs Karlomanas ir Karolis. Bet Karlomanas pasitraukė į vienuolyną ir netrukus mirė, o jo brolis tapo žinomas kaip Karolis Didysis, galingas, intelektualus ir kukliai apsišvietęs valdovas, vėliau tapęs legenda Prancūzijoje ir Vokietijoje. Jis atstatė lygų jėgos balansą tarp imperatoriaus ir popiežiaus.
772 m. jis nugalėjo saksus ir jų žemes vėl prijungė prie imperijos. Tuo metu krikščionių karaliai jėga atversdavo savo kaimynus pagonis į krikščionybę. Nuo VIII a. vidurio tarp saksų veikė frankų, airių ir anglų misionieriai, tad saksai priešinosi ne tik mėginimams juos atversti, bet ir greta vykusiems kariniams įsiveržimams. Pagrindinis Karolio oponentas tarp saksų Vidukindas priėmė krikštą kaip taikos sąlygą 785 m., bet kiti saksų vadai toliau kovėsi. Po pergalės Verdene 787 m. Karolis įsakė nužudyti tūkstančius pagonių karo belaisvių. Po kelių maištų saksai galutinai buvo nugalėti 804 m. Tad Frankų imperija nusitęsė iki Elbės. Kad efektyviau skleistų tarp saksų katalikybę, Karolis įkūrė Bremeno, Miunsterio, Paderborno ir Osnabriuko vyskupystes.
773–774 m. frankai užkariavo lombardus ir įsitvirtino Šiaurės Italijoje. Karolis Didysis atnaujino aukas popiežiui ir tęsė jo apsaugą.
788 m. sukilo Tasilas, Bavarijos kunigaikštis. Sutriuškinęs maištą Karolis prijungė Bavariją. Tai smarkiai sumažino Agilolfingų, Tasilo šeimos ir potencialių Karolio priešų, įtaką. 796 m. Frankų imperija išsiplėtė iki dabartinės Kroatijos ir Austrijos. Karolis Didysis buvo Vakarų krikščioniškojo pasaulio lyderis, o jo parama vienuolynams ir švietimui sukėlė Karolingų renesansą literatūroje. Be to buvo pastatyti dideli rūmai Achene, nutiesta daug kelių, iškasti kanalai.
800 m. Kalėdų dieną popiežius Leonas III karūnavo Karolį „Romėnų imperatoriumi“ Romoje per ceremoniją, kuri buvo siurprizas (Karolis nenorėjo būti skolingas Romos vyskupui). Tai buvo vienas iš daugelio simbolinių gestų, kuriais buvo rodomas popiežiaus palankumas frankų imperatoriui. Nors Karolis Didysis, gindamasis nuo Bizantijos pasipiktinimo, mėgo vadintis „imperatoriumi, frankų ir lombardų karaliumi“, ši ceremonija formaliai paskelbė Frankų imperiją Romos imperijos įpėdine (nors tik suklastoti dokumentai suteikė popiežiui teisę tai daryti), o tai sukėlė ilgus ginčus su Bizantija dėl romėnų vardo. Po pradinio protesto 812 m. Bizantijos imperatorius Mykolas I Rangabėjus Karolį pripažino imperatoriumi. Karūnacija suteikė Karolingams pirmenybę frankų tarpe, 962 m. Otonai atkūrė šį ryšį.
Padalinta imperija
redaguotiI padalinimas ir suvienijimas
redaguotiKarolis Didysis turėjo keletą sūnų, bet tik vienas jį pergyveno. Tai Liudvikas I Pamaldusis, kuris valdė visą imperiją. Bet ši situacija buvo atsitiktinė. Po jo mirties 840 m. įvyko trumpas pilietinis karas ir Karolio anūkai Verdeno sutartimi 843 m. padalino imperiją į tris dalis. Šis padalinimas iš esmės atkartojo jau seniau Frankų valstybėje egzistavusią praktiką atskiriems įpėdiniams valdyti skirtingas valstybės dalis, išrenkant vieną jų pagrindiniu valdovu.
- Vidurio Frankų karalystė buvo trumpiausiai egzistavusi imperijos karalystė. Ją gavo vyriausias sūnus Lotaras I, teoriškai tapęs imperatoriumi. jo valdytos žemės dabar priklauso Belgijai, Liuksemburgui, Olandijai, Šveicarijai, Rytų Prancūzijai ir Šiaurės Italijai. Iš karto po jo mirties 855 m. karalystė buvo padalinta į tris karalystes: Lotaringiją, Italiją ir Provanso karalystę. Merseno sutartis 870 m. padalino Lotaringiją tarp Karolio II ir Liudviko II, tačiau 880 m. atkūrė ją kaip atskirą teritorinį vienetą. Iš Provanso karalystės vėliau išsivystė dvi – Aukštutinės Burgundijos karalystė ir Žemutinės Burgundijos karalystė.
- Rytų Frankų karalystė buvo paveldėta antrojo sūnaus Liudviko. Ši karalystė vėliau tapo Šventąja Romos imperija.
- Vakarų Frankų karalystė buvo paveldėta sūnaus Karolio. Jo karalystė vėliau tapo Prancūzija. Įpėdinių sąrašas yra čia.
Po Lotaro I (843–855) imperatoriumi tapo Italijos karalius Liudvikas Italas (855–875), vėliau – Vakarų Frankų karalius Karolis II Plikagalvis (875–877), galiausiai Rytų Frankų karalius Karolis III Storasis (877–888). Pasinaudojat dinastiniais ryšiais, 884 m. gruodžio 12 d. jis dar kartą suvienijo visą Frankų imperiją ir valdė ją iki 888 m.
II padalinimas ir suvienijimas
redaguoti887 m. sukilo Karolio Storojo sūnėnas Arnulfas Karintietis ir pasiskelbė Rytų Frankų karaliumi ir Romos imperatoriumi. Karolis atsistatydino ir greitai mirė 888 m. Tai lėmė pakartotinį imperijos suirimą: atsikūrė Vakarų Frankų, Lotaringijos, Italijos, Aukštutinės ir Žemutinės Burgundijos karalystės.
Atsikūrusiose karalystėse Karolingai palaipsniui neteko valdžios. Vakarų Frankų karalystėje 888 m. karaliumi išrinktas Odas, Paryžiaus grafas, kuris pradėjo Robertinų dinastiją. Nuo tada Robertinai nuolat kovojo dėl valdžios su Karolingais, kol galiausiai 987 m. jų atšaka Kapetingai visiškai įsigalėjo kaip teisėti Prancūzijos karaliai. Aukštutinėje ir Žemutinėje Burgundijose į valdžią atėjo Velfai ir Bosonidai. Rytų Frankų karalystėje Karolingai valdžią prarado 911 m.: iš pradžių čia įsitvirtino Konradinai, o vėliau – Liudolfingai ir kitos dinastijos. Lotaringija savos dinastijos neturėjo, ir rinko savo karaliais arba Rytų frankų, arba Vakarų frankų karalius.
Šių procesų fone bendras imperatorius dar buvo renkamas, tačiau juo tendencingai galėjo tapti praktiškai tik Rytų Frankų karaliai. 962 m. vasario 2 d. įvykusi Otono I karūnacija žymi Šventosios Romos imperijos pradžią. Nuo X a. Rytų Frankija vadinama regnum Teutonicum (Teutonų karalystė, kitaip Vokietijos karalystė). Šventosios Romos imperatoriaus titulas naudojamas nuo Konrado II laikų.
Literatūra
redaguoti- Ammianus Marcellinus. Roman History. trans. by Roger Pearse. London: Bohn, 1862.
- Procopius. History of the Wars. trans. by H. B. Dewing.
- Fredegar. The Fourth Book of the Chronicle of Fredegar with its Continuations Archyvuota kopija 2008-09-21 iš Wayback Machine projekto.. trans. by John Michael Wallace-Hadrill. Connecticut: Greenwood Press, 1960.
- Fredegar. Historia Epitomata. Woodruff, Jane Ellen. Ph. D. Dissertation, University of Nebraska–Lincoln, 1987.
- Gregory of Tours. Historia Francorum.
- Gregory of Tours. The History of the Franks. trans. by Earnest Brehaut. 1916. Excerpts here Archyvuota kopija 2014-08-14 iš Wayback Machine projekto.
- Gregory of Tours. The History of the Franks. 2 vol. trans. O. M. Dalton. Oxford: Clarendon Press, 1967.
- Bernard Bachrach (trans.) Liber Historiae Francorum. 1973.