Madeira (sala)

Madeiros žemėlapis

Centrinis salos kalnagūbris

Terasinė žemdirbystė

Kamara de Loboso miestelis

Madeira (port. Ilha do Madeira) – sala Atlanto vandenyne, priklauso Portugalijai (Madeiros autonominio regiono pagrindinė dalis). Plotas – 740,7 km². Madeira su gretimomis Porto Santo, Dezertašo ir dar keletu smulkių salų sudaro Madeiros salyną.

Geografija

Madeiros sala – virš vandenyno lygio iškilusi povandeninio ugnikalnio viršūnė, susidariusi iš bazaltų ir piroklastinių uolienų. Paviršius kalnuotas, iškyla iki 1862 m (Ruivo kalnas). Krantai daugiausia statūs ir uolėti.

Klimatas subtropinis; sausio vidutinė temperatūra apie 16 °C, liepos 22 °C. Didesniąją metų dalį pučia šiaurės rytų pasatas. Upės trumpos, sraunios, jose yra krioklių.

Būdinga subtropinė augalija, kalnuose auga lauramedžių miškai (Madeiros laurų miškai įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą).

Gyventojai

2011 m. Madeiros saloje gyveno 267,7 tūkst. žmonių. Funšalis, Madeiros salų sostinė, yra pagrindinės salos pietinėje pakrantėje. Kiti pagrindiniai miestai yra Ribeira Brava, Mašikas, Kamara de Lobosas, Santa Krusas ir Kaniso.

Kultūra ir ūkis

Madeira – tai kurortinė vietovė, garsi savo Madeiros vynu, Naujųjų Metų šventimu su įspūdingais fejerverkais, švelniu klimatu, stulbinančiais kraštovaizdžiais ir siuvinėjimo amatininkais. Vyksta kasmetinės tarptautinės automobilių lenktynės, gėlių (balandį), vyno (rugsėjį) festivaliai.

Verčiamasi turizmu, žvejyba, vaisių ir daržovių auginimu (bananai, ananasai, cukranendrės ir kt.), tropine gėlininkyste (bugenvilijos, orchidėjos, strelicijos), vynuogininkyste ir vyno gamyba, gyvulininkyste (avys, galvijai). Taip pat – maisto (vyno, cukraus, tabako) pramonė. Dailieji amatai (siuvinėjimas, nėriniai, dirbiniai iš vytelių).

Į salą patenkama per Funšalio Krištiano Ronaldo tarptautinį oro uostą.

Istorija

Manoma, kad pirmieji čia I tūkstantmečio pr. m. e. antroje pusėje lankėsi finikiečiai, vėliau „palaimintųjų salos“ Atlanto vandenyne minimos romėnų. Sala ilgus amžius buvo negyvenama. XIV a. Madeira buvo žinoma Genujos pirkliams, 1418 m. jas atrado ir portugalų jūrininkai Žuaunas Gonsalvešas Sarkas ir Tristanas Vas Teišeira. Portugalų keliones ir tyrinėjimus rengęs Henrikas Jūrininkas pradėjo salas apgyvendinti, čia augę miškai išdeginti, iš Kipro ir Kretos atvežta vynmedžių, iš Sicilijos – cukranendrių. Madeiros cukranendrių plantacijų sistema tapo pavyzdžiu, kuriuo sekta vėliau Amerikoje įkurtose portugalų kolonijose. 1421 m. įkurtas Funšalio miestas.

Pradžioje Madeira klestėjo kaip cukraus eksporto centras, vėliau pagrindine preke tapo Madeiros vynas.

Per XIX a. pradžios Napoleono karus Madeirą buvo užėmę britai (1801–1802, 1807–1812 m.). Nuo XX a. 2 pusės sparčiai plėtojamas turizmo verslas. Po 1974 m. Portugalijos revoliucijos Madeiros gyventojai siekė didesnės autonomijos, kurią įgijo 1976 m.