Mungo Park
| Mungo Parkas angl. Mungo Park | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1771 m. rugsėjo 11 d. Selkirkšyras, Škotija |
| Mirė | 1806 m. (~35 metai) Busa, Nigerija |
| Sutuoktinis (-ė) | Allison Anderson |
| Veikla | keliautojas, rašytojas, gydytojas |
| Alma mater | Edinburgo universitetas |
| Žinomas (-a) už | Vakarų Afrikos tyrinėjimą |
Mungo Parkas (angl. Mungo Park; 1771 m. rugsėjo 11 d. Foulshiels prie Selkirko, Škotija – 1806 m. sausį/vasarį Nigerijoje) – škotų tyrinėtojas, tyrinėjęs Vakarų Afriką. Jis buvo pirmasis žinomas vakarietis, kuris dukart (1795–1797 m. ir 1805–1806 m.) keliavo Gambijos upe prie centrinės Nigerio upės dalies. Per pirmąją Afrikos Asociacijos užsakytą ekspediciją pateko į nelaisvę iš kurios jam pavyko pabėgti. Po pabėgimo išgyveno tik padedant afrikiečiams. Po šios kelionės išleido populiarią kelionių knygą „Kelionės po vidines Afrikos dalis“ („Travels in the Interior of Africa“). Per antrąją kelionę, kurią finansavo britų vyriausybė 1806 m. žuvo.
Ankstyvasis gyvenimas
redaguotiMungo Parkas gimė greičiausiai 1771 m. rugsėjo 11 d. Selkirkšyre, Škotijoje, netoli Selkirko, fermoje, kurią Mungo tėvas nuomojosi iš Buccleuch hercogo.[1] Ši gimimo data nurodyta krikšto knygoje, tačiau kai kuriose M.Parko biografijose kaip gimimo diena nurodoma rugsėjo 10 d. Mungo buvo septintas iš trylikos vaikų šeimoje.
Nepaisant to, kad Parkai buvo nuomininkai, jie buvo gana pasiturintys, nes išgalėjo išleisti Mungo į mokslus. Mirdamas Parko tėvas paliko maždaug 3 000 svarų sterlingų nuosavybę, kas šiais laikais būtų lygu maždaug 237 920 svarų sterlingų.[2] Prieš pradedant lankyti Selkirko pradinę mokyklą Mungo Parkas buvo mokomas namuose. Jo tėvai, kaip ir pats Mungo Parkas, priklausė kalvinistinei Škotijos bažnyčiai,[3] tėvai jį spaudė tapti dvasininku. Nepaisant to, keturiolikos metų jis tapo Selkirko chirurgo Tomo Andersono mokiniu. Per trejus pameistrystės metus Parkas susidraugavo su Andersono sūnumi Aleksandru, o vėliau buvo supažindintas su Andersono dukterimi Elison, kuri vėliau tapo jo žmona.[4] Aleksandras buvo tapęs M.Parko artimiausiu patikėtiniu, dalyvavo antrojoje ekspedicijoje ir jos metu žuvo.
1788 m. spalio mėnesį Parkas įstojo į Edinburgo universitetą, kuriame studijavo anatomiją ir chirurgiją, tačiau labiau nei medicina jį traukė botanika. Baigęs botanikos kursą, M.Parkas vasarą praleido Škotijos kalnuose tyrinėdamas augalus. Kaip žinomas sėklų rinkėjas įstojo į Linėjaus draugiją Londone.
1792 m. Parkas baigė medicinos studijas Edinburgo universitete[5], po kurių įsidarbino chirurgo padėjėju viename rytų Indijos kompanijos laive „Worcester“. 1793 m. vasarį „Worcester“ išplaukė į Benkulus, Sumatroje. Grįžęs 1794 m. Linėjaus draugijai jis pristatė savo darbą apie aštuonias nedideles Sumatros pakrantės žuvis, tarp kurių buvo ir anksčiau nežinomos rūšys. Iki savo mirties M.Parkas liko šios mokslininkų draugijos ypatinguoju nariu.
Kelionės į Afriką
redaguotiPirmoji kelionė
redaguoti
1794 m. rugsėjo 26 d. Mungo Parkas pasisiūlė dirbti „Afrikos asociacijoje“ (britų klube, skirtame tyrinėti Vakarų Afriką). Worcester laive jis išmoko astronomijos pagrindų ir metodų kaip nustatyti geografinę platumą ir ilgumą. Kaip patyręs botanikas mėgėjas jis galėjo nupiešti nežinomų rūšių eskizus. Be to, buvo gydytojas, galėjęs esant reikalui pagydyti save ir kitus, o tai asociacijos manymu galėjo pakelti jo autoritetą tarp afrikiečių. Kelionės į Sumatrą metu jis įrodė, kad gali pakelti drėgną tropikų klimatą. Afrikos draugija kaip tik ieškojo kuo pakeisti Danielį Hautoną. Danielis Hautonas 1790 m. buvo išsiųstas tyrinėti Nigerio upės, tačiau žuvo Sachelyje. M.Parko kandidatūra jiems puikiausiai tiko.
Po Simon Lucas, John Ledyard ir Daniel Houghton jis buvo ketvirtasis keliautojas į Afriką, kurį išrinko penkių asmenų komitetas. Nuo 1794 m. rugpjūčio 1 d. jis turėjo gauti po 7½ šilingo per dieną, o nuo savo kelionės iš Gambijos į Afrikos gilumą pradžios – dvejus metus dukart daugiau. Be to, pasiruošimui buvo skirta 200 svarų sterlingų. Tai buvo gerokai daugiau nei 50 šilingų per mėnėsį, kuriuos gaudavo kaip gydytojo padėjėjas Worcesterio laive, tačiau ne per daugiausia kaip už tokią pavojingą kelionę. Suma nebuvo didelė, nes Afrikos draugija savo keliones finansavo tik narių mokesčiais.
M.Parko giminaičiai nebuvo sužavėti šiuo žygiu, nes buvo tikri, kad iš jo M.Parkas negrįš. Kelionės pavojingumą suprato ir pats keliautojas, tačiau jį įkvėpė perspektyva tapti Nigerio atradėju.
1795 m. gegužės 22 d. Parkas su brigu „Endeavour“ – laivu plaukusiu į Gambiją pirkti bičių vaško ir dramblio kaulo – išplaukė iš Portsmuto uosto Anglijoje.[3] Po mėnesio jis išlipo į krantą Gambijoje. 1795 m. birželio 21 d. jis pasiekė Gambijos upę ir ėjo aukštyn upe 300 km ir 1795 m. liepos 5 d. pasiekė Pisanijos prekybos punktą. Čia jis penkerius mėnesius praleido Anglijos faktorijoje pas vergų pirklį Dr. Laidley, pralaukė drėgnąjį sezoną, aklimatizavosi ir mokėsi mandinkų kalbos. Liepos pabaigoje buvo apsirgęs, jam pakilo temperatūra, greičiausiai M.Parkas persirgo tuo metu dar nežinoma maliarija.
1795 m. lapkričio pabaigoje lydimas dviejų tarnų Parkas pradėjo tyrinėti nežinomas teritorijas.[6] Vienas iš tarnų buvo Demba, Dr. Laidley namų vergas, kuris po kelionės turėjo būti išlaisvintas ir Džonsonas, kuriam už jo tarnyba buvo mokama. M.Parkas turėjo arklį, du nešulinius asilus ir maisto dviem dienoms. Pradžioje kartu su jais ėjo du vergų pirkliai, musulmonas keliautojas ir kalvis, kurie taip pat ėjo į rytus. M.Parkas ėjo keliu, kertančiu viršutinį Senegalo upės baseiną ir per Kaartos pusdykumės regioną. Be didesnių sunkumų jie perėjo Wuli valstybę. Netoli pakrantės esančiose teritorijose baltieji nebuvo retenybė, dėl to gyventojų jie buvo priimami draugiškai. Tolimesnė kelionė buvo kupina sunkumų: Ludamare (karalystė dabartinėje Malio teritorijoje) jis keturiems mėnesiams buvo įkalintas maurų viršininko. 1796 m. liepos 1 d. jis sėkmingai pabėgo, deja likęs tik su savo arkliu ir kišeniniu kompasu. Nepaisant to, po dvidešimties dienų Parkas pagaliau pasiekė Nigerio upę ties Segu ir tapo pirmuoju tai padariusiu europiečiu.[6] Parkas toliau ėjo žemyn upe apie 130 km, kol pasiekė Silą, bet pritrūko atsargų ir buvo priverstas pasukti atgal.[6]
Parko kelionė atgal prasidėjo liepos 29 d. Jis pasuko pietų kryptimi, stengdamasis laikytis kuo arčiau Nigerio upės, kol pasiekė Bamaką.[6] Iš ten jis galėjo tęsti savo kelionę. Ties Kamalia, Parkas susirgo ir išgyveno padedant vyrui, kuris jį priglaudė ir leido gyventi septynis mėnesius. Galiausiai Mungo pasiekė Pisaniją ir sėkmingai grįžo į Škotiją. Namiškiai jį laikė mirusiu, o naujienos, kad jis tyrinėjo Nigerio upę, sukėlė didžiulį publikos entuziazmą.
Jo knyga „Kelionės po vidines Afrikos dalis” tapo bestseleriu,[4] todėl kad Mungo detaliai aprašė, ką stebėjo, išgyveno ir kokius žmones sutiko.[7] Jo nešališki aprašymai nustatė standartą ateities kelionių knygų rašytojams ir davė europiečiams bent miglotą suvokimą apie Afrikos žmoniją ir jos kompleksiškumą. Parkas europiečiams pristatė didžiulį žemyną, kuris iki tol nebuvo tyrinėtas. Po jo mirties, europiečių visuomeninis ir politinis susidomėjimas Afrika ėmė didėti.
Tarp kelionių
redaguotiGrįžęs į Škotiją, 1799 m. Parkas vedė Elison. 1801 m. spalį jis persikėlė į Pyblesą, kur dirbo gydytoju.[8]
Antroji kelionė
redaguoti1803 m. rudenį, vyriausybė pakvietė Mungo Parką lydėti antrąją ekspediciją prie Nigerio upės. Parkas, kuriam jau buvo pabodęs Pybelso gyvenimas, priėmė pasiūlymą, bet ekspedicija buvo nukelta. Laukdamas, jis tobulino savo arabų kalbos žinias su mokytoju, kuris buvo kilęs iš Mogador (dabar vadinamas Savira, Maroke).
1804 m. gegužę, Parkas persikėlė atgal į vaikystės kaimelį. Ten jis susipažino su Valteriu Skotu, su kuriuo vėliau tapo draugais.
Tuo pačiu metu Parkas iškėlė teoriją, kad Nigeris ir Kongas yra viena upė.
1805 m. sausio 31 d. Parkas išplaukė iš Portsmuto į Gambiją. Laive jam buvo suteiktas kapitono įgaliojimas. Aleksandras Andersonas gavo kapitono pavaduotojo pareigas. Jo įguloje taip pat buvo Parko draugas iš Borderso, o Gorė saloje prie Parko įgulos prisijungė leitenantas Martinas, trisdešimt penki eiliniai ir du jūrininkai.
Ekspedicija pasiekė Nigerio upę tik rugpjūčio viduryje. Ekspedicijoje tuo metu buvo likę vos vienuolika žmonių; likę mirė nuo karščiavimo arba dizenterijos.[9] Nuo Bamako iki Segu jie plaukė kanoja. Parkas pradėjo ruoštis kelionei į dar neištyrinėtą upės dalį, kai gavo leidimą iš vietinio valdovo pradėti kelionę nuo Sansandingo (maždaug 50 km nuo Segu). Vieno kareivio padedamas Parkas dvi kanojas pavertė neblogu laivu, kurį pakrikštijo „Jolibos“ vardu (vietinis Nigerio upės pavadinimas).
Deja, Andersonas Sansandinge mirė. Likę nariai, plaukiantys „Joliba“ buvo – Parkas, leitenantas Martinas, trys europiečiai kariai (vienas iš jų išprotėjęs), gidas ir trys vergai. Prieš jam išvykstant, Parkas davė Izaokui, gidui mandingui laiškus, kuriuos jis turėjo nuvežti į Gambiją, kad jie pasiektų Britaniją. Laiškai buvo tiek oficialūs, tiek skirti ir žmonai, kuriai rašė, kad nesustos, kol nepasieks pakrantės, kur upė įteka. Laiškai buvo paskutiniai pranešimai gauti iš Parko. Iš jo ir jo įgulos narių nieko nebebuvo girdėti iki tol, kol buvo pranešta apie tragišką nelaimę.
Mirtis
redaguoti
Britanijos vyriausybė susisiekė su Izaoku ir paprašė, kad šis grįžtų prie Nigerio upės ir išsiaiškintų, kas nutiko Parkui. Sansadinge Izaokas rado gidą, Amadį, kuris plaukė su Parku.[10] Amadis teigė, kad Parko kanoja nuplaukė upe iki pat Sibio be jokių nutikimų. Praplaukus Sibį, trys kanojos vijosi juos ir Parko grupė išbaidė juos su šaunamaisiais ginklais. Panašus incidentas įvyko ties Kabara ir tada ties Tumbokotono. Prie Gurumo juos pradėjo sekti septynios kanojos. Vienas iš likusių grupės narių mirė dėl ligos, palikdamas „keturis baltuosius, mane [gidą] ir tris vergus“. Kiekvienas jų (įskaitant ir vergus) turėjo „15 muškietų, kurios buvo užtaisytos ir visad parengtos veiksmui“. Praplaukus vietinio karaliaus rezidenciją, 60 kanojų pradėjo plaukti paskui juos, bet visi puolimai buvo atremti. Toliau plaukiant, jie susidūrė su Poule tauta, bet įgula stengėsi laikytis priešingo kranto, kad išvengtų kovos. Vienoje upės saloje Amadis buvo įkalintas, bet Parkas jį išlaisvino. Ties Gurmonu, jie apsirūpino maistu ir buvo perspėti, kad būtų atidūs, kai plauks toliau. Parko įgula praplaukė maurų kariuomenę ir priplaukė hausų tautą. Ties Jauri gidas išlipo. Išlipusiam Amadžiui, Parkas davė penkis sidabrinius žiedus, kažkokių miltelių ir titnago gabaliuką, kurį gidas turėjo atiduoti vietiniam valdovui. Kitą dieną gidas aplankė karalių, kur jis buvo apkaltintas, kad nedavė dovanos karaliui. Vėliau vietinių gentys taip pat puolė Parką, bet įgula sėkmingai apsigynė, mat jie turėjo šaunamuosius ginklus, o vietiniai buvo ginkluoti savadarbiais ginklais. Laivas taip pat išvengė seklumų ir pavojų plaukiant nežinomomis srovėmis. Šiek tiek už Jauri laivas užstrigo ant akmens. Pakrantėje jų laukė vietinė gentis, kuri užpuolė grupelę su lankais ir strėlėmis bei apmėtė juos ietimis. Kai situacija tapo nebevaldoma, Parkas, leitenantas ir du likę gyvi kariai, įšoko į upę ir buvo paskandinti. Vienintelis likęs gyvas buvo vienas iš vergų. Amadis, kuris prieš tai buvo įkalintas, išsilaisvinęs susirado likusį gyvą vergą, kuris ir papasakojo likusią istoriją.
Po mirties
redaguoti1827 m. antrasis Parko sūnus, Tomas, nusprendė vykti į Gvinėją, tikėdamasis rasti tėvą įkalintą, bet įveikęs nedidelį atstumą, mirė nuo šiltinės. Parko našlei Elison „Afrikos asociacija“ išmokėjo apie 4 000 svarų sterlingų. Manoma, kad Mungo Parko palaikai yra palaidoti netoli Džebos, prie Nigerio upės krantų.
Šaltiniai
redaguoti- Chisholm, Hugh, ed. (1911). „Park, Mungo“. Encyclopædia Britannica. 20 (11th ed.). Cambridge University Press. pp. 826–827.
- Gifford, William, red. (1815 m. balandžio mėn.). „Review of The Journal of a Mission to the Interior of Africa, in the Year 1805 by Mungo Park“. The Quarterly Review. 13: 120–151.
- RSGS (2014). „Mungo Park Medal“. Royal Scottish Geographical Society. Suarchyvuotas originalas 2016-03-03. Nuoroda tikrinta 28 December 2015.
Išnašos
redaguoti- ↑ Thomson, Joseph (1890). „Mungo Park and the Niger“. London: G. Philip and Son.[neveikianti nuoroda]
- ↑ https://measuringworth.com/datasets/ukearncpi/
- ↑ 3,0 3,1 H.B. (1835). „The Life of Mungo Park“. Edinburgh: Fraser.
- ↑ 4,0 4,1 Holmes, Richard (2008). The Age of Wonder: How the Romantic Generation Discovered the Beauty and Terror of Science. HarperPress. ISBN 978-0-00-714952-0.
- ↑ Lupton, Kenneth (1979). Mungo Park: The African Traveler. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-211749-6.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 — (1799). Travels in the Interior Districts of Africa: Performed Under the Direction and Patronage of the African Association, in the Years 1795, 1796, and 1797. London: W. Bulmer and Company.
- ↑ Fyfe, Christopher (23 September 2004), Park, Mungo (1771–1806), traveller in Africa, 21278
- ↑ Lupton, Kenneth (1979). Mungo Park: The African Traveler. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-211749-6.
- ↑ Bovill, E. W. (1968). The Niger Explored. London: Oxford University Press.
- ↑ Isaaco (1814). Thomson, Thomas (red.). „Isaaco's journal of a voyage after Mr Mungo Park, to ascertain his life or death“. Annals of Philosophy. Robert Baldwin. IV (23): 369–385. Analai teigia, kad Izaoko pasakojimas „originaliai buvo parašytas arabų kalba, iš kurios buvo išverstas į Volofų kalbą, iš jos į prancūzų ir galiausiai iš prancūzų į anglų“. Pastaba baigiasi: "Panašu, kad pasakojimas buvo labai blogai išverstas ir daugumoje vietų vargu ar suprantamas. "