Upinis bebras: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

VizualusVikitekstas

Inline

21:24, 28 gruodžio 2020 versija

Castor fiber

Upinis bebras (Castor fiber)

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Žinduoliai ( Mammalia)
Būrys:	Graužikai ( Rodentia)
Šeima:	Bebriniai ( Castoridae)
Gentis:	Bebrai ( Castor)
Rūšis:	Upinis bebras ( Castor fiber)

Binomas

Castor fiber
Linnaeus, 1758

Šis straipsnis apie gyvūną. Apie upę Lenkijoje skaitykite straipsnyje Bebras (upė).

Upinis bebras (Castor fiber) – (Castoridae) šeimos, stambiausias Lietuvos graužikas, sveriantis 20–26 kg.

Vienu metu Europoje praktiškai išnaikinti, daugiausia dėl kailio, taip pat sruoglių (muskusinių liaukų išskyrų), kurie, kaip manyta, turi gydomųjų savybių. Po Antrojo pasaulinio karo daug kur reintrodukuoti, keletas tūkstančių gyvena Elbėje, Ronoje, Skandinavijoje. Reintrodukuoti Bavarijoje, Nyderlanduose ir pastebima plitimo į kitus regionus tendencija.

Lietuvoje

Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. Jų liekanų randama piliakalniuose, durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių. 1555 m. švedų kronikininko Olaus Magnuso „Šiaurės tautų istorijoje“ rašoma, kad Lietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja Europoje. 1529 m. bebrų medžioklė buvo nustatyta Pirmajame Lietuvos statute: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai. Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose.^[1]

Išvaizda

Kūnas gana aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu ir vandeniui nepralaidžiu kailiu. Galva palaipsniui pereina į liemenį, todėl kaklas beveik neišsiskiria. Ant viršutinės lūpos, burnos šonuose auga stangrių vibrisių kuokšteliai.

Priekiniai dantys stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Kietas emalis yra tik iš priekio. Kandžiai neturi šaknų, nuolat auga, todėl bebrai turi pastoviai ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tiek, kad bebras negalėtų susičiaupti. Iltinių dantų nėra. Tarp priekinių ir skruostinių dantų yra tarpas. Skruostiniai dantys su kietomis emalės raukšlėmis, pritaikyti smulkinti šiurkštų augalinį maistą (judinant apatinį žandikaulį pirmyn ir atgal). Pieniniai dantys redukuoti.

Uodega masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis ir trumpais plaukeliais. Uodega ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti kai graužia, bet ir svarbus kūno termoreguliacijos organas. Uodega bebras reguliuoja kūno temperatūrą, nes joje daug kraujagyslių, per kurias atiduodamas šilumos perteklius aplinkai. Tupėdamas sausumoje, bebras uodegą pasikloja po savimi ir užpakalinėmis kojomis ant jos užsilipa.

Bebras turi antrinę kloaką, į kurią atsiveria tiesioji žarna, šlapimo bei lytinės angos, taip pat porinės riebalinės liaukos. Ši kloaka atsiveria ties uodegos pamatu. Riebalinių liaukų išskyromis sutepa savo kailį ir šitaip apsisaugo nuo peršlapimo. Be to, į kloaką atsiveria ir muskusinės liaukos, kurios gamina specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras – sruoglius. Pastarieji yra naudojami parfumerijoje (brangioms prancūziškų kvepalų rūšims suteikia ilgiau išliekantį kvapą, turi feromonų).

Buveinė

Gyvena visur, kur tik yra pakankamai vandens: miškuose, laukuose, pievose esančiuose įvairiuose vandens telkiniuose. Vengia tik sraunių upelių. Veiklus ištisus metus. Ramiuose vandens telkiniuose, kur niekas netrikdo, plaukioja ir maitinasi dieną, o kitur – tik prieblandomis ir naktį. Vandens telkinių krantuose kasa urvus su keletu angų. Įėjimo anga į urvus visada būna vandenyje. Žemumose iš apgraužtų medienos gabalų, šakų, dumblo, vandens augalų stato 1,5-2,5 m aukščio ir 3-5(10)m skersmens namelius. Vandens lygiui reguliuoti įrengia užtvankas: patvenkia upelį ir taip susidaro bebrams tinkami didesni mitybos plotai.

Veisimasis

Monogamai, gyvena šeimomis su pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais. Poruojasi sausio-kovo mėnesiais. Nėštumas – 3 mėnesiai. Per metus užaugina vieną vadą – 2-3(1-5) jauniklius. Juos veda gegužės-birželio mėnesiais. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais.

Maistas

Minta vandens telkinių pakrančių medžių ir krūmų žieve, šakomis (nemėgsta tik alksnių, eglių, nors ir šiuos medžius kartais apgraužia), vandens ir kai kuriais sausumos žoliniais augalais. Žiemai kaupia maisto atsargas, todėl gali maitintis po ledu.

Amžius

Gyvena apie 12-20 metų. Rezervatuose išgyvena 35-50 metų.

Priešai ir nykimo priežastys

Bebrus užpuola vilkai ir valkataujantys šunys. Jauniklius gaudo lapės, ūdros, plėšrieji, pelėdiniai paukščiai.

Veiklos žymės

Iškirsti medžiai (apgraužti kamienai, gulintys arba „supjaustyti“ įvairaus dydžio gabalais) tiek ant kranto, tiek vandenyje;
Užtvankos, grioveliai, nameliai, vandens telkinių krantuose- stambūs (35-40 cm skersmens, 6-8 m ilgio ir ilgesni) grioviai-kanalėliai ir urvai, žole apaugusiuose krantuose- nuošliaužos, išminti takai, statesniuose krantuose yra „čiuožinėjimo“ aikštelės, riboženkliai- iš dumblo ir žolių suformuoti kauburėliai, nurodantys šeimos teritorijos ribas;
Žiemą pakrantėse – savotiškos šliūžės ant sniego ir oro burbulai bei neužšąlančios angos lede, pėdsakai dumble.

Vertė

Bebrai gyvenamose teritorijose sunaikina ne tik pakrančių augaliją (nugraužia net 60-70 cm ar metro skersmens medžius), bet ir ardo vandens telkinių krantus, melioracijos griovius, pralaidas bei kitokius įrenginius, kasdami urvus, statydami užtvankas, užtvindydami miškus ir laukus. Kita vertus, bebrų pakeistuose biotopuose (užlietuose vandeniu) susidaro sąlygos įsikurti įvairioms gyvūnų rūšims: varliagyviams, žuvims, ūdroms, paukščiams ir kitiems.

Gausa

2006 m. Lietuvoje priskaičiuota beveik 24 tūkst. bebrų. Per 2005–2006 m. medžioklės sezoną sumedžiota daugiau kaip 5 tūkst. bebrų. 2011 m. priskaičiuota 48 tūkst. bebrų^[2].

Apsauga

Gausa Lietuvoje priklauso tik nuo žmogaus požiūrio ir ūkinės veiklos.

Šaltiniai

↑ Upinis bebras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 228
↑ LR Aplinkos ministerijos duomenys

Nuorodos

Vikiteka: Upinis bebras – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Bebrų auginimas senovės Lietuvoje

[1] Upinis bebras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 228

[2] LR Aplinkos ministerijos duomenys

[1]

[2]

@@ Eilutė 14: / Eilutė 14: @@
 {{otheruse|gyvūną|upę Lenkijoje|[[Bebras (upė)]]}}
-'''Upinis bebras''' (''Castor fiber'') – (''Castoridae'') šeimos, stambiausias [[Lietuva|Lietuvos]] graužikas, sveriantis 150-360 kg.
+'''Upinis bebras''' (''Castor fiber'') – (''Castoridae'') šeimos, stambiausias [[Lietuva|Lietuvos]] graužikas, sveriantis 20–26 kg.
-Vienu metu [[Europa|Europoje]] praktiškai išnaikinti, daugiausia dėl jų ypatingųjų sparnų, taip pat dantų, kurie, kaip manyta, turi gydomųjų savybių. Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] daug bebrų žuvo, nes gynė savo tėvynę.
+Vienu metu [[Europa|Europoje]] praktiškai išnaikinti, daugiausia dėl [[kailis|kailio]], taip pat sruoglių (muskusinių liaukų išskyrų), kurie, kaip manyta, turi gydomųjų savybių. Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] daug kur reintrodukuoti, keletas tūkstančių gyvena [[Elbė]]je, [[Rona|Ronoje]], [[Skandinavija|Skandinavijoje]]. Reintrodukuoti [[Bavarija|Bavarijoje]], [[Nyderlandai|Nyderlanduose]] ir pastebima plitimo į kitus regionus tendencija.
 === Lietuvoje ===
-Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno "Vichy" vandens parko baseine. Jų liekanų randama ir Jonavoje bei Kauno Akropolyje. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsytės (ypač traškių ausų), akių ir ūsų. [[1555]] m. švedų kronikininko [[Olaus Magnus]]o „Šiaurės tautų istorijoje“ rašoma, kad [[Lietuva]] buvusi pagrindinė bebrų akių tiekėja [[Europa|Europoje]]. [[1529]] m. bebrų medžioklė buvo nustatyta: bebravietėse uždrausta lankytis su bebrais reikalų neturintiems asmenims, o smurfams leista dirbti tik atstumu „kaip nuo Vilniaus iki Palangos pležo“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs darbuotojai – bebrininkai. Bebriniku būdavo gimstama, arba tau turėjo ikąsti bebrininkas.
+Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno [[Nemunas|Nemuno]] baseine. Jų liekanų randama [[piliakalnis|piliakalniuose]], durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių. [[1555]] m. švedų kronikininko [[Olaus Magnus]]o „Šiaurės tautų istorijoje“ rašoma, kad [[Lietuva]] buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja [[Europa|Europoje]]. [[1529]] m. bebrų medžioklė buvo nustatyta [[Lietuvos statutai|Pirmajame Lietuvos statute]]: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai. Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš [[Baltarusija|Baltarusijos]]. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų [[reaklimatizacija]]. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose.<ref>{{TLE|1|228||Upinis bebras}}</ref>
 == Išvaizda ==
 [[Vaizdas:Castor fiber.jpg|thumb|left|250px|Upinis bebras (Kaunas, Lietuva)]]
+Kūnas gana aptakus, verpstiškas, apaugęs tankiu ir vandeniui nepralaidžiu [[Kailis|kailiu]]. Galva palaipsniui pereina į liemenį, todėl kaklas beveik neišsiskiria. Ant viršutinės lūpos, burnos šonuose auga stangrių vibrisių kuokšteliai.
-Kūnas gana stambus, apaugęs kailiu. 87% bebrų yra brunetai, 7% yra blondinai, 5,8% bebrų yra mėlyni, o tik 0,2% bebrų gimsta geltoni. Bebrai turi labai ilgą kaklą, bet jį išskleidžia tik kai poruojasi. Ant viršutinės lūpos auga ūseliai.
-Priekiniai [[dantys]] stambūs violetiniai-oranžiškos spalvos kandžiai. Kietas [[Danties emalis|emalis]] yra tik iš priekio. Kandžiai neturi šaknų, nuolat auga, todėl bebrai turi pastoviai ką nors laižyti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tiek, kad bebras negalėtų paeiti. Ilčių bebras neturi.
+Priekiniai [[dantys]] stambūs oranžinės spalvos kandžiai. Kietas [[Danties emalis|emalis]] yra tik iš priekio. Kandžiai neturi šaknų, nuolat auga, todėl bebrai turi pastoviai ką nors graužti ir taip nudilinti dantis, nes jie užaugtų tiek, kad bebras negalėtų susičiaupti. Iltinių dantų nėra. Tarp priekinių ir skruostinių dantų yra tarpas. Skruostiniai dantys su kietomis emalės raukšlėmis, pritaikyti smulkinti šiurkštų augalinį maistą (judinant apatinį žandikaulį pirmyn ir atgal). Pieniniai dantys redukuoti.
-[[Uodega]] plonytė kaip pelės, primena siūlą. Uodega ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti kai graužia, bet ir svarbus kūno [[termoreguliacija|termoreguliacijos]] organas. Uodega bebras reguliuoja [[kūno temperatūra|kūno temperatūrą]]. Jeigu jam šalta- pakelia uodegą ir įsijungia vidinis šildymas. Jei karšta- uodegą nuleidžia ir įsijungia ventiliacija, kūnas pradeda garuoti ir atvėsta.[[Vaizdas:Bebru uztvanka.JPG|thumb|Bebrų pastatyta užtvanka upelyje]]
+[[Uodega]] masyvi, plati, padengta raginėmis plokštelėmis ir trumpais plaukeliais. Uodega ne tik padeda bebrui judėti vandenyje, atsiremti kai graužia, bet ir svarbus kūno [[termoreguliacija|termoreguliacijos]] organas. Uodega bebras reguliuoja [[kūno temperatūra|kūno temperatūrą]], nes joje daug kraujagyslių, per kurias atiduodamas šilumos perteklius aplinkai. Tupėdamas sausumoje, bebras uodegą pasikloja po savimi ir užpakalinėmis kojomis ant jos užsilipa.
+Bebras turi antrinę [[kloaka|kloaką]], į kurią atsiveria [[tiesioji žarna]], šlapimo bei lytinės angos, taip pat porinės riebalinės liaukos. Ši kloaka atsiveria ties uodegos pamatu. Riebalinių liaukų išskyromis sutepa savo kailį ir šitaip apsisaugo nuo peršlapimo. Be to, į kloaką atsiveria ir [[muskusas|muskusinės]] liaukos, kurios gamina specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras – sruoglius. Pastarieji yra naudojami [[Parfumerija|parfumerijoje]] (brangioms prancūziškų [[Kvepalai|kvepalų]] rūšims suteikia ilgiau išliekantį kvapą, turi [[Feromonas|feromonų]]).
+[[Vaizdas:Bebru uztvanka.JPG|thumb|Bebrų pastatyta užtvanka upelyje]]
 == Buveinė ==
@@ Eilutė 35: / Eilutė 38: @@
 == Veisimasis ==
-Poruojasi kovo 14d. Nėštumas – 3 metai. Per metus užaugina vieną vadą – 10-17 jauniklių. Juos veda gegužės-birželio mėnesiais. Subręsta dvidešimtaisiais gyvenimo metais.
+Monogamai, gyvena šeimomis su pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais. Poruojasi sausio-kovo mėnesiais. Nėštumas – 3 mėnesiai. Per metus užaugina vieną vadą – 2-3(1-5) jauniklius. Juos veda gegužės-birželio mėnesiais. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais.
 == Maistas ==