Akmens druska

Akmens druska – nuosėdinė uoliena, aptinkama kloduose. Jais tapo netoli žemės paviršiaus išsidėstę druskų (vadinamojo mineralo halito) klodai, prieš milijonus metų susiformavę iš senovinių jūrų. Didžiausios sankaupos glūdi kambro, devono, permo ir neogeno nuogulose. Kasama karjeruose ar giliose šachtose ir pakėlus į paviršių sumalama. Druskos kasimas pačiais primityviausiais įrankiais vyko jau priešistoriniais laikais. Archeologiniai tyrimai rodo, kad Vakarų Europoje druska buvo kasama jau žalvario amžiuje (Alpėse, Zalcburgo apylinkės), o platesnį mastą įgavo apie I a., ypač Anglijoje, Vokietijoje, Danijoje.^[1]^[2]

Sudaryta beveik tik iš mineralo halito. Gryna – bespalvė, balta, tačiau įvairios kitų mineralų (evaporitų) priemaišos gali suteikti kitokią spalvą – juodą, rudą, geltoną.^[1] Valgomoji druska papildomai joduojama. Taip pat naudojama balneologinėms procedūroms (vonioms), techninėms reikmėms (daugiausia iškasamosios druskos suvartojama žiemą keliams barstyti).^[2]

Lietuvoje

Akmens druskos išteklių rasta Šilutės ir Šilalės rajonuose. Šilutės rajone netoli Usėnų kaimo yra surastas ir parengtiniai išžvalgytas vienintelis Lietuvoje Usėnų telkinys. Jame viršutinio permo amžiaus akmens druskos ištekliai sudaro 545 mln. tonų, o kituose plotuose apskaičiuoti spėjami prognoziniai ištekliai – 2450 mln. tonų^[3].

Usėnų telkinio akmens druskos klodas (centrinėje dalyje 55–70 m storio) lėkšto kupolo formos, jo skliautas yra 460–470 m gylyje. Telkinio akmens druską sudaro halitas (NaCl, vidutinis kiekis sudaro 94 proc.) su anhidrito, molingos medžiagos, rečiau gipso ir karbonatų priemaiša.