Antoine-Jean Gros

Antuanas Žanas Gro

Antuanas - Žanas Gro 1800 m., dailininkas François Gérard
Gimė	1771 m. kovo 16 d. Paryžius
Mirė	1835 m. birželio 25 d. (64 metai) Medonas
Palaidotas (-a)	Per Lašezo kapinės

Veikla	tapytojas

Vikiteka	Antoine-Jean Gros

Baronas Antuanas Žanas Gro^[1] (pranc. Antoine-Jean Gros) (1771 m. kovo 16 d. – 1835 m. birželio 25 d., taip pat žinomas ir kaip Žanas Antuanas Gro) – Prancūzijos klasicizmo tapytojas. Daugiausia tapė istorinėmis temomis ir portretus.

Biografija

Jaunystė ir studijų laikotarpis

Antuanas Gro gimė Paryžiuje. Pradėjo piešti būdamas šešerių metų amžiaus mokydamasis iš savo tėvo, miniatiūrų dailininko, ir iškarto pasižymėjo kaip turintis talentą. 1785 m. pabaigoje, būdamas keturiolikos metų, Grosas savo noru įstojo į Žako Lui Davido studiją, kurią stropiai lankė, tuo pačiu nenutraukdamas studijų ir Collège Mazarin.

1791 m. mirus jo tėvui, kurio darbą varžė Prancūzijos Didžioji revoliucija, jaunajam Gro teko rūpintis savo išgyvenimu pačiam. Todėl tuo metu Gro atsidėjo grynai savo profesijai, nesėkmingai konkuruodamas (1792 m.) dėl Didžiojo prizo. Maždaug tuo pačiu metu, rekomendavus École des Beaux-Arts (Aukštajai dailės mokyklai), jaunasis dailininkas buvo pasamdytas tapyti Nacionalinio Konvento mirties bausme nuteistų narių portretų, bet revoliucijai daugiau nebesiplečiant Grosas 1793 m. metė darbą ir išvyko į Italiją.

Genuja ir Bonapartas

Apsigyvenęs Genujoje Gro vertėsi miniatiūrų gamyba. Grįžtant iš Florencijos į Genują, jis susitiko su Žozefina Bogarnje, Bonaparto žmona, ir užmezgė su ja pažintį. Atlydėjęs ją į Milaną dailininkas buvo šiltai priimtas ir paties Napoleono. 1796 m. lapkričio 15 d. Gro su kariuomene dalyvavo Arkolo mūšyje, kai Bonapartas iškovojo lemiamą pergalę, iškeldamas trispalvę Prancūzijos vėliavą ant šio tilto.

Grosui šis incidentas paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad jis nutapė paveikslą pavadinimu „Napoleonas ant Arkolos tilto“, kuriuo jis pagaliau atrado savo pašaukimą. Bonapartas tuojau pat suteikė jam inspecteur aux revues postą, leidusį sekti kariuomenę žygiuose, o 1797 m. paskyrė į komisiją, turėjusią atrinkti daiktus, skirtus praturtinti naujai sukurtą Luvro muziejų.

Paryžius

1799 m. pasprukęs iš apgulto Genujos miesto, Gro iškeliauja į Paryžių, kur 1801 m. pradžioje įsikuria Kapucinų kvartale. Jo eskizas paveikslui „Nazareto mūšis“ (dabar Nanto muziejuje) pelno prizą, suteiktą 1802 m. konsulo, bet pats paveikslas taip ir nebuvo nutapytas, dėl aptarinėtos priežasties, nes Napoleonas jautė pavydą generolui Žanui Andošui Žiuno (kuris buvo laimėjęs susirėmimą prie Nazareto); tačiau Bonapartas atsilygino Gro liepdamas įamžinti savo vizitą Jafos maro ligonių namuose. Po „Napoleonas lanko maro ligonius Jafoje“ (Luvras) sekė kiti paveikslai: „Abukiro mūšis“ 1806 m. (Versalio rūmai) ir „Ylavos mūšis“ 1808 m. (Luvras). Apie šį paveikslą Napoleonas yra pasakęs: „Jeigu visi žemės karaliai pamatytų tokį reginį, jie mažiau trokštų karų ir pergalių“. Šios trys temos davė dailininkui didžiojo meistro vardą bei užtarnautą garbę.

Iki tol, kol militaristiniai elementai toliau liko susieti su prancūzų nacionaliniu gyvenimu, tol Grosas gavo iš to naujo ir energingo įkvėpimo, nešusio jį į patį įvykių sūkurį, kurį jis ir vaizdavo; bet kariuomenė ir generolas buvo atskirti nuo žmonių, tad Gro bandė iliustruoti šiuos epizodus perteikdamas asmenines ambicijas, kas ir buvo priežastis prasimanyti maisto, reikalingo jo genijui, ir trūkumus, jo meniniai pozicijai, tuo metu tapusiai akivaizdžia. Besimokydamas Klasikų skyriuje Gro buvo suvaržytas šių dailininkų taisyklių, net kai jo natūralistinis tipų judėjimas ir besirėmimas ryškių spalvų ir tonų efektu, atrodo vertė jį priešintis jiems.

Salonas

1804 m. Salone Gro debiutavo su savo paveikslu „Napoleonas lanko maro ligonius Jafoje“. Šis paveikslas pradėjo jo karjerą, kaip sėkmingo dailininko. Jame vaizduojama Bonapartas, aplankantis kareivius Jafoje, kurie buvo užsikrėtę buboniniu maru. Karo vadas vaizduojamas besikalbantis su vienu iš ligonių, kuris dar nėra apimtas ligos. Iš tiesų, Napoleonas liepė kareiviams nunuodyti sergančius savo bendražygius, kad būtų išvengta jų grįžimo į Prancūziją, arba atiduoti juos turkams. Sakoma, kad jis net sudeginęs maro namus, siekdamas nuslėpti nelaimės mastą. Paveikslas yra klasicistinio stiliaus, nors tokie elementai, kaip apšvietimas ir egzotinis dailininko skonis, rodo ateinančio romantizmo idealų pirmtakus.

*„Leitenantas Šarlis Legranas“*, 1810 m.

1810 m. paveikslai „Madridas“ ir „Napoleonas prie piramidžių“ (Versalis) rodo mums, kad Gro ėmė apleisti įkvėpimas. Taip pat, žymusis paveikslas „Leitenantas Šarlis Legranas“, nutapytas žuvusio kario tėvų prašymu, rodo meistriškai perteiktą peizažą ir kario ekipiruotę. Kiti paveikslai, tokie kaip Pranciškaus I ir Karolio V portretai 1812 m. (Luvras), turėjo didelį pasisekimą; bet Šv. Genovaitės kupolo dekoravimas (pradėtas 1811 m. ir užbaigtas 1824 m.) yra vienintelis vėlesnių metų Groso darbas, kuris vis dar demonstravo dailininko ankstyvąją jėgą ir energiją, taip pat ir jo įgūdžius. „Liudviko XVIII išvykimas“ (Versalis). „Madam d’Angoulême laivo pakrovimas (Bordo)“, esantis Egipto kambaryje Luvre, ir pagaliau jo „Heraklis ir Diomedas“, eksponuoti 1835 m. liudija Gro pastangas (įkvėptas jam senojo mokytojo Ž. L. Davido patarimų) sustabdyti vis labiau augantį dailininkų romantikų reikšmingumą, trypusį jo nuostabią reputaciją.

Mirtis

Supykęs dėl kritikos ir nesėkmių, mat daugelis jo mokinių nesižavėjo jo mitologinėmis senomis ir perbėgdavo pas jo konkurentą Žaną Ogiustą Dominyką Engrą, Gro ieškojo nusiraminimo šlykščiuose gyvenimo malonumuose. 1835 m. birželio 25 d. Antuanas Žanas Gro buvo rastas ant Senos kranto, Medone, netoli Sevro. Iš raštelio, kuris buvo jo skrybėlėje tapo aišku, kad dailininkas nusižudė. Raštelyje rašyta: „pavargęs nuo gyvenimo ir išduotas paskutinių gerbėjų, pasitikusių jį keiksmais, nusprendė užbaigti savo gyvenimą.“

Šlovė

Antuanui Žanui Gro buvo suteiktas barono titulas Napoleono imperijos laikais po 1808 m. Salono, kuriame jis eksponavo „Ylavos mūšį“.

Gro mokinių skaičius buvo begalo didelis ir dar padidėjo, kai 1815 m. Davidas baigė darbą Paryžiuje ir savo klasę atidavė buvusiam mokiniui – Gro. Po restauracijos dailininkas tapo Instituto nariu, École des Beaux-Arts profesoriumi ir gavo Šv. Mykolo ordino kavalieriaus vardą.

Galerija

Honoré de La Riboisière portretas
Saffo Leucate
Mademoiselle Recamier portretas
Pierre Joseph Zimmermann portretas
Madame Pasteur portretas
Jeronimo Bonaparto portretas
Paolino di Hours portretas

Nuorodos

↑ limis.lt Archyvuota kopija 2015-02-25 iš Wayback Machine projekto.

Vikiteka: Antoine-Jean Gros – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Chu, Petra ten-Doesschate. (2006 m.). Nineteenth-Century European Art. Upper Saddle River, New Jersey: Prentice Hall. pp. 126–127. ISBN 0131886436
Jean-Baptiste Delestre, Gros, Sa vie et ses ouvrages, Paryžius, 1867 m., Jules Renouard.
Justin Tripier Le Franc, Histoire de la vie et de la mort du Baron Gros, le grand peintre. ed. Martin. Paryžius 1880 m.
David O’Brien, Antoine-Jean Gros : Peintre de Napoléon, Éditions Gallimard, 2006 m., ISBN 2070117863
Sébastien Allard, Marie-Claude Chaudonneret, Le suicide de Gros. Les peintres de l’Empire et la génération romantique, Éditions Gourcuff Gradenigo, 2010 m. ISBN 978-2-35340-090-4

[1] s.lt Archyvuota kopija 2015-02-25 iš Wayback Machine projekto.

[1]