Archeoastronomija

Archeoastronomija (gr. ἀρろーχかいηいーた 'pradžia' + αあるふぁσしぐまτたうρろーοおみくろんνにゅー 'žvaigždė' + νόμος 'tvarka, įstatymas') – mokslinė disciplina, susiformavusi XX a. pabaigoje.

Objektas

Remiasi daugiausia archeologija, astronomija, architektūra, etnologija, mitologija, tautosaka, ikonografija, kalbotyra, religija, istorija bei kitais duomenimis ir išvadomis. Archeoastronomijos tyrimo metodais iš išlikusių statinių, piešinių gaunama žinių apie senovėje stebėtus dangaus šviesulius, jiems teiktą reikšmę, naudotas kalendorines sistemas. Dažniausiai tiriamos senovės šventyklos su akmenų ar stulpų sistemomis. Archeoastronominiai tyrimai padeda rekonstruoti senovės civilizacijų pasaulėžiūrą, dvasinę kultūrą.

Archeoastronomijos terminas vartojamas nuo Stounhendžo (Anglija) tyrimų pradžios (XX a. pirma pusė). Įkurti tyrimo centrai Merilando (JAV) ir Lesterio (Didžioji Britanija) universitetuose. Nuo 1981 m. rengiamos pasaulinės archeoastronomijos konferencijos (vad. Oksfordo konferencijos).

Leidžiami žurnalai: „Archeoastronomy“ (JAV), „Journal for History of Astronomy“ su priedu „Archeoastronomy“.

Archeoastronomija Lietuvoje

Lietuvoje archeoastronomiją plėtoja Lietuvos etnokosmologijos muziejus (Molėtų rajono savivaldybė). Žinomiausias archeoastronomijos paminklas – Žemaičių Alkas Palangoje (XIV a. – XV a. statinys).