Belgai

Belgai (lot. Belgae) – vardas, kurį romėnų karvedys Gajus Julijus Cezaris davė galų gentims, gyvenusioms šiauriau Senos (lot. Sequana) ir Marnos (lot. Matrona). Pirminė jų gyventa teritorija buvusi tarp Senos ir Reino. Cezaris skyrė belgus nuo galų ir akvitanų, kitų genčių grupių, gyvenusių teritorijoje, kurią romėnai vadino Galija ir daugmaž apėmusioje dabartinės Prancūzijos teritoriją ir kaimyninėmis teritorijomis.

Dabartinė Belgija, kuri egzistuoja nuo 1830 m. savo pavadinimą gavo iš dalies dėl šioje teritorijoje senovėje gyvenusių belgų, tačiau tarp Antikos belgų ir dabartinės Belgijos jokio istorinio perimamumo nėra.

Istorija

Belgų kilmė nėra žinoma; manoma, kad tai buvo keltų gentys su germanų kimbrų priemaiša. Manoma, kad dar prieš Cezariui pradedant Galijos užkariavimą (58 m. pr. m. e.) germanai persikėlė per Reiną ir susimaišė su ten nuo seno gyvenusiais keltais. Tacitas savo „Germanijoje“ ir Cezaris Galų karo užrašuose mini, kad belgai su pasididžiavimu tvirtino esantys germanų kilmės ir dėl to viršesni už galus. Be keltizuotų germanų prie belgų Cezaris priskyrė ir penkias Reino kairiajame krante gyvenusias germanų gentis: aduatukus, eburonus, kondrusus, cerosus ir pemanus. keletas genčių iš Marnos apylinkių aktyviai prekiavo su keltiškąja Britanija, o I a. pr. m. e. dalis belgų iš dabartinės Šiaurės Prancūzijos patys persikėlė į Didžiosios Britanijos pakrantę.

Per pirmąjį Galų karų žygį belgai sudarė sąjungą, tačiau 57 m. pr. m. e. buvo Cezario sumušti. Iki 51 m. pr. m. e. romėnai užkariavo visą belgų apgyvendintą teritoriją kontinente. Ši teritorija buvo prijungta prie imperijos (sudaryta Belgijos Galijos provincija). 53 m. pr. m. e. eburonai sukilo prieš romėnus ir sunaikino 15 romėnų kohortų, tačiau buvo romėnų nugalėti ir išnaikinti. III a. belgai priėmė krikščionybę. III–V a. belgai buvo išnaikinti bei asimiliuoti romėnų ir germanų genčių (frankų, fryzų, saksų). 486 m. belgų žemės tapo Frankų valstybės dalimi.