Daudytė
Daudytė – tradicinis, pučiamasis lietuvių liaudies muzikos instrumentas, pūstukinis aerofonas.
Konstrukcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tradicinės daudytės daromos iš tiesaus uosio, blindės, klevo, guobos, beržo medelio liemens, yra apie 1250–1670 mm ilgio. Medelio nuopjova perskeliama paliekant plongalyje 50-70 mm ilgio, 20-35 mm skersmens neperpjautos medienos pūstukui. Perskeltose pusėse išskobiamas laipsniškai platėjantis kanalas, abi pusės suvožiamos ir, plyšius užtepus derva ar degutu, apvyniojamos išvirinta karšta beržo tošimi.
Rekonstruotų daudyčių gamybos būdas ir konstrukcija panaši kaip ir tradicinių, tik iš dviejų dalių sumautas vamzdis apvyniojamas storo popieriaus juosta, kuri nudažoma beržo tošies spalva. Įstatomi pūstukai – mediniai, variniai ir ebonitiniai. Daudytės – iš principo netobulinti instrumentai. Nuo 1940 m. paprastinama jų gamybos technologija.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rašytiniuose šaltiniuose daudytės minimos nuo XVIII a. (Lepner, 1744; Stanewicz, 1829; Sabaliauskas, 1904; 1911; Paliulis, 1959). Instrumentas vietinės kilmės, kaip ir ragai, išplitę šiaurės rytų Aukštaitijoje, buvusios sėlių teritorijos dalyje (Zinkevičius, 1984). Daudytės naudotos kaip ir ragai, bet išnyko anksčiau už ragus ir skudučius, kartu su vokalinėmis sutartinėmis, sudariusiomis jų repertuarą. Manoma, kad daudytės, kaip natūralaus garsyno archajiški instrumentai, galėjo turėti įtakos vokalinių sutartinių genezei.
Grojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daudytės garsas susidaro kaip atviros švilpynės. Garsas stiprus, skardus, tačiau neaštrus, panašus į varinių pučiamųjų instrumentų – trimito, valtornos ir trombono skambesį. Daudytėmis grojama pūstuką laikant prie lūpų kampo, garsas išgaunamas lūpų virpesiais. Tradicinis repertuaras – vokalinės sutartinės: „Gegutė“, „Sadūto tūto“, „Obelyt gražuolyt“, „Apynėlis“, „Dagilėlis“ ir kt. Rekonstruotų daudyčių muzikavimo galimybės panašios į tradicinių daudyčių, tik palyginti lengviau išgaunami aukštesni tonai, todėl jomis galima pūsti ir sudėtingesnes fanfarines melodijas. Dažnai daudytėmis pradedami iškilmingi liaudies muzikos koncertai, dainų šventės, kiti masiniai renginiai.
Atlikėjai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Muziejuose esančios daudytės pagamintos nežinomų meistrų, tačiau žinoma, kad jas pūtė A. Bičiūnas, P. Kunčius, M. Paliulis, V. Pašakarnis. Rekonstruotų daudyčių meistrai – P. Kupčikas ir P. Serva. Nuo 1941 m. daudytes naudoja profesionalus ansamblis „Lietuva“, nuo 1946–1950 m. saviveikliniai dainų ir šokių ansambliai, o nuo 1967–1970 m. ir folkloriniai ansambliai.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- M. Baltrėnienė, R. Apanavičius. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. Vilnius. 1991
- Lietuvių enciklopedija, 1954, T. 4: Chronografas-Dievaitis, 542 p.
| ||||||||||||||