Dievas su mumis
| Dievas su mumis | |
|---|---|
 | |
| Pavadinimas | Gott mit uns |
| Kilmės šalis |  Italija .svg){kind=small} Jugoslavija |
| Režisierius | Giulliano Montaldo |
| Scenaristas (-ai) | Andrea Barbato Lucio Battistrada Ottavio Jemma Giulliano Montaldo |
| Kompozitorius | Ennio Morricone |
| Vaidina | Franco Nero |
| Metai | 1970 |
| Žanras | karinė drama |
| Trukmė | 110 min. |
| Kalba | italų ir vokiečių |
| IMDb įrašas | |
Dievas su mumis (orig. Gott mit uns, it. Dio è con noi , angl. The Fifth Day of Peace) – 1970 m. italų ir jugoslavų sukurta karinė drama apie du vokiečių dezertyrus, atsidūrusius belaisvių stovykloje Olandijoje paskutiniosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis.
Filmo titruose teigiama, kad istorija paremta tikrais įvykiais.
Pagrindiniai aktoriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Aktorius – vaidmuo
- Franco Nero – Bruno Grauberis
- Richard Johnson – kapitonas Džonas Mileris
- Helmut Schneider – pulkininkas fon Bleicheris
- Larry Aubrey – kapralas Reineris Šulcas
- Michael Goodliffe – generolas Snou
- Bud Spencer – kapralas Jelinekas
Turinys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės
1945 m. gegužės pradžioje Kanados kariuomenės dalinys, vadovaujamas kapitono Milerio, įsikuria buvusioje darbo stovykloje, į kurią netrukus atgabenama 3 tūkstančiai vokiečių belaisvių. Pastariesiems imasi vadovauti pulkininkas fon Bleicheris ir netrukus grąžina įprastą kariuomenėje tvarką, priversdamas jam paklusti visus vokiečių karius ir nubausdamas mėginančius pabėgti. Tarp Bleicherio ir Milerio klostosi įtempti santykiai, tačiau kapitonas pamažu nusileidžia, sudarydamas sąlygas vokiečiams patiems organizuoti stovyklos vidinę tvarką.
Tuo metu kapralui Jelinekui, atsakingam už krovinių pervežimus ir virtuvę, įkliūva 2 dezertyrai: jau 8 mėnesius besislapstantis buvęs jūreivis Bruno Grauberis ir prieš kelias dienas prie jo prisidėjęs ir paklausęs raginimo mesti ginklą kapralas Šulcas. Kadangi Jelinekui trūksta darbo jėgos, jis pasiima vokiečius pas save. Pastarieji nebando bėgti, keliauja su juo vienu sunkvežimiu ir jau patiki, kad karas jiems baigėsi, tačiau vyresnybė, sužinojusi apie juos, perkelia į stovyklą prie kitų belaisvių.
Grauberis ir Šulcas, apsirengę civiliais drabužiais, netrukus apkaltinami dezertyravimu ir jiems organizuojamas tribunolas. Nors šiedu ir prieštarauja, tvirtindami, kad karas jau visiems baigėsi, tribunolas, remadamasis tuo, kad dezertyravimo faktas įvyko anksčiau nei vokiečių karinė vadovybė nusišalino nuo sprendimų priėmimo, nuteisia juos mirti.
Pulkininkas Bleicheris kreipiasi į kapitoną Milerį pranešdamas apie paskirtą nuosprendį ir pareikalauja ginklų, kad vokiečių baudžiamasis būrys galėtų įvykdyti egzekuciją.
Mileriui atsisakius, visa stovykla pradeda nepaklusnumo akciją. Kapitonas įsako nekreipti į tai dėmesio ir išvyksta į miestą, kur meras organizuoja priėmimą karo pabaigos paskelbimo proga. Čia jis mėgina pasitarti su senu pažįstamu generolu Snou, tačiau šis neturi tam laiko ir skubiai išvyksta.
Grįžęs į stovyklą Mileris iškviečia Bleicherį reikalaudamas nutraukti akciją, tačiau jis atsisako, toliau reikalaudamas ginklų. Pulkininkas uždaromas į areštinę, o Milerio vadovaujami kariai šūviais priverčia vokiečius grįžti į barakus.
Savo kabinete Mileris randa generolą Snou, kuris ne tik nepritaria šio veiksmams, bet, įteikdamas jam majoro laipsnį, primena, kad kareivis yra davęs priesaką ir uniformos atsisakymas yra nusikaltimas, nesvarbu kokiai kariuomenei jis priklauso. Be to, stovykla netrukus turi pasipildyti naujais belaisviais ir juos gali būti sunku suvaldyti, jei bus pažeista vidinė tvarka.
Generolui išvykus, Mileris paleidžia iš areštinės Bleicherį ir pastarasis vėl pareikalauja ginklų. Gegužės 13d., praėjus 5 dienoms po oficialios Vokietijos kapituliacijos, majoras Mileris duoda nurodymą išduoti vokiečių baudžiamajam būriui keletą vienu šoviniu užtaisytų šautuvų, kad šie galėtų įvykdyti tribunolo nuosprendį dezertyrams.
Apdovanojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1971 m. filmo prodiuseris Silvio Clementelli buvo apdovanotas Italijos kino žurnalistų sindikato „Sidabriniu kaspinu“.