Dolenėnai
Dolenėnai (vok. Tollenser; rus. доленчане, доленцы) – vakarų slavų gentis, X-XI a. įėjusi į liutičių genčių sąjungą.
Dolenėnai gyveno į rytus nuo Doleno (kitaip Tolenzės vok. Tollense) ežero ir vienvardės upės dabartinėje Meklenburgo-Pomeranijos žemėje (Vokietija). Pirmąkart dolenėnai buvo paminėti X a. Vindukindo Korvėjiečio (vok. Widukind von Corvey) kronikoje. Kronikininko Titmaro Merseburgiečio (vok. Thietmar von Merseburg) paliudijimu vokišku žodžiu Tolenser buvo vadinti slavai, kurie slaviškai vadinti glomači. Dolenėnai minimi ir Helmoldo iš Bosau „Slavų kronikoje“[1]. Šis rašė, kad dolenėnai, redarai, chižanai ir užpėnėnai XI a. viduryje vis konfliktuodavo. Galbūt to priežastis buvo siekimas vyrauti liutičių sąjungoje. Į vyraujantį vaidmenį pretendavo dolenėnai ir redarai, kurių valdose buvo šventykla Retra.
Dolenėnai ir redarai iš vienos pusės bei užpėnėnai ir chižanai iš kitos pusės konfliktavo mažiausiai tris kartus. Pirmieji pralaimėjo ir kreipėsi pagalbos į bodričių kunigaikštį Gotšalką bei saksų hercogą Bernhardą II. 1114 m. saksai pasiuntė kariuomenę, turėjusią pajungti chižanus ir užpėnėnus. Už 15 tūkst. markių buvo pasiekta taika, tačiau daug liutičių žuvo ar papuolė nelaisvėn. Helmoldas iš Bosau priekaištavo, kad saksų žygio tikslas buvo tik pinigai, o ne pagonių slavų atvertimas į krikščionybę.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||||||||