Juodkalnija

Juodkalnija (juodk. Црна Гора, Crna Gora – „Juodas kalnas“)^[3]^[4] – valstybė Pietryčių Europoje, Balkanų pusiasalyje, prie Adrijos jūros. Šiaurėje ribojasi su Bosnija ir Hercegovina, šiaurės rytuose – su Serbija, rytuose – su Kosovu, pietryčiuose – su Albanija, šiaurės vakaruose – su Kroatija ir Adrijos jūra. Sostinė ir didžiausias miestas – Podgorica. Istorinė ir kultūrinė Juodkalnijos sostinė – Cetinė.

Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinės Juodkalnijos teritorijoje buvo trys kunigaikštystės: Duklia, daugmaž pietinėje pusėje; Travunija vakaruose; Raška šiaurėje.^[5]^[6]^[7] 1042 m. archontas Stafanas Vojislavas pradėjo sukilimą ir iškovojo Duklios nepriklausomybę nuo Bizantijos imperijos bei tapo Vojislavjevičių dinastijos pradininku. XIV–XV a. iškilo nepriklausoma Zetos kunigaikštystė, kurią 1356–1421 m. valdė Balšičių dinastija, o 1431–1498 m. – Crnojevičių dinastija. Tuomet pradėtas naudoti ir Juodkalnijos vardas. Patekusi į Osmanų imperiją Juodakalnija 1697 m. faktiškai atgavo nepriklausomybę valdant Petrovič-Njegošo dinastijai. Iš pradžių tai buvo teokratinė valstybė, valdoma valdovų-vyskupų, nuo 1852 m. pradėjo valdyti pasaulietiniai valdovai. Juodkalnijos nepriklausomybę didžiosios valstybės de facto pripažino Berlyno kongrese 1878 m., po Juodkalnijos-Osmanų imperijos karo. 1905 m. šalis tapo karalyste. Po Pirmojo pasaulinio karo tapo Jugoslavijos dalimi. Iširus Jugoslavijai Serbija ir Juodkalnija sudarė Federacinę Jugoslavijos Respubliką, kuri 2003 m. buvo pervadinta į Serbijos ir Juodkalnijos Sąjungą. Juodkalnija šioje sąjungoje užėmė 13,5 % teritorijos. Po nepriklausomybės referendumo 2006 m. gegužę Juodkalnija paskelbė nepriklausomybę ir jos federacija su Serbija tų pačių metų birželio 3 d. buvo panaikinta.

Nuo 1990 m. Juodkalnijoje valdė Demokratinė socialistų partija kartu su mažesnėmis koalicinėmis partijomis. Pasaulio bankas šalį priskiria aukštesnių vidutinių pajamų šalims. Juodkalnija yra JTO, NATO, Pasaulio prekybos organizacijos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, Europos Tarybos ir Centrinės Europos Laisvosios Prekybos sutarties narė. Juodkalnija yra Viduržemio jūros valstybių sąjungos narė įkūrėja. Nuo 2010 m. turi oficialų Europos Sąjungos šalies-kandidatės statusą.^[8] Nuo 2017 m. – NATO narė. Kaip valiutą naudoją eurą, nors formaliai eurozonai nepriklauso.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Juodkalnijos istorija.

Senovėje Juodkalnija sudarė Ilyrijos dalį ir 9 m. buvo užimta romėnų. Valdoma kaip Dalmatijos, vėliau Praevalitanijos provincija. Pagal didžiausią regiono miestą Doklea kraštas romėnų buvo vadinamas Docleata. Kuomet slavai 5-6 a. kolonizavo kraštą ir asimiliavo vietos ilyrus, regiono pavadinimas buvo suslavintas ir tapo Duklja. Iki IX a. regione įtaką turėjo Bizantijos imperija.

Ankstyvosios slavų valstybės

Vėliau čia susikūrė atskiras Duklios županatas, priklausomas nuo Serbijos. XI a. Dukljos vietinė dinastija Vojislavljevičiai (1034–1186) tapo svarbiausia Vakarų Balkanų dinastija, valdžiusi ne tik Duklją, bet ir aplinkines valstybėles, įskaitant Rašką, Zahumlje ir Bosniją. XII a. valdžia regione perėjo Njemaničiams, kurie sukūrė viduramžių Serbijos imperiją. Maždaug nuo tada kraštas pradėtas vadinti Zeta. 1356–1402 m. Zeta buvo nepriklausoma kunigaikštystė, valdoma Balšičių dinastijos. Tuo metu krašte galutinai įsitvirtino ortodoksų tikėjimas (seniau kraštą stipriai veikė Venecija, kuri, kaip ir gretimoje Dalmatijoje, propagavo katalikybę).

1421 m. Zeta vėl pateko į Serbijos sudėtį. Tuo metu Serbija buvo despotatas, valdomas Lazarevičių. 1451 m. Zetoje įsigalėjo nauja vietinė dinastija – Crnojevičiai, valdę iki 1498 m. Jiems valdant kraštas jau tapo žinomas kaip Montenegro, kas, išvertus iš italų kalbos ir reiškia Juodkalnija.

Osmanų imperijos valdžioje

Paskutiniaisiais Crnojevičių valdymo metais Juodkalnija aktyviai kovojo su Osmanų imperija, tačiau buvo įjungta į jos sudėtį. 1514 m. čia sukurtas administracinis vienetas Juodkalnijos sandžakas. Tuo pat metu šalies pakrantę kontroliavo Venecija (ši dalis buvo žinoma kaip Venecijos Albanija), o kalnuotose vietovėse 1516 m. unikali Balkanams teokratinė valstybė, valdoma vyskupų (vladikų). Nuo 1696 m. šis postas buvo paveldimas Petrovič-Njegoš dinastijos.

Juodkalnijos kunigaikštystė ir karalystė

1852 m. Juodkalnijos vyskupas Danilo II sekuliarizavo šalį, ėmė tituluotis kunigaikščiu. Taip įkurta nominaliai nuo Osmanų imperijos priklausoma Juodkalnijos kunigaikštystė. Šaliai ne kartą patyrus triuškinančias pergales prieš turkus, 1878 m. Berlyno kongrese Juodkalnijai oficialiai suteikta nepriklausomybė nuo Osmanų imperijos. Valstybė sparčiai modernizavosi, 1905 m. išleista konstitucija.

1910 m. Juodkalnija tapo karalyste. Po Balkanų karų (1912–1913) galutinai nustatytos jos sienos. Šiais sprendimais Juodkalnija nebeteko savo istorinių žemių pietuose (su Škoderiu), kurios atiduotos Albanijai. Vietoj to, ji tuo metu valdė žemes rytuose (visą istorinį Sandžaką).

Jugoslavija ir nepriklausomybė

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1916 m. valstybę okupavo Austrija-Vengrija, karalius Nikola I pabėgo iš šalies, Juodkalnija 1922 m. buvo įjungta į Serbų, kroatų ir slovėnų karalystę (ji sudarė Zetos banatą). Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ji tapo socialistinės Jugoslavijos dalimi.

Jugoslavijai skylant, atsižvelgiant į referendumo rezultatus, 1992 m. Juodkalnija liko jos sudėtyje kartu su Serbija. 2003 m. Jugoslavijos valstybė perorganizuota į dviejų respublikų federaciją – Serbiją ir Juodkalniją. Didėjant įtampai tarp abiejų sudėtinių dalių, 2006 m. birželio 3 d. Juodkalnijos parlamentas paskelbė respublikos nepriklausomybę, įteisindamas 2006 m. gegužės 21 d. vykusio referendumo dėl atsiskyrimo nuo Serbijos ir Juodkalnijos rezultatus. Juodkalnija į NATO organizaciją įstojo 2017 m. birželio 5 d.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Juodkalnijos politinė sistema.

Juodkalnija yra parlamentinė demokratinė respublika. 2007 m. spalio 22 d. priimta Konstitucija skelbia, kad šalis yra „pilietinė, demokratinė, ekologinė ir socialinio teisingumo valstybė, kurioje galioja įstatymo viršenybė“.^[9]

Juodkalnijos prezidentas yra valstybės vadovas, renkamas penkerių metų kadencijai tiesioginiuose rinkimuose. Jis atstovauja šaliai užsienyje; pasirašo ir skelbia įstatymus; siūlo parlamentui ministro pirmininko, Konstitucinio teismo teisėjų ir žmogaus teisių bei laisvių apsaugos pareigūno kandidatūras; skiria ambasadų vadovus; teikia amnestiją; skelbia parlamento rinkimus; ir kita. Prezidento rezidencija yra Cetinė mieste. Šiuo metu pareigas eina Filip Vujanović.

Vykdomoji valdžia sudaryta iš ministerijų, kurioms vadovauja ministras pirmininkas. Juo šiuo metu yra Milas Džiukanovičius.

Juodkalnijos įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienų rūmų 81 vietos parlamentui. Eiliniai rinkimai vyksta kas ketverius metus. Parlamentas leidžia įstatymus, ratifikuoja sutartis, skiria ministrą pirmininką, ministrus, teismų teisėjus, priima biudžetą ir atlieka kitas funkcijas. Jis taip pat turi galią paprastąja dauguma pareikšti nepasitikėjimą vyriausybei. Dabartinis parlamento pirmininkas – Ranko Krivokapić.

Šalyje veikia daugiapartinė sistema. Po 2009 m. rinkimų parlamente daugumą (47 vietas) turi Koalicija už europietišką Juodkalniją.

Juodkalnija priklauso JTO, PSO, TVF, Europos Tarybai, PPO, NATO ir kitoms tarptautinėms organizacijoms, siekia narystės ES.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Juodkalnijos savivaldybės.

Juodkalnija suskirstyta į 21 savivaldybę (oпштина, opština).

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Juodkalnijos geografija.

Šalies teritoriją galima sąlyginai suskirstyti į tris dalis: Adrijos jūros pakrantė, santykinai lygumų dominuojamą centrinė šalies dalis, kurioje yra du didžiausi šalies miestai: Podgorica ir Nikšičius, ir kalnuotoji rytinė šalies dalis.

Valstybės sausumos sienų ilgis yra 614 km: vakaruose su Kroatija – 14 km, šiaurės rytuose su Serbija ir Kosovu – 203 km, šiaurės vakaruose su Bosnija ir Hercegovina – 225 km, pietryčiuose su Albanija – 172 km. Šalies paviršius labai kalnuotas, nes jos teritorija driekiasi Dinarų kalnynas. Tik pajūryje yra siaura (6 km pločio) žemuma. Ją ties Kotoru kerta Orjeno kalnagūbris ir leidžiasi tiesiai į jūrą.

Kranto linijos ilgis 293,5 km. Ji daugiausia lygi, tik Kotoro įlanka (bendras plotas 87,3 km²) iki 29,6 km įsiterpia į žemyną. Juodkalnija turi 14 jūros salų, kurių bendra kranto linija yra 15,6 km ilgio.

Aukščiausia šalies vieta yra Zla Kolata viršūnė (2534 m) Prokletijės kalnuose, Albanijos pasienyje. Kiti didesni kalnų masyvai yra Siniajevina, Bjelasica, Durmitoras, Komovai, Orjenas. Kalnuose daug kur paplitę karstiniai dariniai.

Kalnus giliais slėniais raižo upės, vietomis sudarydamos gilius kanjonus (pvz., Taros kanjonas). Pietrytinė Juodkalnijos dalis priklauso Adrijos jūros baseinui, į jį patenka Morača (99 km), Zeta, Cijevna, Bojana (30 km). Likusi šalis priklauso Drinos baseinui, jame yra Limas (123 km), Tara (144 km), Piva). Pačiuose rytuose yra Moravos ir Drino baseinų pakraščiai. Didžiausias šalies ežeras (didžiausias ir visuose Balkanuose) – Skadaro, telkšantis ties siena su Albanija. Kiti ežerai ledyniniai, maži, tačiau upių slėniuose yra įrengtų nemažų tvenkinių.

Klimatas pakrantėje subtropinis, Viduržemio tipo su karštomis ir sausomis vasaromis, bei drėgnomis ir šiltomis žiemomis. Kalnuose klimatas atšiauresnis, žiemą būdingos minusinės temperatūros, gausu sniego. Pakrantėje vidutiniškai per metus iškrenta beveik 5000 mm kritulių.

Šalis miškinga, pasižymi didele augalijos įvairove. Miškai dengia apie trečdalį šalies ploto ir išlikę daugiausia kalnuose (skroblai, bukai, kaštonai, ąžuolai, aukštikalnėse – pušys, eglės, kėniai). Bjelasicos kalnuose išlikusi sengirė, vadinama Biogrado mišku. Pakrantėje senovėje augo kiparisų ir ąžuolų giraitės, bet jas iškirtus suvešėjo makvijos krūmynai. Nacionaliniai parkai Juodkalnijoje yra 4, jie užima 8,1 % šalies ploto: Durmitoro, Biogrado miško, Skadaro ir Lovčeno.

Didžiausi Juodkalnijos miestai:

Podgorica (sostinė; 211 788 gyventojai)
Nikšičius (104 706)
Bijelo Poljė (55 628)
Beranė (49 953)
Plevlė (44 593)
Herceg Novis (30 593, su Igalu)
Cetinė (buvusi sostinė, 20 307)

Ekonomika

Pagrindiniai straipsniai – Juodkalnijos ekonomika ir Juodkalnijos turizmas.

Juodkalnija labai kalnuota ir miškinga, o šiaurė visai neįdirbama, todėl žemės ūkis nelabai išplėtotas. Auginamos vynuogės. Podgorica – pramonės centras. Baras prie Adrijos jūros – svarbiausias uostas. Svarbus ir Nikšičius.

Gyventojai

Tautinė sudėtis

Etninis Juodkalnijos žemėlapis (pagal 2003 m. surašymą)
  Juodkalniečiai

  Serbai

  Bosniai

  Albanai

  Etniniai musulmonai

  Kroatai

  Romai

  Nėra etninės daugumos

  Negyvenamos teritorijos/nėra duomenų

Tautinė sudėtis (pagal 2003 m. surašymą):^[10]

Juodkalniečiai – 43,16 %
Serbai – 31,99 %
Bosniai – 7,77 %
Albanai – 5,03 %
Etniniai musulmonai – 3,97 %
Kroatai – 1,1 %
Čigonai – 0,42 %
Jugoslavai – 0,3 %
Kiti – 6,26 %

Reiktų pažymėti, kad skirtumas tarp serbų ir juodkalniečių yra iš esmės tik politiniame identitete, todėl „juodkalniečių“ ir „serbų“ procentai skirtingų metų surašymuose smarkiai svyruoja ir taip vyksta ne dėl tikrų demografinių pokyčių, bet dėl to, kad gyventojai kitaip supranta savo identitetą.^[11]

Kalbos

Nuo 2007 m. oficiali šalies kalba yra juodkalniečių. Ji nuo serbų kalbos skiriasi tik tarimo ypatumais ir keletu žodžių, perimtų iš kitų kalbų, todėl daug serbų ją laiko tik savo kalbos variantu. Bosnių ir kroatų kalbos taip pat yra labai panašios į serbų ir juodkalniečių. Pasiskirstymas pagal kalbas (2003 m. surašymo duomenys):

Serbų – 63,49 %
Juodkalniečių – 21,96 %
Bosnių – 5,49 %
Kroatų – 0,45 %
Kitos – 3,34 %

Religija

Pasiskirstymas pagal religijas (2003 m. surašymo duomenys):

Stačiatikiai – 74,21 %
Musulmonai – 17,74 % (daugiausiai sunitai)
Romos katalikai – 3,54 %
Kiti – 4,48 %

Kita informacija

Juodkalnijos transportas

Šaltiniai

Vikiteka: Juodkalnija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Juodkalnija

↑ „Statistical Office of Montenegro – MONSTAT“. www.monstat.org.
↑ ^2,0 ^2,1 „Report for Selected Countries and Subjects“. IMF.org. Tarptautinis Valiutos Fondas. 2019 m. spalio mėn. Nuoroda tikrinta 2020-01-28.
↑ „Влада Црне Горе“. Vlada Crne Gore (Montenegrin). Suarchyvuotas originalas 2021-05-14. Nuoroda tikrinta 9 April 2021.
↑ „Vlada Crne Gore“. Влада Црне Горе (Montenegrin). Suarchyvuotas originalas 2021-05-13. Nuoroda tikrinta 9 April 2021.
↑ David Luscombe; Jonathan Riley-Smith (2004). The New Cambridge Medieval History: Volume 4, c. 1024-c. 1198. Cambridge University Press. pp. 266–. ISBN 9780521414111.
↑ Jean W Sedlar (2013). East Central Europe in the Middle Ages, 1000–1500. University of Washington Press. pp. 21–. ISBN 9780295800646.
↑ John Van Antwerp Fine (1983). he early medieval Balkans: a critical survey from the sixth to the late twelfth century. University of Michigan Press. p. 194. ISBN 9780472100255.
↑ Евросоюз одобрили начало переговоров о вступлении Черногории в ЕС
↑ The Constitution of Montenegro
↑ Official results of the 2003 Montenegrin census Archyvuota kopija 2008-11-18 iš Wayback Machine projekto.
↑ Montenegrin Census' from 1909 to 2003

[1] „Statistical Office of Montenegro – MONSTAT“. www.monstat.org.

[WEO2019-2] 2,0 ^2,1 „Report for Selected Countries and Subjects“. IMF.org. Tarptautinis Valiutos Fondas. 2019 m. spalio mėn. Nuoroda tikrinta 2020-01-28.

[Vlada_Crne_Gore-3] „Влада Црне Горе“. Vlada Crne Gore (Montenegrin). Suarchyvuotas originalas 2021-05-14. Nuoroda tikrinta 9 April 2021.

[Влада_Црне_Горе-4] „Vlada Crne Gore“. Влада Црне Горе (Montenegrin). Suarchyvuotas originalas 2021-05-13. Nuoroda tikrinta 9 April 2021.

[Luscombe-5] David Luscombe; Jonathan Riley-Smith (2004). The New Cambridge Medieval History: Volume 4, c. 1024-c. 1198. Cambridge University Press. pp. 266–. ISBN 9780521414111.

[Sedlar-6] Jean W Sedlar (2013). East Central Europe in the Middle Ages, 1000–1500. University of Washington Press. pp. 21–. ISBN 9780295800646.

[7] John Van Antwerp Fine (1983). he early medieval Balkans: a critical survey from the sixth to the late twelfth century. University of Michigan Press. p. 194. ISBN 9780472100255.

[8] Евросоюз одобрили начало переговоров о вступлении Черногории в ЕС

[9] The Constitution of Montenegro

[10] Official results of the 2003 Montenegrin census Archyvuota kopija 2008-11-18 iš Wayback Machine projekto.

[11] Montenegrin Census' from 1909 to 2003

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]