Juozas Bartašiūnas
| Juozas Bartašiūnas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1895 m. liepos 12 d. Diržiai, Šiaulių apskr. |
| Mirė | 1972 m. rugpjūčio 25 d. (77 metai) Vilnius |
| Veikla | TSRS administracinis ir saugumo veikėjas, TSRS generolas majoras |
| Partija | 1944 m. LKP CK |
Juozas (Josifas) Bartašiūnas (1895 m. liepos 12 d. Diržiai, Šiaulių apskr. – 1972 m. rugpjūčio 25 d. Vilnius) – TSRS administracinis ir saugumo veikėjas, TSRS generolas majoras.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1921–1938 m. sovietinio saugumo karininkas, 1932–1937 m. pasienio kariuomenės brigados vadas ir komisaras. 1934 m. eksternu baigė vidurinę mokyklą. 1940 m. Raudonosios armijos 3-osios armijos, okupavusios Lietuvą ir Latviją, politinės valdybos viršininkas ir Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos politinio skyriaus viršininkas. 1940–1941 m. Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso, 1942–1944 m. 16-osios šaulių divizijos ypatingojo skyriaus (SMERŠ) viršininkas. 1944–1946 m. LTSR vidaus reikalų liaudies komisaras, 1946–1953 m. vidaus reikalų ministras. 1945 m. generolas majoras.
Vienas svarbesnių Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui slopinimo, gyventojų trėmimų ir sovietinio genocido organizatorių. 1944–1946 m. jo vadovaujama NKVD surengė 25 500 karinių operacijų, nužudė 14 400 ir suėmė apie 35 000 žmonių, be teismo sprendimo ištrėmė daugiau kaip 9 000 partizanų šeimų narių. Pasirašė partizano Juozo Jakavonio–Tigro įkalinimo nuosprendį pridurdamas, kad šis „supus kalėjime“.[1]
„Bartašiūno vilos“ vardu buvo vadinamas Tuskulėnų dvaras, kuriame NKVD-KGB laidojo nužudytus pasipriešinimo veikėjus.
1944–1954 m. LKP CK, 1944–1949 m. CK biuro narys, 1949–1952 m. kandidatas į CK biuro narius. 1946–1950 m. TSRS Aukščiausiosios Tarybos, 1951–1963 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Parašė politinių brošiūrų.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ https://youtu.be/9biWwN_o18k?si=Q7O89EZPVNopEgs4&t=900
- ↑ Vytautas Tininis. Juozas Bartašiūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 679 psl.