Krymo Tarybų Socialistinė Respublika
Крымская Советская Социалистическая Республика Krymo Tarybų Socialistinė Respublika | ||||
| ||||
Vėliava | ||||
Sostinė | Simferopolis | |||
Valdymo forma | Respublika | |||
LKT pirmininkas | ||||
1919 m. | Dmitrijus Uljanovas | |||
Era | Rusijos pilietinis karas | |||
- įkūrimas | 1919 m. balandžio 28 d. d. | |||
- Krymą užėmė Baltoji armija | 1919 m. birželio 26 d. | |||
Krymo Tarybų Socialistinė Respublika (rus. Крымская Советская Социалистическая Республика) – Krymo pusiasalyje 1919 m. nuo balandžio 28 d. iki birželio 26 d. egzistavusi tarybų respublika, įėjusi į RTFSR sudėtį. Centras buvo Simferopolis.[1].
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1919 m. balandį Raudonosios Armijos daliniai užėmė Krymą, išstūmę iš jos (išskyrus Kerčės pusiasalį) baltagvardiečių ir anglų bei prancūzų interventų dalinius. 3-ioji Krymo RKP(b) konferencija, vykusi Simferopolyje (Tauridės gubernijos centras) 1919 m. balandžio 28-29 d., priėmė nutarimą įkurti Krymo Tarybų Socialistinę Respubliką.
1919 m. gegužės 5 d. buvo suformuota Krymo TSR laikinoji vyriausybė:
- LKT pirmininkas ir sveikatos apsaugos liaudies komisaras – Dmitrijus Uljanovas,
- Karo ir jūros reikalų liaudies komisaras – Pavelas Dybenka,
- švietimo liaudies komisaras – Ivanas Nazukinas,
- teisingumo liaudies komisaras – I. Ibraimovas,
- žemdirbystės liaudies komisaras – S. Idrisovas,
- užsienio reikalų liaudies komisaras – S. Memetovas,
- propagandos ir agitacijos liaudies komisaras – Aleksandra Kolontaj,
ir kt. Tą pačią dieną vyriausybės nutarimu iš 3-iosios Ukrainos tarybinės divizijos ir vietinių dalinių buvo sukurta Krymo tarybinė armija (Крымская советская армия)[1][2][3].
1919 m. gegužės 6 d. buvo paskelbta vyriausybės deklaracija, kurioje buvo paskelbti respublikos uždaviniai: sukurti reguliarią Raudonąją armiją, sukurti vietinius tarybų valdžios organus, paruošti tarybų suvažiavimą. Deklaracija apibūdino Krymo TSR ne nacionaliniu, o teritoriniu dariniu. Buvo paskelbta apie visų tautybių lygias teises Kryme, apie pramonės nacionalizaciją, apie dvarininkų, buožių ir bažnyčios žemių konfiskaciją.
1919 m. gegužės 15 d. buvo sukurtas Krymo TSR Revoliucinės karinė taryba, kuri birželio 5 d. reorganizuota į Krymo armijos Revoliucinę karinę tarybą.
Buvo mėginta atkurti gamybą odos apdirbimo, konservų, tabako fabrikuose. RTFSR vyriausybė finansavo kurortų atkūrimo veiklą.[1][2].
1919 m. gegužės pabaigoje vyko A. Denikino Rusijos Pietų kariuomenės puolimas, kurio metu baltagvardiečių kariuomenė įgijo galimybę užimti Krymą. 1919 m. birželio 18 d. ties Koktebeliu buvo išlaipintas baltagvardiečių desantas, kuriam vadovavo generolas J. Slaščiovas.
Krymo RKP(b) komitetas birželio 23-26 d. evakuavo respublikos valdžios organus į Chersoną (Chersono gubernijos centras) ir į Maskvą. 1919 m. birželį Krymą užėmė baltagvardiečių kariuomenė.[1][3][4].
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Tauridės Tarybų Socialistinė Respublika
- Krymo Autonominė Tarybų Socialistinė Respublika
- Krymo tarybinė armija
- Krymo kraštas
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Крымская Советская Социалистическая Республика // Гражданская война и военная интервенция в СССР. Энциклопедия.
- ↑ 2,0 2,1 Крымская советская армия // Гражданская война и военная интервенция в СССР. Энциклопедия.
- ↑ 3,0 3,1 Центральный государственный архив Советской армии. В двух томах. Том 1. Путеводитель. 1991
- ↑ Савченко В. А. Двенадцать войн за Украину. Глава 7. С. 192—220
- Гражданская война и военная интервенция в СССР. Энциклопедия. М.: Советская энциклопедия, 1983.
- Центральный государственный архив Советской армии. В двух томах. Том 1. Путеводитель. ЦГАСА, 1991 С. 350–351
- Гарчев П.І., Овод В.В. Про створення Кримської Радянської Республіки в 1919 р. // Український історичний журнал.-№4, 1992.-С.78-94.или 22-31.
- Бикова Т.Б. Організація Кримської соціалістичної радянської республіки у 1919 р. // Проблеми історії України: факти, судження, пошуки. – Вип. 13. – К., 2005.-с.118-159.[neveikianti nuoroda]
- Жигалов И. Дыбенко. Жизнь замечательных людей. Серия биографий. Выпуск 18. М., «Молодая гвардия». 1983.
- И.Л.Обертас. Командарм Федько. Ордена Трудового Красного Знамени военное издательство Министерства обороны СССР, МОСКВА –1973.