Maksiminas Trakas
| Maksiminas Trakas | |
|---|---|
| Romos imperatorius | |
| |
| Gimė | apie 173 m. |
| Mirė | 238 m. balandžio mėn. (~65 metai) |
| Sutuoktinis (-ė) | Cecilija Paulina |
| Vaikai | Maksimas |
 | |
| Valdė | 235 m. - 238 m. (~3 metai) |
| Pirmtakas | Aleksandras Severas |
| Įpėdinis | Balbinas |
 Vikiteka |
Maksiminas Trakas |
Maksiminas Trakas (lot. Gaius Julius Verus Maximinus, apie 173 – 238 m.) buvo Romos imperatorius 235-238 m.
Maksiminą aprašo keli šaltiniai, bet tik Herodiano Romos istorija priklauso tam laikotarpiui. Jis buvo pirmasis imperatorius nė karto nebuvęs Romoje. Jo valdymas laikomas III amžiaus krizės pradžia. Jis mirė Akvilėjoje, kai bandė numalšinti Senato sukilimą.
Iškilimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal labai nepatikimą Historia Augusta Maksiminas Trakas gimė Mesijoje ar Trakijoje, jo tėvas buvo gotas, o motina alanė[1], bet tuo sunku patikėti, nes gotų Dunojaus baseine aptinkama tik žymiai vėliau. Herodianas manė, kad būsimasis imperatorius gimė Trakijos romėnų šeimoje[2].
Senato požiūriu Maksiminas Trakas buvo žemos kilmės provincialas, barbaras, o ne romėnas, nors Karakala suteikė pilietybę visiems laisviems imperijos žmonėms[3]. Maksiminas buvo panašus į po jo valdžiusius imperatorius, kilusius iš Trakijos (Licinijus, Galerijus, Aureolas, Leonas Trakas ir kiti), kurie pradėjo kaip paprasti kareiviai Romos legionuose ir kilo tarnybos laiptais iki pat viršaus. Jis įstojo į armiją valdant Septimijui Severui[4], bet tik Aleksandras Severas suteikė jam aukštą postą[5]. Jis vadovavo Panonijos rekrūtams[6], kuriuos suerzino faktas, kad Aleksandras Severas sumokėjo alemanams, kad išvengtų karo. Kariai išrinko griežtą Maksiminą imperatoriumi, nužudė Aleksandrą Severą ir jo motiną Mogunciake (dabar Maincas)[7], kur 235 m. buvo nužudyta daug krikščionių. Pretorionai pripažino jį imperatoriumi, o tai patvirtino Senatas, nepatenkintas, kad imperatoriumi tapo valstietis. Jo sūnus Maksimas tapo cezariu[3].
Valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Maksiminas nekentė aukštuomenės ir greitai susidorodavo su tais, kuriuos įtarė rezgant sąmokslus[8]. Pradžioje jis pašalino artimus Aleksandro patarėjus. Tai galėtų pateisinti du nepavykę sąmokslai. Pirmasis buvo per kampaniją kitoje Reino pusėje. Keletas karių, remiamų įtakingų senatorių, turėjo sugriauti tiltą paliekant imperatorių kitoje pusėje. Sąmokslą aptikus vykdytojai buvo nužudyti. Po to buvo siekiama senatorių Magną paskelbti imperatoriu, bet tai nepavyko. Į antrą sąmokslą buvo įtraukti Aleksandrui ištikimi Mesopotamijos lankininkai. Jie ketino išrinkti Kvartiną imperatoriumi, bet jų vadas Macedonas apsigalvojo ir nužudė Kvartiną, bet tai neišgelbėjo jam gyvybės[8].
Pirmas Maksimino karas buvo su alemanais, kuriuos jis nugalėjo nepaisant didelių nuostolių. Po pergalės jis suteikė sau Germanicus Maximus titulą[3], paskelbė sūnų cezariu ir jaunuolių princu, savo velionę žmoną Pauliną sudievino. Jis giliai įsiveržė į Germaniją ir nugalėjo germanus Herchorno mūšyje. Sutvirtinęs frontą Maksiminas patraukė į Panoniją, kad 235–236 m. žiemą kautųsi su dakais ir sarmatais.
238 m. pradžioje Afrikoje mokesčių rinkėjai per korumpuotus teismus pasisavino daug nuosavybės, sukeldami žemvaldžių maištą[9]. Jie apginklavo savo klientus ir patraukė į Tysdrą, kur nužudė daug pareigūnų ir jų sargybinių. Po to jie paskelbė seną provincijos valdytoją Marką Antonijų Gordianą Sempronianą (Gordianas I) ir jo sūnų Gordianą II imperatoriais. Romos Senatas suteikė jiems Augustų titulus ir sukurstė kitas provincijas prie jų prisidėti. Maksiminas, žiemojęs Sirmijuje, Panonijoje, patraukė į Romą.
Tačiau padėtis Afrikoje pasikeitė. Vakaruose buvo Numidijos provincija, kurios valdytojas Kapelianas jautė apmaudą Gordianams ir turėjo vienintelį legioną regione. Jo kariai lengvai užėmė Kartaginą ir nužudė Gordianą II. Apie tai sužinojęs jo tėvas pasikorė su diržu[10].
Žlugus sukilimui Afrikoje Senatas suprato, kad Maksimino atlaidumo neverta tikėtis. Senatoriai išrinko Pupieną Maksimą ir Balbiną iš savo tarpo imperatoriais. Romos liaudis, sužinojusi, kad naujieji imperatoriai yra patricijai, sukėlė riaušes. Dalis romėnų norėjo, kad imperatoriumi taptų Gordianas III, tad kilo gatvių mūšiai. Išrinktieji imperatoriai nusprendė griebtis kompromiso ir Gordianui III suteikė cezario titulą[11].
Maksiminui pasiekus Akvilėją, bado ir ligų išvarginti kariai turėjo apgulti miestą, nes šis nesutiko jų įsileisti. 238 m. balandį įpykę kariai nužudė imperatorių, jo sūnų ir svarbiausius patarėjus[12]. Jų nukirstas ir ant kuolų pamautas galvas raiteliai nugabeno į Romą.
Pupienas Maksimas ir Balbinas tapo nediskutuotinais imperatoriais.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Herodian, Roman History, Book 7
- Southern, Pat. The Roman Empire from Severus to Constantine, Routledge, 2001
- Potter, David Stone, The Roman Empire at Bay, AD 180–395, Routledge, 2004
| Romos imperatorius
| ||
| Anksčiau valdė: Aleksandras Severas |
Maksiminas Trakas (235-238) Severų dinastija |
Vėliau valdė: Balbinas |
| Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis | ||
