(Translated by https://www.hiragana.jp/)
Marija Vitebskietė – Vikipedija Pereiti prie turinio

Marija Vitebskietė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Marija Vitebskietė
Marijos imaginacinis portretas, iki 1758 m.
Polocko Riurikaičiai
Gimė ~ 1300 m.
Mirė 1346 m. (~46 metai)
Tėvas Jaroslavas Vasiljevičius
Sutuoktinis (-ė) Algirdas
Vikiteka Marija Vitebskietė

Marija Vitebskietė (rus. Мария Ярославна Витебская, Marija Jaroslavna g. apie 1300 – apie 1346 m.) – vienintelė paskutiniojo Vitebsko kunigaikščio Jaroslavo Vasiljevičiaus dukra[1]. Apie jos gyvenimą žinoma labai mažai. Apie 1317 m. ji buvo ištekinta už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Algirdo. Ji buvo vienintelė Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoja[2]. Po Marijos tėvo mirties, apie 1320 m., Vitebsko kunigaikštystė atiteko Algirdui, kuris ją įjungė į LDK kaip dalinę kunigaikštystę[3].

Marija pagimdė keturis ar penkis sūnus ir mažiausiai vieną dukrą. Manoma, kad Marijos ir Algirdo vaikai užaugo stačiatikių Rusios žemėse ir patys buvo pakrikštyti pagal stačiatikių apeigas[4]. Marijai mirus apie 1346 m., Algirdas vedė antrąkart, jo žmona 1350 m. tapo Julijona, Tverės didžiojo kunigaikščio Aleksandro Michailovičiaus duktė.[5] Po Algirdo mirties Marijos ir Julijonos sūnūs pradėjo kovą dėl didžiojo kunigaikščio sosto, kuri baigėsi 1392 m. kompromisine Astravos sutartimi.

Informacija apie vaikus pateikiama pagal L. Voitovič[6].

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Vasilko, Vitebsko kunigaikštis
 
 
 
 
 
 
 
Briančislavas, Polocko ir Vitebsko kunigaikštis
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Davido Rostislavičiaus duktė, Smolensko kunigaikštytė
 
 
 
 
 
 
 
Vasilko, Vitebsko kunigaikštis
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Jaroslavas Vasiljevičius
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Marija
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Shatskikh, Aleksandra Semenovna; Katherine Foshko Tsan (2007). Vitebsk: the Life of Art. Yale University Press. p. 2. ISBN 978-0-300-10108-9.
  2. Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. — Rome: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1978. — p. 239.
  3. Rowell, S. C. (1994). Lithuania Ascending: A Pagan Empire Within East-Central Europe, 1295-1345. Cambridge Studies in Medieval Life and Thought: Fourth Series. Cambridge University Press. p. 84. ISBN 978-0-521-45011-9.
  4. Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. — Rome: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1978. — p. 259.
  5. Mažeika, Rasa (1987). „Was Grand Prince Algirdas a Greek Orthodox Christian?“. Lituanus. 33 (4). Suarchyvuotas originalas 2011-06-07. Nuoroda tikrinta 2007-09-06.
  6. Войтович Л. В. Князівські династії Східної Європи (кінець IX — початок XVI ст.): склад, суспільна і політична роль. Історико-генеалогічне дослідження (укр.). — Львів: Інститут українознавства ім. І. Крип’якевича, 2000. — 649 с. — ISBN 966-02-1683-1