Martynas Knakfusas
| Martynas Knakfusas lenk. Marcin Knackfus | |
|---|---|
| |
| Atminimo lenta Martynui Knakfusui Vilniaus Dailės akademijoje | |
| Gimė | 1742 m. Wólka Ostrożeńska, Lenkija |
| Mirė | 1821 m. (~79 metai) Vilnius |
| Veikla | vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo pradininkas Lietuvoje, architektas, žinomas projektuotais klasicistiniais pastatais Vilniuje |
Martynas Knakfusas (Marcin Knakfus, prieš 1742 m. Wólka Ostrożeńska – m. po 1821 m. Vilnius) – iš Lenkijos kilęs Lietuvos vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo pradininkas Lietuvoje, architektas, žinomas projektuotais klasicistiniais pastatais Vilniuje.[1]
Glausta biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Martynas Knakfusas gimė Vulkoje (Varšuvos vaivadijoje). Mokėsi Varšuvoje pas architektą Sz. B. Zugą. Mokėsi iš ten dirbusių architektų Efraimo Šriogerio (Schroeger), Simono Bogumilo Cugo (Zug). Taip pat įtaką galėjo padaryti Domenyko Merlini, Jano Christiano Kamsetzer’io kūryba. Kūrybinę veiklą pradėjo Varšuvoje.[1][2][3]
Nuo 1768 metų M. Knakfusas gyveno Vilniuje. 1768–73 m. laikotarpiu jis dėstė Vilniaus kariuomenės inžinierių korpuso mokykloje, 1773–77 metais Vilniaus universitete skaitė architektūros paskaitas.[1][2] 1773 m. buvo paskirtas Edukacinės komisijos Lietuvos mokyklų skyriaus architektu, 1782–1794 metais ėjo Vilniaus universiteto architekto pareigas.[1][2]
Martynas Knakfusas suprojektavo Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią ir Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčią, Paežerių dvaro rūmus, Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos priestatą. Išplanavo dabartinę J. Basanavičiaus gatvę. Rekonstravo Abramavičių, Fitinhofų, Sulistrovskių (Vilniuje), Tyzenhauzų rūmus, Žaliąjį tiltą per Nerį. Suprojektavo Verkių dvaro rytinę (pastaroji buvo kiek papildyta romantizmo laikais) ir vakarinę oficinas. 1778 m. pagal jo projektą Užupyje įrengta oratorija, vėliau perstatyta į Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčią.[1][2][4][5]>[3]
Martynas Knakfusas laikomas Lauryno Gucevičiaus mokytoju.[1]
1794 m. dalyvavo 1794 m. sukilime prieš carinę Rusiją. M. Knakfusas, kaip ir jo mokinys Laurynas Gucevičius 1778 m. kartu įstojo į Vilniaus Vilniaus masonų ložę. Pasenęs ir netekęs sveikatos, 1821 m. gavo masonų ložės pašalpą.[1][2][6]
Pagrindiniai kūrybos bruožai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Architekto kūrybai būdingas meninių formų saikingumas, racionalumas ir paprastumas, modifikuota kūryba pagal prancūzų Liudviko XVI stilių, iš dalies persipinanti su vėlyvojo renesanso tradicijomis. Architektas dažniausiai pasitelkdavo šias menines formas: dorėninius ir jonėninius portikus, apvadais bei sandrikais puoštus langus, antablementus iš gausiai modiljonais dekoruotų frizų bei dantukais puoštų karnizų. Dviaukščius rūmus mėgo pabrėžti didžiojo orderio portiku. Fasadų kompozicijos užbaigimas atikiniais aukštais taip pat laikomas Knakfuso kūrybos braižu. Architektas vengė puošnumo ir prabangos, o tai sutapo su šviečiamosios ideologijos ir demokratijos idėjomis.[1][2][3]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Visuotinė lietuvių enciklopedija apie Martyną Knakfusą. [1]
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Čerbulėnas Klemensas (1994). Lietuvos architektūros istorija: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ISBN 5-420-00583-2.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 glausta Martyno Knakfuso biografija svetainėje „Muziejai.lt“. [2]
- ↑ Čerbulėnas, Klemensas (1986). "Knakfusas, Martynas". In Jonas Zinkus; et al. (eds.). Tarybų Lietuvos enciklopedija. 2. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. LCC 86232954.
- ↑ Drėma Vladas. Dingęs Vilnius. Vilnius: Vaga, 1991. ISBN 5-415-00366-5.
- ↑ Orbis Lituaniae apie Martyną Knakfusą [3] Archyvuota kopija 2017-12-12 iš Wayback Machine projekto.