Masutatsu Oyama

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Masutatsu Oyama (sutrumpintai Mas Oyama, 1923 m. liepos 27 – 1994 m. balandžio 26 d.) – karatė meistras, sukūręs pilno kontakto karate stiliaus pakraipą Kyokushinkai.

Jaunystė

Oyama gimė 1923 m. liepos 27 d. viename mažame pietų Korėjos kaimelyje Gimdže, dabartinėjė Pietų Korėjos teritorijoje, Japonijos okupacijos laikais. Jaunas Oyama buvo nusiųstas į Mandžūriją, kur gyveno su savo seserimi. Būdamas devynerių metų, su ūkyje dirbančio korėjiečio Yi pagalba, pradėjo treniruotis Kempo stilių Shaku – riki. Būdamas 12 metų Oyama grįžo į Korėją ir toliau treniravosi korėjietišką kovos meną Taiken.

1938 m. būdamas 15 metų Oyama iškeliavo į Japoniją tikėdamasis tapti karinio lėktuvo pilotu. Būdamas vienas Tokijuje, jis jautėsi kaip ten nepageidaujamas korėjietis ir gailėjosi savo apsisprendimo. Laimingo atsitiktinumo dėka Oyama susipažino su korėjietiškos kilmės šeima, kuri jį ir priglaudė. Tuo metu buvo įprasta, kad korėjiečiai imigrantai pasivadindavo japoniškais vardais, nes taip juos lengviau priimdavo japoniška visuomenė. Savo globėjo garbei pasivadino vardu Oyama. Globėjo šeima turėjo dar du sūnus – Shigeru ir Yasuhiko, kurie vėliau tapo pirmaisiais Oyamos mokiniais ir žinomais Kyokushinkai-kan dalyviais.

Karate

Nepaisydamas sunkumų svetimoje šalyje Oyama ir toliau mokėsi kovos menų ir tęsė bokso ir dziudo treniruotes. Vieną dieną jis pastebėjo Okinavos karate moksleivius ir buvo sužavėtas. Tuomet įstojo į Takušioku universitetą tam, kad galėtų mokytis Shotokan – karate pas Gishin Funakoshi. Vėliau Oyama pasakodavo apie Funakoshi kaip jo gerbiamą karate mokytoją ir atsiliepdavo pagarbiai apie jo švelnią, bet galingą sielą. Oyama sakė, kad iš daugelio dalykų, kurių jis išmoko pas Funakoshi, svarbiausia buvo Kata.

Būdamas 18 metų Oyama buvo Nidan (2 Dan), o kai būdamas 20 metų įstojo į imperatoriškąją Japonijos armiją, buvo Yondan (4 Dan). Nepaisant to, jis ir toliau rimtai treniravosi dziudo.

Japonijos kapituliacija Antrame pasauliniame kare užbaigė Oyamos karinę karjerą. Naujai priimtos gimtinės pralaimėto karo našta pasidarė Oyamai tiesiog nepakenčiama.

Našta vedė prie problemų ir Oyamai atrodė, kad vis mėtosi iš vienos pusės į kitą. Palaužtos dvasios Oyama įstojo į nusikaltėlių sindikatą. Dėl nusikalstamų ryšių Oyama turėjo 6 mėnesius praleisti kalėjime.

Po paleidimo Oyama jautė poreikį atgailauti už savo ankstensnius veiksmus ir vienintelė išeitis tam buvo atsidavimas kovos menų treniruotėms, kurias jis buvo pasiryžęs atlikti taip sunkiai, kaip tik įmanoma. Nors tuo metu Oyama ir turėjo Nidan (2 Dan) pas Funakoshi, siekė iš karate gauti daugiau. Nors kovos menų praktikavimas Japonijos okupacijos metu buvo ir uždraustas, buvo vietų slaptoms treniruotėms. Oyama susipažino su vienu Gogen Yamagushi mokiniu, vardu So Nei Chu, kuris tęsė jau 1930 metais Chojun Myagi įkurtą Goju-Ryu-Karate. Greitu laiku Oyama pradėjo vėl treniruotis karate kartu su So Nei Chu, su kuriuo jis artimai susibičiuliavo. Oyama išmoko iš So, kuris buvo didis filosofas, turintis stiprų charakterį ir didelius dvasinius įsitikinimus, ne tik Goju-Ryu, bet ir budizmo tiesų ir buvo įšventintas į Nichiri sektą. So Nei Chu buvo tas žmogus, kuris Oyama inspiravo visą savo gyvenimą paskirti karate mokslui.

Kai jis pradėjo treniruotis su So, ir toliau rimtai tęsė Dziudo treniruotes ir per 4 metus pasiekė Yondan (4 Dan).

Kalnų treniruotės

Po treniruočių Oyama mėgdavo aplankyti šokių pristatymus, kur jis atsipalaiduodavo. Per vieną pristatymą jis išgelbėjo vienai moteriai, prie kurios priekabiavo vienas lankytojas. Ginčo metu vyras puolė Oyamą su peiliu rankoje, šis blokavo smūgį ir sudavė priešininkui stiprų smūgį į galvą, nuo kurio jis vietoje mirė. Nors teisme liudininkų parodymais Oyama ir buvo išteisintas dėl būtinosios ginties, šis įvykis taip jį sukrėtė, kad jis net norėjo visam laikui mesti kovos menų treniruotes. Kai Oyama sužinojo kad žmogus, kurį jis nužudė, paliko žmoną ir vaikus vienus ūkyje netoli Tokijo, nusprendė jiems padėti dirbti ir išbuvo ten kelis mėnesius. Jis nepaliko šeimos, kol neįsitikino kad našlė neturi finansinių sunkumų ir kad jo nelaiko kaltu dėl vyro žūties.

Šis įvykis tapo lemiamu tašku jo gyvenime. So Nei Chu patarė Oyamai atsiskirti, treniruoti kūną ir dvasią ir duoti karate šansą kontroliuoti jo gyvenimą.

1948 m. būdamas 23 metų Oyama susipažino su Eiji Yoshikawa, kuris parašė romaną „Miyamoto Musashi“. Ši knyga, kaip ir samurajų bušido kodeksas, padarė jam labai didelį įspūdį. Tais pačiais metais Oyama ir jo mokinys Yashiro pasitraukė į Minobu kalnus pasiėmę tik knygas ir reikalingiausius maisto paruošimo įrankius. Minobu kalnas buvo ta pati vieta, kur samurajus Miyamoto Musashi gavo inspiraciją savo dvigubo kardo sistemai Nito-Ryu. Oyamai tai buvo idealiausia vieta treniruotėms ir inspiracijai. Po šešių mėnesių Yashiro paliko savo mokytoją, bet So Nei Chu dėka jis treniravosi vienatvėje toliau ir pasiryžo tapti stipriausiu karate kovotoju visoje Japonijoje.

Po 14 mėnesių jo remėjas informavo, kad jis negali daugiau jo paremti, ir taip Oyama grįžo sustiprintu kūnu ir dvasia atgal į civilizaciją ir po mėnesio laimėjo pirmąjį Japonijos kovos menų čempionatą po antrojo pasaulinio karo.

Oyama buvo nepatenkintas, kad nepabaigė savo užsibrėžtų 3 metų vienatvės treniruočių ir vis dar jautė, kad kažko jo kovos stiliuje dar trūksta ir kad jis dar nepasiekė savo optimalaus potencialo.

Oyama grįžo dar vieneriems metams į kalnus atgal, tam kad treniruotųsi fanatiškai be pauzės 12 valandų per parą. Jis medituodavo po lediniais kriokliais, šokinėjo daugybę kartų per akmenis ir naudojo medžius ir akmenis kaip Makiwara savo rankoms, kojoms ir pėdoms. Kilnodamas didelius akmenis stiprino savo raumenis. Be to mažiausiai šimtą kartų per dieną kartodavo Kata ir darydavo Kihon pratimus nuo šimto iki tūkstančio kartų repeticijų, taip ieškodamas žmogaus ištvermės ribos. Kiekvieną dieną vykdavo ir senųju klasikinių kovų menų, bei Zen ir filosofijos studijos.

Po 18 mėnesių jis grįžo į civilizaciją pilnas pasitikėjimo ir savitvardos ir pradejo demonstruoti pasauliui savo jėgą ir sugebėjimus.

Dievo ranka

Tuo laiku kalnuose Oyama pradėjo įsivaizduot, kad gali tik plikom rankom nugalėti jautį. Garbė, kurią jis tuo nusipelnytų, galėtų jam padėti suinteresuoti daugiau žmonių Karate ir įtikinti juo karate keliu. Oyama nusprendė visas savo karate žinias panaudoti gyvybės ir mirties kovoje prieš laukinį jautį.

Garsas apie Oyamą pasklido greitai. Visoje šalyje buvo pranešinėjama apie jo izoliuotas kalnų treniruotes bei pergalę All Japan Tournament.

Naujienos apie jo pasiekimus pasiekė ir JAV ir 1952 m. Oyama buvo Chicago Pro Wrestler pakviestas į kovas Čikagoje. Oyama nusprendė kolkas palaukti kovos su jaučiu ir priėmė pakvietimą. Jis kovojo prieš tris Wrestler kovotojus ir visada išeidavo iš kovos laimėtoju. Planuotas trumpas vizitas Čikagoje pavirto į dešimties mėnesių turne per 32 valstijas, Kanadą, Meksiką ir Kubą. Oyama kovojo su įvairiausių sporto šakų kovotojais. Jis nugalėjo visus sportininkus, daugelį su vienu vieninteliu smūgiu ir demonstravo neįtikimą ir kvapą gniaužiantį Tameshiwari.

Po savo sugrįžimo į Japoniją Oyama suorganizavo kovą prieš jautį. Per visą savo karjerą jis kovojo su 47 jaučiais, keturis iš jų jis užmušė vienu smūgiu, daugeliui nukirto ragus shuto smūgiu. 1957 m. Meksikoje Oyama buvo taip sunkiai sužeistas vieno jaučio, kad turėjo šešis mėnesius gulėti ligoninėje. Nepaisant šio įvykio Oyama kovojo po to ir toliau su jaučiais ir visus juos nugalėjo. Dėl gyvūnų apsaugos skundų jis nutraukė šias gyvybės ir mirties kovas ir pradėjo naują savo karate svajonės etapą.

Oyamos Dojo

Savo pirmąjį Dojo Oyama atidarė 1953 m. po atviru dangumi Meijiro kvartale, Tokijuje. Jo treniruočių asistentas buvo Kenji Masushima. Daugelis Oyamos pirmųjų moksleivių prieš tai mokėsi kitus karate stilius ir ėjo pas Oyama dėl sunkių treniruočių. Kumite treniruotės buvo pilno kontakto (Jissen), tam kad moksleiviai išmoktų, kokios technikos turėjo poveikį, o kokios ne. Todėl buvo išbandytos, perimtos arba išmestos įvairiausios technikos. Oyama priėmė tik tokias technikas, kurias jis laikė geriausiomis ir kurios pasiteisindavo kaip efektyviausios, ir taip sukūrė pagrindą savąjąm Karate. Dėl treniruočių intensyvumo ir sunkumo atkrisdavo daug moksleivių. Nepaisant to per sekančius 3 metus Oyama galėjo sukurti stipria pradžią savo stiliui.

Kyokushinkai

1956 m. Oyama atidarė savo pirmajį oficialų Dojo viename neištaigingame pastate už Rikkyo universiteto Ikebukuro kvartale, tik pora šimtų metrų nutolusiame nuo dabartinės Honbu vietos. Masushima liko ir toliau mokytoju kartu su Masabi Ishibashi, Kenji Kato, Ken Minamoto ir Eiji Yasuda.

Tais pačiais metais Oyama išrinko savo karate stiliui vardą Kyokushin. Jis davė šį vardą dėl patarlės: „Po tūkstančio dienų treniruočių esi tik pradinukas, po dešimt tūkstančių – meistras“. Ši patarlė jam reiškė „ultimatyvią arba paskutinę tiesą“, kas japoniškai reiškia Kyoku-shin. Dėlto jis nusprendė, kad jo organizacija turi būti žinoma kaip Kyokushinkai. Net ir dėl labai sunkių treniruočių narių skaičius per metus priaugo iki 700 moksleivių.

Per sekančius dešimt metų Oyama statė savo organizaciją ir pradėjo savo karate misiją po pasaulį. Jis tikėjo labai stipriai, kad jo karate ideologija kartu su stipria zen – budizmo įtaka pareikalaus pasaulio taikos, todėl keliavo aplink pasaulį kaip misionierius, kad platinti savo karate mokslą. Kur ir kada jis būdavo iškviestas į kovą, visada priimdavo iššūkį ir taip niekada ir nebuvo nugalėtas.

Oyama žinojo, kad jam vienam neįmanoma pasiekti visus pasaulio kampelius ir jis realizavo, kad reikia daugiau nei kovos ar pasirodymai, tam kad karate taptų akceptuojamas visame pasaulyje. Oyama sugebėjo įtikinti savo geriausius mokinius jam padėti ir pasiuntė juos į skirtingas šalis. Šie mokiniai tikėjo Oyama ir jo karate taip stipriai, kad jie sutiko palikti savo gimtą šalį Japoniją ir apsistoti svetimoje šalyje, kad atidaryti karate mokyklą ir mokyti Kyokushin.

Kyokushin Kaikan

Pirmas oficialus Oyamos Dojo, kuris buvo atidarytas 1956 m., buvo naudojamas kartu su baleto studija. Tuo metu vyriausioji Oyama duktė studijavo baletą. Po vienos pamokos mokytojas jos paklausė ar galėtų susitikti su jos tėvu. Kai Oyama atvyko į susitikimą, baleto mokytojas jam papasakojo, kad Yakuza daro jam problemų. Mokytojas paaiškino, kad jis labai džiaugtųsi jei toks garsus karate kovotojas kaip Oyama kartu ir jo studija naudotų savoms treniruotėms. Oyama pritarė šiam pasiūlymui ir taip buvo įkurtas pirmasis Dojo.

Dojo įkūrimo laikas buvo sunkus Oyamai ir jo šeimai. Jie privalėjo persikraustyti, o menkų pajamų iš karate vos užteko išmaitinti šeimai. Bet vistiek Oyama buvo tvirtai nuprendęs išauginti stiprius savo karate mokinius.

Nors Oyamos žmona Chiyako ir palaikė savo vyro entuziazmą ir jį pilnai rėmė, jos ir jo vaikų nuotaika tuo metu buvo suprantamai nekokia. Vieną dieną Oyama ir jo žmona rado Ikebukuro kvartale sklypą, kuris buvo parduodamas ir Oyama nusprendė šį sklypą nupirkti, nors pirkiniui ir trūko pinigų, tam, kad galima būtų pastatyti namą savo šeimai. Oyama turėjo idėją parašyti knygą, o už tai gautas pajamas investuoti į sklypo pirkimą.

Oyama turėjo nedelsiant realizuoti savo planą, nes nors jis ir turėjo pakankamai daug medžiagos savo knygai, buvo vis dėlto sunku rasti leidėją, kuris apsiimtų išleisti knygą. Po daugelio leidėjų atsisakymų Oyama ir jo žmona galvojo, kad jų graži svajonė apie nuosavą būstą pasmerkta neišsipildyti. Praradęs beveik visas viltis Oyama kreipėsi į užjūrio leidėjus, kaip jam buvo patarta. Leidybos direktorius patvirtino knygos leidimą ir pirmasis knygos „What is Karate“ leidinys turėjo milžinišką pasisekimą. Knygos pasisekimas davė Oyamai ir jo žmonai galimybę nusipirki išsvajotam sklypui Ikebukuro.

Pagal Tadashi Nakamura pirmas Oyamos Dojo buvo gana skurdus. Treniruotasi buvo ant paprastų medinių grindų, be to nebuvo nei dušų ar persirengimo kambarių. Persirengėta buvo tiesiog už ant vielos pakabintų užuolaidų, prieš tai kaip merginos ateidavo į baleto pamokas. Po vienos vakaro treniruotės vienas mokinių pastebėjo, kad būtų patogiau turėti ir dušą. Iki to laiko Oyama net ir negalvojo pastatyti savo nuosavą Dojo, bet kai jis prie savo žmonos paminėjo šį mokinio pastebėjimą, viskas buvo nuspręsta. Jų naujasis namas, kuris vis dar buvo planuojamas, turėjo palaukti. Chiyako rėmė vyro idėją pastatyti nuosavą Dojo ir taip buvo padėtas kertinis pamatų akmuo naujam Honbu.

Kyokushin Kaikan statybos buvo didysis Oyamos ir viso Kyokushinkai projektas. Nors Oyamos mokiniai ir padėjo kuo tik galėdami, statybos ėjo labai iš lėto, nes vis dar trūkdavo piniginių pajamų.

1964 m. buvo oficialiai atidarytas Oyamos Honbu, kuris stovi Ikebukuro kvartale Tokijuje. Daugiaaukštis pastatas susideda iš dviejų Dojo, priėmimo kambario, gyvenamojo apartamento, Mas Oyamos biuro, bendradarbių kambarių ir parsirengimo kambarėlių su sandėliais.

Daugiau nei 30 metų iki pat Oyamos mirties buvo visi organizacijos reikalai tvarkomi iš šio Honbu. Daugelis pasaulinio garso karate kovotojų ir žinomų karate instruktorių sunkiai treniravosi Kaikan pastate kartu su Sosai Oyama. Oyama padarė savo Kyokushinkai viena iš pačių didžiausių karate organizacijų, kuri turi daugiau nei 50 milijonų narių daugiau nei 100 pasaulio šalių. Jis nepavargdamas keliavo po pasaulį, tam kad platinti Kyokushin ir tam kad pats instruktuotų treniruočių stovyklose ar entuziastingus moksleivius.

Oyama yra daugelio knygų autorius, kurios šiandien tik arba labai sunkiai gaunamos, arba kainuoja didelius pinigus. Buvo sukurta daugelis įvairių filmų apie Oyamos gyvenimą, jo treniruotes ir kovas. Japonijoje buvo netgi leidžiami komiksai apie jį ir jis buvo žinomas kaip pats stipriausias tų laikų karate kovotojas. Per dvi dienas jis kovojo prieš 300 savo geriausių mokinių ir juos visus nugalėjo. Šis rekordas yra iki šių dienų nesumštas ir tik labai mažai žmonių išbandė iš to išsivysčiusią ultimatyvią Kyokushin užduotį, vadinamą Hyakunin, t. y. šimto kovotojų kovą.

Pačiam Sosai ir jo žmonai Honbu buvo visas jų gyvenimas ir pasišventimas, kuris Honbu padarė vienu iš visų laikų pačių garsiausių Karate Dojo.

Oyamos palikimas

Iki pat savo mirties 1994 m. balandžio 26 d. Oyama mokino savajame Dojo Kyokushin technikos ir filosofijos. Mirdamas jis paliko didelį palikimą, pačią didžiausią pasaulyje karate organizaciją ir dar daugiau, didžiai gerbiamą karate, jos inspiruojamąją filosofiją ir stiprų atsiminimą apie vieną didžiausių Budo meistrų, kokį tik šis pasaulis matė. Oyamos mirtis privedė iki politinių ir kultūrinių pokyčių Kyokushin pasaulyje, kuris be charizmatiškai stipraus ir visų gerbiamo Sosai suskilo į atskiras grupes.

Kai Sosai Oyama mirė, šalių atstovams buvo pranešta, kad paskutinė Oyamos valia visa IKO (International Kyokushinkai Organisation) valdžia turi atitekti Shihan Shokei Matsui ir daugelis akceptavo šį sprendimą. Po kelių mėnesių išaiškėjo, kad testamentas buvo pasirašytas tik liudininkų, o ne paties Oyamos. Didžiausia problema buvo ta, kad liudininkai ir buvo testamente paminėtos personos. Tai privedė iki to, kad buvo labai stipriai suabejota tikrąja velionio valia. Shihan Zukio Nishida ir Oyamos žmona kreipėsi į teismą ir po ilgo svarstymo teismas nusprendė, kad testamentas nėra teisiškai pagrįstas. IKO skilimas buvo neišvengiamas, Shihanų nuomonių skirtumas buvo per didelis ir per daug kaltinimų kaitino visą situaciją. Sekantys procesai, kaltinimai ir atsiskyrimai sekė vienas po kito.

Po Oyamos mirties susidarė trys didžiosios grupės ir kelios mažesnės. Kai kurie Shihanai buvo jau nuo IKO atsiskyrę dar būnant Oyamai gyvam ir plėtė savo nuosavas organizacijas bei tobulino savo Karate stilius.

Kyokushin šeima išsiskyrė ir deja dalinai susipyko, bet tiek karate, tiek filosofija, kuriuos ištobulino Sosai Oyama išliks dar ilgai ir rodys kelią daugeliui pasaulio karate kovotojų.

Šaltiniai

Michael J Lordan: „Oyama The Legend, The Legacy“ (2000), [ISBN 1-892515-24-5]
Tadashi Nakamura: ”The Human Face of Karate My Life, My Karate-Do” (1989), [ISBN 4-07-975055-2]