Mesjė 47
Mesjė 47 (M47, NGC 2422) – padrikasis spiečius, esantis Laivagalio žvaigždyne. Nuotolis iki jo – 1600 šviesmečių (įvairiuose šaltiniuose pateikiami skirtingi duomenys – nuo 1560 iki 1750 šm). Regimasis ryškis – 5,2. Kaip nurodoma „The Sky Catalog 2000“, šio spiečiaus amžius siekia 78 mln. metų; nuo Žemės jis tolsta 9 km/s greičiu.[1]
Mesjė 47 spiečiaus skersmuo siekia maždaug 12 šviesmečių, jame esama ~50 žvaigždžių. Centrinėje spiečiaus dalyje yra maždaug 16 žvaigždžių kubiniame parseke, o visame spiečiuje – 0,62 žvaigždės kubiniame parseke. Ryškiausia spiečiaus žvaigždė yra B2 spektrinės klasės ir 5,7 ryškio. Taip pat šiame spiečiuje esama dviejų K tipo oranžinių milžinių (abi ~200 kartų šviesesnės už Saulę).[1]
Atradimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šį spiečių kažkada iki 1654 m. pirmasis aptiko Giovanni Batista Hodierna (įvardijo „ūku tarp dviejų šunų“), tačiau tai paaiškėjo tik 1984 m. 1771 m. vasario 19 d. spiečių nepriklausomai atrado astronomas Charles Messier, tačiau skaičiuodamas objekto padėtį jis įvėlė klaidą, tad iki 1959 m., kai šį objektą identifikavo T. F. Morris, tai buvo vienas iš dingusių Mesjė objektų. Dar sykį šis objektas nepriklausomai buvo atrastas astronomo William Herschel 1785 m. vasario 4 d. (pažymėjo kaip H VIII.38.).[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Messier 47. SEDS. Nuoroda tikrinta 2021-11-29.