Motiejus Kazimieras Sarbievijus
| Motiejus Kazimieras Sarbievijus | |
|---|---|
| |
| Motiejus Kazimieras Sarbievijus, XVII a. | |
| |
| Herbas „Prawdzic“ | |
| Gimė | 1595 m. vasario 24 d. Sarbievas, Lenkija |
| Mirė | 1640 m. balandžio 2 d. (45 metai) Varšuva, Lenkija |
 Vikiteka |
Motiejus Kazimieras Sarbievijus |
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Matthias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski; 1595 m. vasario 24 d. – 1640 m. balandžio 2 d.) – Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininkas, laikomas vienu iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų, rašęs lotynų kalba, populiarus XVII a. Europoje. Vilniaus akademijos mokinys, o vėliau ir profesorius, popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas, pramintas „sarmatų Horacijumi“.
Biografija ir kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Sarbieve (Lenkijos karalystėje, Plocko vaiv.). Studijavo Vilniuje (1620–1622),[1] Romoje (1622–1625)[1] ir Braunsberge (Braneve). Rašė odes, epigramas, himnus, eilėraščius.
1625 m. Kelne pirmą kartą išleista poezijos rinktinė „Trys lyrikos knygos“ (lot. Lyricorum libris tres). Vėliau pasirodė ir papildyti leidimai Vilniuje, Romoje, Breslau (Vroclave), Londone ir kituose Europos miestuose. XVII a. pasirodė bent 34, iki XVII a. pab. daugiau nei 50 leidimų. 1646 m. išversta išversta į anglų, o 1682 m. į lenkų kalbą. Rinktinė buvo populiari ne tik katalikiškuose, bet ir anglikoniškame Oksfordo universitete. 1632 m. Antverpene išleistos knygos antraštinį puslapį puošė graviūra, sukurta pagal Peterio Pauliaus Rubenso piešinį.[1]
Keri tėviškė nuostabi:
Keri ryškios žvaigždžių liepsnos skliaute dangaus,
Nuolat budinčiam, keri vis
Ir mėnulio šviesa, ir neramiai žibą
Aukso rūmuose fakelai.
O, šokėjai nakties, o, ratelius grakščius
Lydintys amžini deglai!
O, tėvynės gražus veide, ir jūs, mieli
Skliautų degančių vis sargai!
Ak, kodėl į mane, svetį žvaigždžių šviesos,
Žvelgiat iš tolumų, deja?
Per ilgam iš dangaus ištremtą, ak, kodėl?
Klokit pilką velėną man
Ir lelijom baltom klokite kapą čia, –
Kūdikėlio šviesaus namus.
Pančiai krinta mirties, ir pelenuos savuos
Tolstu nuo pelenų savų.
Meskit išnarą to kūno bejausmio ir
Visa, ko nebereikia man:
Į aukštybių erdves kylu, koksai likau.
1618–1622 m. – pirmasis Sarbievijaus kūrybos laikotarpis. Rašė panegirikas, sukūrė keletą epitalamijų.
1623–1625 m. Sarbievijus praleido Romoje. Čia jis mokėsi garsioje jėzuitų kolegijoje. Italijos kultūra, antikinė architektūra, skulptūra, dailės kūriniai, Antikos rašytojų rankraščiai ir literatūra turėjo lemiamos reikšmės poeto kūrybai. Savo idealu ir dvasiniu autoritetu jis pasirinko poetą Horacijų. Romoje parašyti eilėraščiai buvo įtraukti į pirmąjį M. K. Sarbievijaus rinkinį „Trys lyrikos knygos“.
M. K. Sarbievijus viešai skaitė savo eilėraščius per poezijos paskaitas, kuriose dėstė Lietuvoje sukurtą literatūrinę teoriją apie aštrų ir šmaikštų stilių. Buvo labai įsigilinęs į teologijos studijas, naujai išrinktam popiežiui Urbonui VIII skyrė odę „Aureum saeculum“. Poetiškas popiežius Urbonas VIII, puikiai įvertino M. K. Sarbievijaus poeziją ir paskyrė jį į bažnytinių brevijorių himnų reformatorių grupę greta trijų žinomų Romos jėzuitų, nors jaunesnis nei 30-ies Sarbievijus dirbo kunigu dar tik kelis mėnesius. Manoma, kad poetas sukūrė porą himnų ir patobulino Velykų laikotarpio himną. Teigiama, kad vėliau paties popiežiaus buvo vainikuotas laurų vainiku, apdovanotas aukso žiedu.
1626–1635 m. parašyti ir išleisti visi svarbiausi M. K. Sarbievijaus kūriniai. Tai antikinių ar biblinių tekstų parodijos ir palinodijos. 1627 m. pradėjo dėstyti Vilniaus akademijoje, buvo jos profesoriumi. Čia jis subrendo kaip rašytojas ir asmenybė.
Poeto iniciatyva arba veikiamas jo talento Vilniaus universitete susiformavo literatūrinis humanistų būrelis, kuriam priklausė talentingiausi poetai. Jauniesiems kolegoms M. K. Sarbievijus buvęs ne tik pripažintas autoritetas, antikinės literatūros žinovas, bet ir patarėjas, organizatorius. Per Sarbievijaus organizuojamus susibūrimus jauni poetai skaitė arba deklamavo savo pirmuosius eilėraščius. Taigi M. K. Sarbievijaus veikiama Vilniaus universitete susiformavo savotiška „poetinė mokykla“, kuri išugdė nemažą būrį naujų poetų. Vieni iš žymesnių M. K. Sarbievijaus mokinių – M. Kmicičius, T. Požeckis, A. Rozenvaldas.
1627 m. Motiejus Sarbievijus parašė studiją „Pagonių dievai“, kurioje, be senovės lietuvių mitologijos, pateikia žinių apie dangaus kūnų garbinimą.
Daugelis jo kūrinių dedikuoti žymiems Lietuvos žmonėms – Jonui Karoliui Chodkevičiui, Steponui Pacui, Albertui Vladislovui Radvilai ir kitiems.
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Sarbievijaus portretas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje (Sofija Veiverytė) -
Scraffito paveikslas VU Filologijos fakultete (Rimantas Gibavičius) -
M. K. Sarbievijaus garbei pavadintas vienas iš VU kiemų
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija (1009-1795). R. Paknio leidykla, 2005 m. ISBN 9986-830-89-3