Peripteris
Peripteris (gr. περίπτερος) – senovės Graikijos ir Romos šventyklos, apsuptos kolonų portiku, tipas. Peripteriai atsirado VII a. pr. m. e. Jie buvo labiausiai paplitęs šventyklų tipas archaikos laikais.
Peripteris pavadintas pagal šventyklos celę iš visų keturių pusių supančią kolonadą, kuri sudaro keturpusę arkadą peristazį. Šoninė kolonada vadinasi pteronas.
Peripteriu vadinamas ir pastato (paprastai klasikinės šventyklos) perimetras, sudarytas iš kolonų.[1] Šis terminas naudojamas kalbant apie dorėninio orderio pastatus.[1]
Peripterio sąvoką įvedė Vitruvijus, suklasifikavęs senovės Graikijos šventyklas (megaronas, prostilis, amfiprostilis, peripteris, dipteris).
Įvairovė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Peripteriai skiriasi kolonų skaičiumi pagrindiniame fasade:
- 4 kolonos – tetrastilis,
- 6 kolonos – heksastilis,
- 8 kolonos – oktostilis,
- 10 kolonų – dekastilis,
- 12 kolonų – dodekastilis.
Jei kolonos yra netikros, piliastrai, statinys yra pseudoperipteris.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Reber, Franz von; Joseph Thacher Clarke (1882). History of Ancient Art. University of Wisconsin - Madison: Harper & Brothers. pp. 419–420. Nuoroda tikrinta 2007-11-06. „peripteros.“