Priegaidė
Priegaidė, arba muzikinis kirtis − kalbotyros terminas, reiškiantis žodžio arba frazės intonavimo būdą, kai kinta tariamų kirčiuoto skiemens dalių (morų) garso aukštis.[1] Vis dėlto ne visose kalbose kirčio ir priegaidės vieta sutampa: valų kalboje kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, o priegaidė tariama paskutiniame skiemenyje;[2] latvių kalboje kirčiuojama pirmajame skiemenyje, tačiau laužtinė priegaidė tariama ne tik jame, bet ir kai kuriose priesagose ir galūnėse.[3]
Priegaides turinčiose kalbose jos tariamos viename arba keliuose žodžio skiemenyse ir tuo skiriasi nuo toninių kalbų, pvz., kinų, kur kiekvienas skiemuo tariamas su intonacija. Nuo priegaidės gali priklausyti žodžio reikšmė.[4]
Priegaidžių būta jau baltų prokalbėje. Lietuvių bendrinėje kalboje yra dvi priegaidės: tvirtapradė (akūtas), žymima dešininiu kirčio ženklu (´) arba mišriuosiuose dvigarsiuose su trumpaisiais balsiais ir dvibalsiuose ùi, èu, òi, òu kairiniu (`), ir tvirtagalė (cirkumfleksas), žymima riestiniu kirčio ženklu (˜). Priegaidės lietuvių kalboje tariamos dvibalsiuose, mišriuosiuose dvigarsiuose ir ilguosiuose balsiuose. Eidami vieni trumpieji balsiai lietuvių kalboje priegaidės neturi. Tvirtapradė priegaidė tariama krentančia intonacija, o tvirtagalė − kylančia arba lygia.[5] Lietuvių kalboje priegaidės taip pat skiria žodžių reikšmes: gel̃si 'geltonuosi' − gélsi 'kąsi', aũkštas 'vaikščiojamoji pastato dalis, esanti vienoje iš jo aukščio zonų' − áukštas 'didelio aukščio, ūgio', sū̃ris 'sūrumas' – sū́ris 'toks pieno gaminys' ir t. t.
Be lietuvių, priegaides turi latvių, prūsų, lyvių, kai kurios šiaurės germanų (skandinavų), limburgiečių, minėtoji valų, serbų-kroatų, senoji graikų, vedų, japonų, korėjiečių, indėnų jakių[6], Šanchajaus ir kitos kalbos.[7]
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kirčiuotė
- Lietuvių kalbos kirčiavimas
- Leskyno dėsnis
- Sosiūro-Fortunatovo dėsnis
- Endzelyno dėsnis
- Hirto dėsnis
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuvių kalbos žinynas. Priegaidė; žiūrėta 2016-08-24
- ↑ David Willis. Old and Middle Welsh (PDF). Department of Linguistics, University of Cambridge. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2021-05-07. Nuoroda tikrinta 2021-05-09.
- ↑ Muižniece, Lalita (2002). Latviešu valodas praktiskā fonoloģija. Rīga: Rasa ABC.
- ↑ R.L. Trask, A Dictionary of Phonetics and Phonology, Routledge 2004. Entry for „toneme“.
- ↑ Lietuvių bendrinės kalbos kirtis ir jo žymėjimas Archyvuota kopija 2016-08-24 iš Wayback Machine projekto.; žiūrėta 2016-08-24
- ↑ Demers, Richard; Escalante, Fernando; Jelinik, Eloise (1999). „Prominence in Yaqui Words“. International Journal of American Linguistics. 65 (1). JSTOR 1265972.
- ↑ Matthew Y. Chen, Tone Sandhi: Patterns across Chinese Dialects, CUP, 2000, p. 223.