Romulas ir Remas
Šis straipsnis apie Romos įkūrėjus. Apie Romos imperatorių skaitykite straipsnyje Romulas Augustulas.
.JPG)
Romėnų mitologijoje Romulas ir Remas (lot. Romulus; Remus) – mitiniai Romos miesto įkūrėjai.[1] Romulas – Romos miesto eponimas, pirmasis Romos valdovas. Jo įpėdinis buvo Numa Pompilijus.
Yra įvairių dvynių gimimo versijų. Pagal tradicinę versiją, jie yra vestalės Rėjos Silvijos ir karo dievo Marso vaikai,[1] tolimi Enėjo palikuonys.
Legenda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal Tito Livijaus versiją, Amulijus nuvertęs nuo sosto vyresnįjį brolį Numitorą, o jo dukterį Rėją Silviją privertęs tapti vestale, kad ši nesusilauktų palikuonių. Visgi Rėją Silviją išprievartavęs dievas Marsas, jai gimę dvyniai – Romulas ir Remas. Po to Amulijus įkalinęs Rėją Silviją, o jos vaikus įsakęs paskandinti, tačiau šis jo įsakymas nebuvo įvykdytas – užuot paskandinus, berniukai buvo palikti Tibro pakrantėje. Atbėgusi atsigerti vandens, čia juos radusi vilkė ir pamaitinusi savo pienu.[2] Kai kuriuose mito variantuose nurodoma, jog vilkę pasiuntęs dvynių tėvas Marsas (vilkas – šventasis šios dievybės gyvūnas). Vėliau dvynius aptikęs karaliaus piemuo Faustulas. Jis parsinešęs juos namo ir užauginęs drauge su žmona Aka Larencija.[1]
Romulas ir Remas augę ant Palatino kalvos drauge su dvylika savo įtėvių sūnų. Dvyniai išsiskyrę iš savo draugų, pasižymėję narsiais poelgiais ir tapę jaunųjų piemenų vadais. Drauge su jais drąsiai kovoję su laukiniais žvėrimis bei plėšikais. Romulo pasekėjai buvo vadinami kvinitlijais, o Remo – fabijais. Tarp jų ir Numitoro piemenų, laikiusių gyvulius ant kaimyninės Aventino kalvos, kilęs kivirčas. Nesant brolio, Remas buvęs sučiuptas ir nugabentas Numitorui. Remo amžius ir kilni laikysena privertė Numitorą pagalvoti apie savo anūkus. Tuo tarpu Romulas drauge su įtėviu nusiskubinęs pas Numitorą, kurio įtarimai galutinai pasitvirtinę – šis atpažinęs savo anūkus. Tuomet jie nusprendę atkeršyti už jų šeimai padarytas skriaudas. Drauge su ištikimais draugais, kurie suplūdę į Albą išvaduoti Remo, jie užmušę Amulijų ir grąžinę sostą Numitorui.[3] Tai esą įvykę 752 m. pr. m. e.[4][5]
Romului ir Remui patikusi jų senoji buveinė, tad broliai palikę Albą, kad ant Tibro krantų įkurtų naują miestą; juos lydėję ištikimi draugai – piemenys.[3]
Tarp brolių kilęs kivirčas dėl to, kurioje vietoje turėtų būti pastatytas naujasis miestas, kuris iš jų turėtų būti jo įkūrėjas ir dėl to, kurio brolio vardu miestą reikėtų pavadinti. Romulas norėjo statyti miestą ant Palatino kalvos, o Remas – ant Aventino ar, anot kitos tradicijos, ant Remurijos arba Remorijos kalvos, buvusios už 3 ar 4 mylių leidžiantis žemyn palei Tibro upę. Buvo nutarta, kad klausimą reikia išspręsti, vadovaujantis pranašiškais ženklais (auspicijos). Kiekvienas iš brolių užsiėmę savo vietą ant pasirinktos kalvos. Praslinkus nakčiai, kai jau buvo beauštanti diena, Remas pamatęs šešis grifus; visgi, tekant saulei, kuomet šios žinios buvo praneštos Romului, pro pastarąjį praskridę dvylika grifų. Tiek vienas, tiek kitas brolis tvirtinę, kad ženklas buvęs palankus jam, tačiau didžiuma piemenų nusprendę Romulo naudai, tad Remas turėjęs nusileisti.[3]
Po to broliai ėmėsi statyti miesto sienas, tačiau susipyko ir Romulas užmušė Remą.[1] Miestui jis vėliau suteikė savo vardą. Gretimai gyvenusių tautų žmonės nenorėjo už romėnų išleisti savo dukrų, todėl Romulas ėmėsi gudrybės – surengė šventę dievo Konso garbei. Į šią šventę buvo pakviesti sabinai drauge su žmonomis bei dukromis. Romulas nurodęs romėnams, kad šie pasigautų sau merginas. Pats Romulas vedė sabinę Hersiliją.[6] Didžiausias Romulo priešas buvęs sabinų karalius Titas Tacijus. Visgi po atkaklios kovos jie suvieniję pajėgas ir valdę drauge, kol Tacijus Lavinijuje dėl kraujo keršto buvo nužudytas. Tuomet Romulas valdęs vienas, kol galiausiai staiga pradingęs per audrą. Po to jis garbintas kaip dievas vardu Quirinus (teigiama, kad iš tiesų tai sabinų garbintas dievo Marso pavidalas).[7]
Tradiciškai Romulas buvo laikomas Senato, kurijų steigėju; be to, jis esą sukūręs kariuomenę, suskirstęs piliečius į patricijus ir plebėjus.[8]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Kathleen N. Daly, Marian Rengel (2009). Greek and Roman Mythology, A to Z. Infobase Publishing. pp. 128–129.
- ↑ Gintaras Beresnevičius. „Romėnai (9 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos "Religijos istorijos metmenys")“. Suarchyvuotas originalas 2020-10-20. Nuoroda tikrinta 2021-02-20.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Schmitz, Leonhard (1867), "Ro'mulus", in Smith, William, Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology, 3, Boston
- ↑ Dionisijas Halikarnasietis. Apie Romos senovę 71.5
- ↑ Aleksandra Veličkienė. „Antikos mitologijos žinynas“, Kaunas, „Šviesa“, 2008 m. 188 p.
- ↑ Aleksandra Veličkienė. „Antikos mitologijos žinynas“, Kaunas, „Šviesa“, 2008 m. 221 p.
- ↑ „Encyclopædia Britannica“, 1911 m. leidimas, straipsnis „Romulus“.
- ↑ Romulas ir Remas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
| ||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||
