(Translated by https://www.hiragana.jp/)
Sąlygotoji kilmė – Vikipedija Pereiti prie turinio

Šios savaitės iniciatyva: tautos išrinktieji. Kviečiame prisidėti!

Sąlygotoji kilmė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Budizmas

Mokymas apie Sąlygotąją kilmę arba „(bendrai) priklausomą (su)(si)kūrimą“ (skr. प्रतीत्यसमुत्पाद = IAST: Pratītyasamutpāda arba pali पतिचसमुपादा = Paticcasamuppāda, kin. 緣起えんぎ) – svarbi budistinės metafizikos dalis. Visos budizmo mokyklos laikosi požiūrio, kad reiškinių kilmę visiškai sąlygoja abipusė priežasčių ir pasekmių sąsaja. Sąvokos formuluotė Vakaruose nėra nusistovėjusi, be minėtų, dar pasitaiko tokie pavadinimai: (abipusiai) priklausomas radimasis, sąlygotas radimasis, sąlygota bendroji kilmė, abipusiai sąlygotas atsiradimas ir kt.

Sąlygotąja kilme vadinama budistinė tiesa, teigianti, kad viskas yra susieta tarpusavyje ir priklausoma nuo visa ko kito. Sakykime, žmogaus būtį kiekvieną mirksnį sąlygoja visa, kas tą mirksnį yra visatoje, kaip ir visa, kas šį mirksnį egzistuoja visatoje, yra sąlygota to žmogaus savybių ir būties. Viskas visatoje yra tarpusavyje susieta priežasčių ir pasekmių tinklu taip, kad visuma ir jos dalelės yra abipusiai susijusios. Bet kurio vientiso vieneto savybės ir pobūdis kiekvienu duotu momentu yra glaudžiai susiję neregimais saitais su kiekvieno kito tokio vieneto savybėmis ir pobūdžiu visoje visatoje, nors išoriškai jokių saitų ar ryšių nematyti.

Sąlygotoji kilmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Budos Šakjamunio atbudimas, arba nušvitimas, tuo pačiu metu buvo jo išsilaisvinimas iš kančios ir jo įžvalga į visatos prigimtį, o atskirai, į „jutiminių būtybių“ prigimtį (jutiminėmis, arba gyvosiomis, būtybėmis paprastai laikomi žmonės ir gyvūnai, nors vėlesniuose budizmo svarstymuose ši sąvoka apima kone visą gyvybę ir dar plačiau). Tai, ką Buda įžvelgė atbusdamas, ką jis suprato, buvo kaip tik sąlygotoji kilmė.

Kilmės sąlygotumas yra supratimas, kad reiškinys „yra“ tik todėl, kad „yra“ kiti reiškiniai, susiję neįsivaizduojamai sudėtingu sąsajų tinklu, nuaustu iš priežasčių ir pasekmių ir besitęsiančiu per praeitį, dabartį ir ateitį. Ši sąlygotosios kilmės tinklo sąvoka susijusi su ikibudistiniuse pasaulėvaizdžiuose egzistavusia Indros tinklo sąvoka – tai daugiamatis voratinklis, ant kurio nusėdo nesuskaičiuojama gausybė rasos lašelių (arba brangakmenių), kuriuose iki begalybės atsispindi visų kitų lašelių atspindžiai.

Kadangi visa kas, visi daiktai, dalykai ir reiškiniai, yra šitaip sąlygoti ir laikini, nes be paliovos kinta, vadinasi, jie neturi jokios tikros nesąlygotos savasties, vadinasi, iš tiesų jų „nėra“, jie neegzistuoja, nors kasdienis protas šito neįžvelgia ir visus reiškinius laiko egzistuojančiais. Šis pamatinis nesavastingumas kaip tik ir leidžia pažinti ir teigti, kad visi reiškiniai (fenomenai) iš prigimties neturi jokios savosios esmės, neturi jokios prigimtinės substancijos, vadinasi, yra „tušti“ (šūnijata).

Išmintingieji, matantys „viską kaip yra“, atsižada prisirišimų ir susisaistymų, perkeičia savo troškimų galią į sąmoningumą ir supratimą ir po atkaklių pratybų išsilaisvina iš sąlygotojo pavidalų pasaulio saitų, tapdami budomis ir archatais. Dzene yra sakoma, jog jie peržengia „šio“ pasaulio ribas, tačiau lieka aktyvūs jo veikėjai.

Bendroji formuluotė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąlygotoji kilmė bendrai yra nusakoma taip:

Esant šiai sąlygai,
kyla (kuriasi) tai.
Nesant šios sąlygos,
tai nekyla (nesikuria).

Štai kasdieninis pavyzdys:

Karštą vasaros dieną jūs deginatės saulėje. Smarkiai įkaistate, suprakaituojate, ir netrukus ištrokštate. Pasiimate atsigerti ir pagalvojate, kad jau per karšta sėdėti įsaulyje ir reikėtų grįžti į kambarį, kur galima bus pasėdėti įsijungus ventiliatorių.

Esant deginimuisi saulėje kaip sąlygai,
kyla (kuriasi) sukaitimas, prakaitas, troškulys.
Namuose (t. y. nesant deginimosi saulėje sąlygos),
sukaitimas, prakaitas, troškulys nekyla (nesikuria).

Suvokus sąlygotąją kilmę pradedama skirti pakankamai dėmesio nuolatinei kaitai (fluxus) tarp „atsiradimo (į būtį) ir išnykimo (į nebūtį)“, nepaliaujamai vykstančiai visur ir visada. Kiekvienas reiškinys yra nesibaigiančioje sąveikoje su kitais reiškiniais. O kadangi visi reiškiniai yra priklausomi nuo kitų reiškinių, vadinasi jie visi yra laikini ir visiškai nepastovūs.

Bendroji sąlygotosios kilmės formuluotė turi du gerai žinomus pritaikymus.

Pirmiausia ji taikoma kančios pažinimui, kuris išreiškiamas Keturiomis tauriosiomis tiesomis.

Kitas taikymas – atgimimo ciklai. Visą būtį ir gyvenimo tąsą, visą gyvenimo atsiradimą ir pasibaigimą budizme aiškina dvylikos narių sąlygotosios būties grandinė, kurioje kiekviena grandis yra viena kitos sąlygota ir kartu viena kitą sąlygojanti. Sąlygotoji kilmė apima tris gyvenimus:

Ankstesnį gyvenimą

  • Neišmanymas
  • Valingi veiksmai sukuria karmą.

Dabartinį gyvenimą

  • Sąmoningumas
  • Proto ir fiziniai reiškiniai (asmenybė ir identitetas)
  • Šeši gebėjimai
  • (Jutiminis ir mintinis) sąlytis (tarp objektų ir jutimų)
  • Jutimai (atsakas į sąlytį)
  • Noras (troškimas) turėti sąlyčių
  • Įsikibimas į norus

Būsimąjį gyvenimą

  • Tapsmas suformuoja naują gimimą.
  • Gimimas
  • Senatvė, irimas, mirtis

Atsižvelgiant į žmonių ir gyvūnų lemtį, sąlygotoji kilmė turi kiek specifinę prasmę, kuri nusako, kaip juntančios būtybės (at)gimsta kažkurioje būties karalijoje ir vykdo savo kasdieninius sumanymus, kartu patirdamos visas su jais susijusias kančias. Tarp kurių yra senėjimas ir mirtis. Gyvenimą ir mirtį patiriame todėl, kad išgyvenome gimimą ir jaunystę. Be gimimo nebūna mirties. Viena sąlygoja kita tarpusavyje priklausomu priežastiniu ryšiu. Mūsų atėjimą į šį pasaulį, į tai, ką vadiname gyvenimu, sąlygojo mūsų prisirišimas prie kažkokių minčių ir sumanymų, kaip, pavyzdžiui, noras turėti šeimą ar uždirbti pinigų. To prisirišimo savo ruožtu negali būti be jį sąlygojančio troškimo. Buda įžvelgė, kad troškimas kyla iš jutimo, kurį jaučiame kaip malonų, nemalonų arba neutralų. Kai mes trokštame kažkokių dalykų, kaip alkoholis, lytiniai santykiai ar saldumynai, tai trokštame pojūčių, sukeltų sąlyčio su trokštamu dalyku, tad žmonės trokšta ne tiek paties objekto, kiek sąlyčio su juo. Jutimą sąlygoja sąlytis su jutimo objektu. Sąlytis arba įspūdis, kurį sukelia jutimai (pasireiškiantys kaip pojūčiai), pats yra sąlygotas šešių jutimo organų, kurie savo ruožtu yra sąlygoti visos psichofizinės būtybės kaip visumos, kuri reiškiasi kaip žmogus. Lentelėje apibendrintas Budos požiūris į visą šį procesą (kadangi šiuolaikiniai vakarietiški psichologijos ir filosofijos terminai ne visiškai atitinka budistinius terminus, greta pateikta formulė su sanskrito terminais):

Lietuviškomis sąvokomis Sanskrito sąvokomis
Neišmanymas sąlygoja proto darinių radimąsi Jei kaip sąlyga yra avidyā (avidja), tai randasi saṃskāra (samskara)
Proto dariniai sąlygoja sąmonės radimąsi Jei kaip sąlyga yra saṃskāra (samskara), tai randasi vijñāna (vidžniana)
Sąmonė sąlygoja, pavadinimų ir pavidalų radimąsi Jei kaip sąlyga yra vijñāna (vidžniana), tai randasi nāmarūpa (namarūpa)
Pavadinimai ir pavidalai sąlygoja jutimų vartų radimąsi Jei kaip sąlyga yra nāmarūpa, tai randasi Ṣaḍāyatana (šadajatana)
Jutimų vartai sąlygoja sąlyčio radimąsi Jei kaip sąlyga yra Ṣaḍāyatana (šadajatana), tai randasi sparśa (sparša)
Sąlytis sąlygoja pojūčių radimąsi Jei kaip sąlyga yra Sparśa (sparša), tai randasi vedanā (vedana)
Pojūčiai sąlygoja troškimų radimąsi Jei kaip sąlyga yra vedanā (vedana), tai randasi tṛṣṇā (trišna)
Troškimai sąlygoja prisirišimų radimąsi Jei kaip sąlyga yra tṛṣṇā (trišna), tai randasi Upādāna (upadana)
Prisirišimai sąlygoja tapsmo radimąsi Jei kaip sąlyga yra Upādāna (upadana), tai randasi bhava
Tapsmas sąlygoja gimimo radimąsi Jei kaip sąlyga yra bhava, tai randasi Jāti (džati)
Gimimas sąlygoja senėjimo ir mirties radimąsi Jei kaip sąlyga yra Jāti(džati), tai randasi Jarāmaraṇa (džaramarana)

Šios formuluotės esmė yra ta, kad esant tam tikroms sąlygoms, randasi atitinkamos pasekmės, kurios savo ruožtu sukuria sąlygas kitoms pasekmėms ir taip įsisuka atgimimų ratas, arba samsara, kuris dažnai vaizduojamas grafiškai kaip būties ratas.

Dažnai pasitaiko painiavos suprantant šios formulės laiko matmenį. Dažnai galima sutikti tariant, kad sąlygotoji kilmė pasireiškia tik per kelis atgimimus. Plačiąja prasme taip manyti yra teisinga, tačiau tiksliau (praktiškiau) būtų laikytis nuomonės, kad sąlygotoji kilmė yra mūsų kasdienybė, kiekvieną mirksnį besireiškianti visuotinė kiekvienos būtybės raida.

Šio dalyko niekaip negalima išleisti iš galvos, jei norime pilnai suprasti sąlygotąją kilmę ir ja pasinaudoti.

Pavyzdžiui, neišmanymo atveju yra būtina atsižvelgti į tris būties ženklus, kad išsamiau galėtume paaiškinti ir geriau suprasti, kokią vietą sąlygotojoje kilmėje užima neišmanymas ir koks čia yra jo vaidmuo. Kartu svarbu suprasti tris liepsnas ir kokią vietą jos čia užima. Net nesigilindami į būties ratą pastebėsime, kad trys liepsnos užima vietą pačiame schemos viduryje ir yra viso šio didingo būties rūmo varomoji jėga.

Nirvana (sanskr. Nirvana) dažnai suprantama kaip šio rato sustabdymas. Kai pašalinami troškimai, mes nebetrokštame atgimti. Tad išnykus gimimui, išnyksta mirtis. Išnykus tapimui, išnyksta gimimas ir taip toliau, kol pasiekiame išvadą, kad išnykus neišmanymui nebekuriama karma ir išnyksta visa mirties ir atgimimo grandinė. Iš tikrųjų gi kaitos galimybė slypi tarp jutimų ir troškimų pakopų, nes kaip jau matėme, troškimai yra viso šio proceso varomoji jėga. Jeigu žmogus gali tiesiog patirti (išgyventi) jutimus, nieko netrokšdamas, tada troškimai nekils ir žmogus bus laisvas nuo gimimo ir mirties.

Sąlygotoji kilmė „Širdies sūtroje“

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Širdies sūtra (Prajñāpāramitā Hridaya Sūtra) tvirtina, kad nėra jokios karmos ir jokio priežastingumo dėsnio, arba priežasties ir pasekmės dėsnio. Tai tvirtina bodhisatva Avalokitešvara, kuris Budos paprašytas daugelio mokinių akivaizdoje moko didį arhatą Šariputrą.

Avalokitešvaros tvirtinimą galima suprasti paraidžiui (kaip tai daroma dzogčene ir iš dalies dzene) arba aiškinantis šūnijatos teorijos požiūriu. Juk vėlesni mokytojai (pvz., Nagardžuna, Tsongkapa) dažnai aiškino, kad šūnijata ir sąlygotoji kilmė yra tarsi dvi vienos monetos pusės. Aiškinimo esmė ta, kad visų reiškinių kilmė yra sąlygota, o tai reiškia, kad nei vien savyje, nei tarp kitų reiškinių jie negali egzistuoti nepriklausomai, taigi nė vienas reiškinys ar daiktas nėra savyje pakankamas, o tai reiškia, kad jis yra tuščias, kitaip tariant jame nėra jokio savęs, jokios savasties.

Madhjamaka ir sąlygotoji kilmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors anksčiau pateikta formulė leidžia manyti, kad sąlygotoji kilmė nusako griežtą priežastingumą, madhjamakos mokykloje remiantis sąlygotosios kilmės tiesa parodoma, kad tarsi nėra jokio būdingojo (prigimtinio) priežastingumo, kas gerokai primena Hjūmo filosofijos idėjas.

Madhjamikai daro išvadą, kad priežastingumą kaip būtį, daugiau reikėtų laikyti sutartine tiesa (saṃvṛti), o ją laikyti tikrove (arba esmine tiesa) yra ir loginė ir jutiminė klaida, kylanti dėl neišmanymo ir dvasinio neįžvalgumo.

Paties žymiausio šios mokyklos atstovo Nagardžunos nagrinėjimas rodo, kad tikrasis priežastingumas yra priklausomas nuo priežastinio proceso (priežasčių ir pasekmių aibės) elementų vidinės būties, kurios teigimas galėtų pažeisti nesavastingumo principą, tačiau kilmės sąlygotumas nereiškia, kad iškylantys (atsirandantys) reiškiniai yra iš tiesų tikri.

Dėl priežasties ir pasekmės tarpusavio priklausomybės (dėl to, kad priežastis priklauso nuo savo pasekmės, kad galėtų būti priežastimi, o pasekmė tokiu pat būdu priklauso nuo savo priežasties, kad galėtų būti pasekme) yra visiškai beprasmiška kalbėti apie jas kaip apie du atskirus dalykus, egzistuojančius atskirai. Bet kartu priežasties ir pasekmės neįmanoma ir griežtai sutapatinti, nes jei priežastis būtų pasekmė, tai nebūtų jokio radimosi, niekas negalėtų kilti ir atsirasti. Tokiu būdu yra tarsi nepripažįstamas nei monistinis, nei dualistinis požiūris į priežastingumą.

Šitaip Nagardžuna paaiškina, kad priežastingumo nesavastingumą (arba šūnijatą) rodo priežasties ir pasekmės abipusiai priklausomas sąlygotumas, o iš kitos pusės priežastingumo abipusiai priklausomą sąlygotumą rodo jo nesavastingumas.

Apibendrinant galima pasakyti tokiais žodžiais (Čandrakirti „Žengimas į vidurinįjį kelią“): „Jei iš priežasties kyla būtinoji pasekmė, tai tik tuo atveju ji yra priežastis. Tačiau jei pasekmė nekyla, tuomet, kadangi pasekmės nėra, vadinasi, tai nėra priežastis“.

Sąlygotosios kilmės supratimas dzene

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi dzenas yra išimtinai praktinė disciplina, sąlygotosios kilmės supratimą dzene įmanoma išdėstyti tik aprašomojo pobūdžio tekstu.

Viskas gali atsirasti tada, kai susiklosto tinkamos sąlygos. O kai šios sąlygos išnyksta, tai ir viskas išnyksta. Taigi jei aš esu čia, tai kažkas yra ten. Jei manęs čia nėra, tas dalykas irgi išnyksta. Vadinasi, žmogus pats kuria savo pasaulį. Dievas kuria Dievo pasaulį. Buda kuria Budos pasaulį. Šuo kuria šuns pasaulį. Taigi kiekvienas susikuriame visą savo pasaulį. Kokį jį kuriu, gerą ar blogą, tokį ir turiu. Kol čia esu, tol ir turiu šį savo pasaulį. Kai išnykstu, tai kartu su manim išnyksta ir mano pasaulis.

Bet mums išnykus, kažkas juk lieka. Saulė danguje juk neišnyksta. Tikrai, daiktai lieka. Bet jie jau nebe mano daiktai, tai jau nebe „mano“ saulė, nebe ta, kurią aš matydavau. Tai kažkieno kito saulė. Gal ji ir saulė, bet mums ji nebesvarbi. Nes iš pradžių jokios saulės nėra. Mes ją sukuriame sau, o kai išnykstame, mūsų saulė irgi išnyksta. Kažkas lieka, bet ne tai, ką mes pažinome kaip saulę. Kol aš esu čia, tol kažkas yra čia su manimi. Kai aš išnykstu, tas dalykas irgi išnyksta.

Kiekvienas, matydamas kokį objektą galvoja: kadangi yra tas daiktas, vadinasi, esu aš. Tačiau dzene laikomasi visai kitokio požiūrio: pirmiausia atsirandu aš su savo pirmine priežastimi, o tada jau man yra tas daiktas. Mes kiekvieną mirksnį kuriame savo pasaulį, toks yra pamatinis budizmo mokymas ir taip dzenbudizme suvokiama sąlygotoji kilmė. Kiekvienas pats kuria savo laiką, savo erdvę, savo priežastis ir pasekmes. O paskui visi šie dalykai ima mus valdyti.

Visi tie dalykai yra proto vaisiai. Mąstymas sukuria praeitį, dabartį ir ateitį. Taip, net dabartis yra iliuzija. Kur ji yra? Kol pamąstėte „dabartis“, jau pralėkė ištisi dabarties mirksniai. Šitaip mes sugalvojame laiką. Ir šis laikas yra būtent mūsų laikas. Mąstymas sukuria ir erdvę, nes jokios pirminės erdvės niekur nėra. Viskas tik iliuzija: viršus apačia, dešinė kairė. Du žmonės priešingose žemės rytulio pusėse stovi priešingomis kryptimis, tačiau „jų“ erdvėje jie abu yra „viršuje“. Du žmonės stovi vienas priešais kitą ir abiejų „dešinė“ yra kitoje pusėje. Jie susipyksta ir galiausiai kyla didelė nesantaika. Vien dėl neišmanymo, jog viskas yra sąlygota.

Mes sukuriame pirminę priežastį, kurią valdo laikas, o erdvė valdo mūsų būties sąlygas ir neišvengiamus pirminės priežasties raidos padarinius. Bėgant laikui mūsų pirminė priežastis be paliovos kinta, kinta ir kinta. Ji nuolat susiduria su kažkokiomis erdvės sąlygomis ir mes vis sulaukiame kokių nors pasekmių. Visas savo gyvenimo aplinkybes turime laikyti erdve. O pirminė priežastis vystosi priežasčių ir pasekmių seka, kurdama laiką ir susidurdama su erdve. Mūsų prote pirminė priežastis sąveikauja su atitinkamomis sąlygomis ir aplinkybėmis, kurdama neišvengiamus padarinius: kentėjimą.

Štai kodėl negalima prisirišti prie susiklosčiusių aplinkybių. Jei įsikimbame į susimosčiusias aplinkybes ir neleidžiame keistis savo sąlygoms, pirminė priežastis negali pasitraukti, ji išlieka svarbi, nes ją vis kaitina esamos sąlygos, kurių jūs negalite atsisakyti, ir taip kuriama vis ta pati kančia. O kančia stiprina pirminę priežastį. Laikas ir erdvė, pirminė priežastis ir jos raidos sąlygos – viskas susipina į vientisą daugiamatį priežasčių ir pasekmių tinklą.

Jei norite iš tiesų išvengti kančios, privalote nebekuri laiko ir erdvės. Nekurkite priežasties ir pasekmės ir neįsikibkite į jas. Meskite šalin savo nuomones, savo sąlygas ir savo aplinkybes, o tada, bėgant laikui, pirminė priežastis pamažu išblės pati. Jūs kuriate savo pasaulį. Tačiau kas bus, jei jo nekursite? Kas bus jei protas bus tuščias ir niekuo nesusaistytas? Tada viskas atsidurtų anapus laiko ir erdvės. Tą akimirką laikas ir erdvė nebegalėtų jūsų valdyti. Pirminė priežastis pasitrauks ir nebedarys jums įtakos. Tada galėsite būti bet kokiose sąlygose ir naudotis jomis tik tam, kad padėtumėte kitoms būtybėms. Tai vadinama laisve.

Sąlygotoji kilmė dzogčene

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzogčeno tradicijoje sąlygotoji kilmė laikoma iliuzija (saviapgaule): visos įvykių, nutikimų, dalykų ir prasmių struktūros atsiranda ir pranyksta pagal sąlygotosios kilmės dėsnį. Bet kadangi nesantis (pasekmė) niekaip negali atsirasti iš nesančio (priežasties), tai iš tiesų nėra jokios priežasties ir pasekmės.

Tai ką laikome kaip apčiuopiamus išorinius reiškinius, tėra jutiminių būtybių energijų žaismė. Individo atžvilgiu nėra visiškai nieko išoriško ar atskiro. Visa, kas pasireiškia individo patirtyje ir išgyvenimuose yra kontinuumas, tąsa. Tai didžioji tobulybė, kuri atsiskleidžia dzogčeno praktikui.

Užvaldytas esmių atskirumo individas patiria (išgyvena) save, kaip sąmonę, skiriančią vieną nuo kitos priežastis ir pasekmes, kurios jam reiškiasi kaip besikuriančios būties sąlygos.

Sąlygotosios kilmės daugiapusiškumas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įprastai sąlygotąja kilme aiškinama kančios kilmė iš susiklosčiusių sąlygų, tuo pačiu nurodant, pašalinus vieną ar kelias sąlygas (nutraukus priklausomos kilmės grandinę), kančia pranyks.

Tačiau Upaniša sutoje (Samyutta Nikaya) yra tekstas, kuriame aptariamos ne kančios, o atbudimo radimosi sąlygos. Kartais šis svarstymas vadinamas „transcendentine“ sąlygotąja kilme. Štai kokia priežastinė grandinė nurodoma šiuo atveju:

  1. kančia (dukkha)
  2. tikėjimas (saddhā)
  3. džiaugsmas (pāmojja, pāmujja)
  4. susižavėjimas (pīti)
  5. ramumas (passaddhi)
  6. laimė (sukha)
  7. susitelkimas (samādhi)
  8. pažinimas ir matymas daiktų tokių, kokie jie yra (yathābhūta-ñāna – dassana)
  9. iliuzijų dėl pasaulietinio gyvenimo išsisklaidymas (nibbidā)
  10. beaistrė būtis, šaltakraujiškumas (virāga)
  11. laisvė, atsipalaidavimas iš gniaužtų, išsilaisvinimas, išsigelbėjimas (vimutti)
  12. ydų sunaikinimo pažinimas (āsava – khaye-ñāna)

Sąlygotoji kilmė ir „gilioji“ ekologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įsisąmoninimas, jog visa būtis yra tarpusavyje susieta priklausomybės ryšiais, yra pamatinė ekologijos ir ypač „giliosios“ ekologijos (deep ecology) tiesa. Didieji iššūkiai, susiję su globalia katastrofa, žmonijai dabar yra iškilę kaip tik todėl, kad buvo neskiriama dėmesio visuotiniam reiškinių (gyvybės) tarpusavio sąryšiui. Gilioji ekologija tikrai yra paveikta budistinės minties ir gilių Budos įžvalgų, skirtų žmonių tarpusavio santykių kaitos suderinimui su prigimtine įvykių raida.

  • Pasaulio religijos.- Vilnius: Alma Littera, 1997.
  • Zen Kompasas / Seung Sahnas.- Kaunas, 2006.