Vincas Kaulinis–Miškinis

Vincas Kaulinis–Miškinis

Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis
Gimė	1912 m. sausio 8 d. Sankt Peterburge, Rusijoje
Mirė	1949 m. kovo 24 d. (37 metai) Nolėnų k., Leliūnų valsčiuje, dab. Utenos raj.
Tėvas	Vincas

Veikla	rezistentas
Pareigos	Vytauto apygardos vadas

Žymūs apdovanojimai
1999 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Vincas Kaulinis–Miškinis (taip pat Utenis; 1912 m. sausio 8 d. Sankt Peterburge, Rusijoje – 1949 m. kovo 23 d. Nolėnų k., Leliūnų valsčiuje) – Lietuvos policijos pareigūnas, partizanas, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, Vytauto apygardos vadas. Brolis Leonas Kaulinis (1917–1987), chorvedys, emigravęs į JAV.

Biografija

Su tėvais grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Biliūnuose, Vyžuonų valsčiuje (dab. Utenos raj.). Tėvai turėjo 8 ha žemės. 1934 m. baigė septynias Utenos „Saulės“ gimnazijos klases. 1934–1935 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1935 m. baigė Sanitarijos puskarininkių mokyklą. 1936 m. kovo 28 d. buvo paleistas į atsargą. 1937 m. baigė policijos mokyklą ir pradėjo dirbti policininku Tauragnuose. 1937–1939 m. buvo Kauno, nuo 1939 m. – Vilniaus policijos vachmistras. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai iki 1940 m. spalio 5 d. dirbo Vilniaus miesto milicijos nuovados viršininko padėjėju. 1940 m. gruodžio mėn. iš tarnybos atleistas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus rajono policijos viršininku.

Rezistencinė veikla

Nuo 1944 m. įsijungė į partizaninę kovą, pasirinko Miškinio slapyvardį. 1946 m. rugpjūčio 25 d. V. Kaulinis-Miškinis ėmė vadovauti vietoj sunaikintos Šarūno rinktinės įkurtai Liūto rinktinei, prieš tai ėjęs Gedimino kuopos vado pareigas.

1947 m. vasarą jis ėmė vadovauti Vytauto apygardai, taip pat buvo Rytų Lietuvos srities vado pavaduotoju. V. Kaulinis–Miškinis stengėsi sukurti organizacinę apygardos struktūrą ir vadovavo atskirų rinktinių veiklai. Tuo metu Vytauto apygardoje kovojo apie 900 partizanų. 1947 m. rugpjūčio mėn. V. Kaulinis–Miškinis kartu su Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka-Šarūnu dalyvavo partizanų pasitarime Vilniuje. Jie vos išsigelbėjo iš saugumo agento Juozo Markulio–Erelio paspęstų spąstų. V. Kauliniui–Miškiniui pavyko tik todėl, kad įšoko į Nerį ir nuplaukė pasroviui kelis kilometrus. Iš dalies per jį Aukštaitijoje buvo demaskuota išdaviko J. Markulio–Erelio veikla.

1948 m. rugpjūčio 4 d. V. Kaulinis–Miškinis buvo paskirtas srities vado A. Slučkos-Šarūno pavaduotoju. 1948–1949 m. V. Kaulinis–Miškinis dažniausiai apsistodavo Leliūnų valsčiuje, Aknystėlių kaime, slapstydamasis Juozo Baliūno sodyboje. Tuo metu partizanai jau buvo netekę daug vadų, o enkavėdistai vis labiau siautėjo, suaktyvėjo ir agentų veikla. Nors partizanų apygardų vadai suprato, kad reikia jungtis ir geriau koordinuoti veiksmus, tačiau šie tikslai jau buvo sunkiai įgyvendinami. 1949 m. kovo 24 d. V. Kaulinis–Miškinis žuvo su septyniais bendražygiais kautynėse su okupantais Leliūnų valsčiuje, Nolėnų kaime, sodyboje įrengtame bunkeryje.

Atminimo įamžinimas

V. Kauliniui buvo pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas partizanų pulkininko laipsnis (po mirties, 2002).
Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (1999).
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vytauto apygardos 7-osios rinktinės mokymo centrui suteiktas Vinco Kaulinio vardas.

Nuorodos