Linksnis
- Šis straipsnis apie gramatinę kategoriją. Apie šios gramatinės kategorijos taikymą lietuvių kalboje skaitykite straipsnyje linksniavimas lietuvių kalboje.
Linksnis – kalbos dalių galūnių kaitymas, kurį sąlygoja tam tikros kalbai būdingos gramatinės funkcijos sakinyje.[1] Kai kuriais atvejais linksniai ilgainiui supanašėja, šis fenomenas vadinamas sinkretizmu.[2]
Tokios kalbos, kaip lotynų, tamilų, suomių, rusų ar vokiečių pasižymi išplėstinėmis linksnių sistemomis, kurioms būdingas daiktavardžių, įvardžių, būdvardžių sakinyje linksniavimas. Linksnių skaičius gali būti labai įvairus: persų kalba turi du linksnius, dabartinė anglų kalba teturi tris linksnius, senovėje turėjo penkis. Torlakų bei arabų kalbos šiuo metu turi tris linksnius; vokiečių, airių, islandų, modernioji graikų – keturis; rumunų bei senovės graikų – penkis; bengalų, lotynų, rusų, slovakų, slovėnų, ir turkų – šešis; armėnų, čekų, sakartvelų, lenkų, serbų, kroatų, ukrainiečių – septynis; mongolų, sanksrito, tamilų, grenlandų – aštuonis; asamų – dešimt; baskų – trylika; estų – keturiolika; suomių – penkiolika; vengrų – aštuoniolika; vepsų kalba – dvidešimt keturis; cezų – šešiasdešimt keturis linksnius. Šiuo metu bendrinės latvių bei lietuvių kalbos turi septynis linksnius, tačiau anksčiau senoji lietuvių turėjo dešimt linksnių.
Istorija
Įprastai laikomasi požiūrio, kad senovės graikai buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo analizuoti žodžių formas savo kalboje – apie tai liudija išlikę senovės graikų lyrinės poezijos Anakreono darbų fragmentai. Vis dėlto itin abejojama, ar senovės graikai išties suprato, kas yra linksniai. Žinoma, jog gramatinius linksnius pirmąkart pripažino stoikai bei Peripatetinės mokyklos filosofai.[3] Šias mąstytojų įžvalgas vėliau vertino Aleksandrijos bibliotekos filologai.[4]
Linksnių hierarchija
Linksniai gali būti rikiuojami pagal žemiau pateiktą hierarchinę sistemą. Sistema kartu nurodo, jog kalba, nepasižyminti kuriuo nors paminėtu linksniu dažniausiai kartu neturi ir visų likusių linksnių, kurie seka po jo dešinėje pusėje:[5]
- vardininkas → galininkas ar ergatyvas → kilmininkas → naudininkas → vietininkas → abliatyvas ir/ar įnagininkas → kiti.
Tačiau tai tėra tendencija. Pavyzdžiui, vidurio vokiečių tarmės – kelniečių bei liuksemburgiečių – pasižymi naudininku, bet neturi kilmininko. Airių kalboje galininkas nunyko, o naudininkas–vietininkas išliko atskiri, išlaikytas kilmininkas bei šauksmininkas. Daugelyje indoarijų kalbų galininkas, kilmininkas ir naudininkas patapo vieniu, bet didelė dalis kalbų yra išlaikiusios šauksmininką, vietininką bei abliatyvą.
Taip pat skaitykite (įvairūs linksniai)
- Abesyvas
- Abliatyvas
- Absoliutyvas
- Adesyvas
- Adityvas
- Aliatyvas
- Aproksimatyvas
- Deliatyvas
- Egresyvas
- Eksesyvas
- Ekvatyvas
- Eliatyvas
- Esyvas
- Esyvas-formalis
- Esyvas-modalis
- Ergatyvas
- Finalis
- Formalis
- Galininkas
- Iliatyvas
- Įnagininkas
- Įnagininkas-komitatyvas
- Inesyvas
- Instruktyvas
- Kauzalis-finalis
- Kilmininkas
- Komitatyvas
- Liatyvas
- Modalis
- Naudininkas
- Partityvas
- Proliatyvas
- Subliatyvas
- Superesyvas
- Šauksmininkas
- Terminatyvas
- Transliatyvas
- Vardininkas
- Vietininkas
Išnašos
- ↑ Frede, Michael (1994). „The Stoic Notion of a Grammatical Case“. Bulletin of the Institute of Classical Studies. 39: 12, 13–24. doi:10.1111/j.2041-5370.1994.tb00449.x. JSTOR 43646836.
- ↑ Clackson, James (2007). Indo-European linguistics: an introduction. Cambridge University Press. ISBN 9781139467346.
- ↑ Michael, Ian (2010-06-10). English Grammatical Categories: And the Tradition to 1800. ISBN 9780521143264.
- ↑ Frede, Michael (1994). „The Stoic Notion of a Grammatical Case“. Bulletin of the Institute of Classical Studies. 39: 13–24. doi:10.1111/j.2041-5370.1994.tb00449.x. JSTOR 43646836.
- ↑ Blake, Barry J. Case. Cambridge University Press: 2001.