Arabeska

Arabeska – sudėtingo piešinio ornamentas iš susipynusių stilizuotų augalinių arba geometrinių motyvų. Gali būti papildoma animalistiniais ir antropomorfiniais elementais, įrašais. Dengia visą dekoruojamąją plokštumą. Islamo mene arabeskomis dekoruojamos mečečių, mauzoliejų, rūmų sienos, mozaikos, knygos, parašai, kilimai ir kt.

Arabeska susiformavo islamo šalių mene, išvysčius Antikos ir Bizantijos ornamentinį meną. Vienas pirmųjų arabeskos pavyzdžių buvo VIII a. Damasko didžiosios mečetės mozaika. Vėliau arabeska sparčiai paplito po musulmonišką pasaulį, kur įgavo naujų formų. Europoje arabeska išpopuliarėjo ankstyvojo renesanso architektūroje ir taikomojoje dailėje (medžio, metalo dirbiniuose, audiniuose).^[1]

Arabeskos buvo ypač populiarios X−XV a. musulmoniškose šalyse. Arabeskos terminas yra europietiškos kilmės ir pradėtas vartoti nuo XV ar XVI a., kai renesanso menininkai naudojo islamiškus raštus knygų apipavidalinimui ir dekoratyviems knygų susegimams. Aloizas Ryglis (vok. Alois Riegle, 1858−1905) pirmasis aprašė arabeskų charakteringus bruožus: geometriškumą, tipingus vaizduojamus augalų elementus ir jų nenatūralų išaugimą iš vieno kito. A. Ryglis taip pat pažymėjo, kad arabeskos rašto elementai yra nesibaigiančiai susiję vienas su kitu, kas reiškia, kad arabeskos raštą galima tęsti be galo bet kuria kryptimi. Tuo arabeskos skyrėsi nuo vėlyvosios Antikos augalinių raštų, kuriame augaliniai motyvai atrodė ne tiek susiję, kiek įterpti į geometrinį karkasą. Arabų menininkai iš vėlyvosios Antikos ir Sasanidų meno perėmė kelis vaizduojamų augalų motyvus, kurių vaizdavimas šimtmečiais įsitvirtino arabeskose − tai akantas, vynuogių lapai, vynuogių kekės ir išvestinė augalinė forma palmetė.

Pirmasis pilnai geometrizuotas arabeskos raštas datuojamas X a. viduriu. Vienas anksčiausių pavyzdžių išliko Kordobos mečetėje, raižyto marmuro plokštėse michrabo įėjimo abejose pusėse. XIV a., kinų meno poveikyje, pradėtos naudoti kitų augalų formos − chrizantemos, lotoso, bijūno. XVI a. Osmanų imperijoje paplito fantastiniai saz stiliaus augalų motyvai. Šių dviejų raštų rūšių traktavimas buvo laisvesnis, jie išstūmė arabeskų naudojimą ir, nors jie galėjo būti jungiami į geometrines formas, bet to nebuvo daroma. XVII a. pabaigoje į islamo meną pradėjus veržtis Europos baroko augalinių raštų formoms arabeskų naudojimas galutinai sunyko.