Dinarų kalnynas
| Dinarų kalnynas | |
|---|---|
| |
| Šalis | Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Kosovas, Juodkalnija, Serbija, Makedonija |
| Aukščiausi kalnai | Jezercė (2692 m) |
| Kalnagūbriai | Dinara, Orjenas, Bjelašnica, Čvrsnica, Žumberakas, Velebitas, Durmitoras, Kopaonikas ir kt. |
| Upių ištakos | Neretva, Prača, Vrbasas, Drina, Morača, Piva, Tara |
| Ežerai | |
| Uolienos | klintis, smiltainis, skalūnai |
| Plotas | ~200 000 km² |
| Ilgis | ~645 km |
Dinarų kalnynas (serb. Динарске планине, Динариди, alb. Alpet Dinaride, it. Alpi Dinariche, slovėn. Dinarsko gorstvo) – alpinės kalnodaros kalnų grandinė Pietų ir Pietryčių Europoje, Balkanuose.
Daugiau nei 600 km besitęsiantys Dinarų kalnai atskiria Viduržemio jūros regioną nuo Vidurio ir Rytų Europos regionų tiek klimato, tiek kultūriniu požiūriu. Dinaridai sudaro ne tik didžiausią, bet ir sunkiausiai prieinamą Balkanų pusiasalio dalį. Čia nedaug gamtinių perėjų, todėl kirsti kalnus nuo senovės buvo sudėtinga. Tik po Antrojo pasaulinio karo pavyko įgyvendinti susisiekimo infrastruktūros projektus, kurie sujungė pakrantės ir tolimesnius regionus, tačiau iki šiol kelių statyba šiame regione išlieka sudėtinga.
Kalnyną sudaro besikeičiantys plokščiakalniai (Krasas), įdubos arba poljės (Kosovo Pole, Metohija), kalnagūbriai (Dinara, Durmitoras, Prokletijė), upių slėniai, vietomis platūs, kitur kanjono tipo (Taros upės kanjono aukštis siekia daugiau nei 1000 m).
Palei Adrijos jūrą nuo Triesto iki Bojanos deltos einantys kalnagūbriai yra aukšti ir leidžiasi į jūrą (Velebitas Kroatijoje, Orjenas Juodkalnijoje) palikdami siaurą pakrantės juostą palei jūrą. Pietryčiuose šie kalnai atsiremia į aukščiausią kalnyno dalį – Prokletijės kalnus šiaurės Albanijoje (čia yra trys aukštesnės nei 2600 m viršūnės) ir Durmitorą Juodkalnijoje (Bobotov Kukas, 2522 m). Toliau į rytus kalnai žemesni ir Bosnijos–Vakarų Serbijos Rūdiniuose kalnuose (Golija 1833 m, Vranica 2112 m) palaipsniui pereina į Panonijos lygumą. Dėl to, kad palei jūrą esantys kalnai yra statūs ir užstoja kelią orams nuo jūros patekti toliau į sausumą, Viduržemio jūros poveikis apsiriboja tik siaura pakrantės juosta, kur pasireiškia daugiausia krituliais – čia iškrenta 1500–2000 mm, o išskirtiniais atvejais iki 5000 mm kritulių per metus.
Naudojami gamtiniai ištekliai – rūda, mediena, vandens energija hidroelektrinėse, tačiau pagrindinė ekonominė veikla yra žemės ūkis.
Pavadinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dianrų kalnyno pavadinimas kilęs nuo Dinaros kalnagūbrio, esančio Kroatijos ir Bosnijos pasienyje (aukščiausia viršūnė Veliki Troglavas – 1913 m). Dinaros pavadinimas kilęs nuo senovės ilyrų genties dindarų (Dindari), gyvenusiųjų rytinėje Dinarų kalnyno dalyje.[1]
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Padėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dinarų kalnynas užima centrinę Vakarų Balkanų dalį. Jis yra į pietus nuo Panonijos lygumos, o vakaruose leidžiasi į Adrijos jūrą, kurios pakrantėje baigiasi ilga salų grandine. Kalnynas prasideda ten, kur baigiasi Rytų Alpės ir apima bendrą 140 000[2] – 175 000[3] kv.km. plotą (priklausomai nuo to kas priskiriama kalnynui). Nuo Julijos Alpių šiaurėje, šiaurinėje Slovėnijos dalyje, iki Šaro kalnų papėdės Albanijoje ir Kopaoniko kalnų Serbijoje kalnyno ilgis yra 645 km. Plotis plačiausioje vietoje pietuose yra apie 200–250 km, šiaurėje Dinarai yra kai kur mažiau nei 50 km pločio. Kalnynas yra septyniose valstybėse (iš šiaurės į pietus): Slovėnijoje, Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Kosove ir Albanijoje.
Šiaurės rytuose Dinarų kalnynas ribojasi su pietinėmis Rytų Alpėmis, pietryčiuose su Albanijos kalnais. Tradiciškai riba su Alpėmis brėžiama per Adelsbergo balną arba Sočos ir jos intako Idrijicos slėniais. Albanijos Alpės – Dinarų dalis tarp Albanijos, Kosovo ir rytų Juodkalnijos – yra aukščiausia kalnyno dalis. Čia yra aukščiausioji Dinarų kalnyno viršūnė Jezercė (2 694 m). Šiaurėje Dinarų kalnynas palaipsniui leidžiasi į Panonijos lygumą, rytuose kalnynas baigiasi ties Ibaro upe. Šiai kalnų sistemai priklauso beveik visos Adrijos jūros rytinės pakrantės salos, nes vakarinė kalnyno dalis yra apsemta Adrijos jūros po paskutinio ledenmečio.[4]
Reljefo charakteristika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dinarų kalnynas sudarytas iš keleto kalnų grandinių, paprastai orientuotų iš šiaurės vakarų į pietryčius. Pietinėje masyvo dalyje situacija kiek komplikuotesnė, šiaurės vakarų – pietryčių kryptis ne visur išlaikyta. Dalis tų kalnų grandinių yra aiškiai išreikštos, jas vieną nuo kitų skiria upių slėniai arba karstiniai plokščiakalniai (Velebitas, Biokovas, Prenis, Durmitoras, Tara, Zlatiboras, Prokletijė, Orjenas).
Didžioji dalis kalnyno viršūnių yra santykinai nedidelio aukščio – tarp 1000 ir 2000 m. Šiaurės vakaruose Snežnike (Notranjski Snežinkas, 1795 m) ir Gorski Kotare (Veliki Risnjakas, 1535 m) kalnai vidutinio aukščio, toliau į pietryčius kalnai aukštėja iki Durmitoro plokščiakalnio ir aukštų Prokletijės (Šiaurės Albanijos Alpės) kalnų.
Suskirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip ir Alpės, Dinarų kalnynas yra skirstomas į atskirus masyvus, kalnų grupes ir grandines. Skirtingai nuo Alpių, kur upių ir ledynų slėniai bei perėjos leidžia greitai ir aiškiai jas suskirstyti į atskiras dalis, Dinarų kalnuose tai yra sudėtingiau, juolab, kad nėra daug tam skirtos literatūros, taikomos skirtingos tradicijos ir regionų pavadinimai, taikomasi prie neretai besikeičiančių politinių sienų. Dėl to skirstymo pagrindas paprastai yra geomorfologinis, kartu naudojami ir tradiciniai kalnų grupių pavadinimai.
Skirstymas į tris juostas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal vieną iš suskirstymo schemų Dinarų kalnynas dalinamas į tris paraleliai einančias kalnų „juostas“. Pastarosios skirstomos į kalnų geografinius regionus, o šie – į atskirus masyvus.[5]
Pietvakarinė juosta arba Pajūrio juosta
Ši kalnų juosta eina palei Adrijos jūros pakrantę nuo Italijos ir Slovėnijos sienos šiaurės rytuose iki Albanijos pietvakariuose. Skirstoma į keturis regionus.
Šiaurės Adrijos kalnai ir salos paprastai yra iš klinties. Nuo kitų pajūrio juostos kalnų jie skiriami lygumos šalia Kroatijos miesto Zadaro. Kalnus sudaro iki 1025 m aukščio karstinis plokščiakalnis tarp Triesto įlankos, Vipavos slėnio ir Goriškos regiono kalvų, taip pat Učkos ir Čičarijos kalnai (abeji priešais Kvarnerį), kurių aukščiausias kalnas Veliki Planikas siekia 1272 m aukštį. Istrijos ir Kraso kalnai Učkos masyve siekia 1394 m aukštį (Vojako kalnas). Šiaurės Adrijos salos iškyla iki 648 m (Goricės kalnas Creso saloje). Kitos pagrindinės salos yra Krkas (Obzovos kalnas, 568 m), Rabas, Lošinis ir Pagas.
Skirstymas:
- Šiaurės Adrijos kalnai
- Istrijos ir Karsto kalnai (A1)
- Šiaurės Adrijos salos (A2)
- Dalmatijos kalnai
- Žemutinės Hercegovinos kalnai
- Žemutinės Hercegovinos grupė (A10)
Centrinė juosta arba aukštieji Dinarų kalnai
- Karstinės Slovėnijos ir Kroatijos plynaukštės
- Likos kalnai
- Velebitas (B5)
- Vakarų Bosnijos kalnai ir Dinarai
- Aukštutinės Hercegovinos kalnai
- Bosnijos ir Centrinės Hercegovinos regionas
- Površi, Brda (Juodkalnijos kalnų regionas) ir Prokletijė
Šiaurės rytų juosta
- Slovėnijos Žemutinės Krainos ir šiaurės vakarų Kroatijos regiono kalnai
- Centrinės ir rytų Bosnijos kalnai
- Stari Vlahas ir Raškos-Sandžako kalnai
- šiaurės vakarų Serbijos kalnai
- Dinarų kalnų priekalnės
Skirstymas į tris dalis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal kitokią suskirstymo schemą kalnai dalinami į tris dalis (masyvas ir aukščiausia viršūnė):
- Šiaurės vakarų dalis
- Snežnikas – Veliki Snežnikas – 1796 m;
- Javornikai – Veliki Javornikas – 1268 m;
- Trnovski Gozdas – Malis – 1495 m;
- Nanosas – Plesa – 1262 m;
- Učka – Vojakas – 1394 m;
- Čičarija – Veliki Planikas – 1272 m.
- Centrinė dalis
- Pietrytinė dalis
Flora, fauna
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dinarų kalnyne yra daug endeminių floros ir faunos rūšių, jos saugomos 17-oje nacionalinių parkų.
Regiono augmenija labai įvairi. Galima išskirti tris augmenijos zonos: pakrantės, kalnų ir žemyninę. Pakrantės augmenija skurdi, auganti ant uolų. Tai lemia ne tik klimatas, bet ir ilgą laiką trunkantis nuganymas (ganomos avys ir ožkos). Kalnų zonai būdingos pievos, laukymės, rečiau miškai, gausi alpinė augmenija, tame tarpe alpinė liūtpėdė, uolaskėlė, katilėliai. Dinarų kalnynas yra vienas iš nedaugelio Europos regionų, kur išliko natūralūs miškai – plačialapiai (ąžuolų, bukų) žemesniuosiuose kalnuose (iki 1200–1500 m) ir eglių-kėnių aukštesniuose.[6]
Gyvūnija taip pat pasižymi įvairove. Gyvūnija Dinarų kalnuose apima Viduržemio jūros ir Europos-Sibiro regionams būdingas rūšis, tai – stirnos, vilkai, lūšys, lapės, rudieji lokiai. Plačiai paplitę elniai, gemzės, šernai. Sutinkami driežai ir gyvatės. Karstinėse olose yra didelė šikšnosparnių, olų žuvų ir vėžiagyvių įvairovė. Tamsiose olose Dinaruose gyvena niekur daugiau nesutinkamas europinis protėjus.[7]
Dinarų kalnyno gyvūnijos ir augalijos apsaugai yra įsteigta daug nacionalinių parkų ir kitų saugomų teritorijų, tarp jų – Thethi nacionalinis parkas ir Valbonos nacionalinis parkas (abu Albanijoje), Plitvicų ežerai, Risniako, Paklenicos, Šiaurės Velebito nacionaliniai parkai, Krka, Kornati nacionalinis parkas Kroatijoje, Lovčenas, Durmitoras, Biogrado kalno, Skadaro ežero, Lovčeno, Taros nacionaliniai parkai Juodkalnijoje, Unos, Kozaros, Sutjeskos nacionaliniai parkai Bosnijoje ir Hercegovinoje, Škocjano urvai Slovėnijoje.
Geologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dinarų kalnynas kaip ir Alpės susidarė oligocene susidūrus Afrikos-Arabijos ir Eurazijos plokštėms, šis procesas tebesitęsia iki šiol. Dabartinės Viduržemio jūros vietoje anksčiau buvo Tetija vadinamas vandenynas. Tetija susidarė Juros pradžioje, kai Pangėjos superkontinentas skilo į du – Laurazijos ir Gondvanos – superkontinentus.[8] Mezozojaus eroje Tetija buvo spaudžiama į šiaurę judančios Gondvanos, todėl Gondvana ir Tetija pamažu suskilo į mažesnius vienetus, kurie sudaro dabartinės Viduržemio jūros fizinės geografijos pagrindą. Dėl kontinentų suartėjimo, susidūrimo ir kitų tektoninių plokščių pasikeitimų Tetijos išvaizda pasikeitė. Juros periode atsivėrus Atlanto vandenynui, o kreidos periode toliau nuo Eurazijos tolstant Šiaurės Amerikai ir priartėjus Afrikai, vėlyvajame kreidos periode ir ankstyvajame terciare prasidėjo alpinė kalnodara. Antrasis antsprūdis įvyko pliozeno ir pleistoceno metu. Sąveikaujant Eurazijos ir Afrikos plokštėms Tetijos vandenynas stipriai sumažėjo. Kainozojaus eroje Tetija visiškai užsivėrė susidūrus Indijos ir Arabijos plokštėms su Eurazija. Tetijos likučiai yra Viduržemio, Juodoji, Kaspijos ir Aralo jūros.
Dinarų kalnynas didžiąja dalimi sudarytas iš mezozojaus ir kainozojaus nuosėdinių uolienų – dolomito, klinčių ir smiltainio, kuriuos suformavo čia kažkada tyvuliavusios jūros ir ežerai. Dalmatijos pakrantėje stūksantys Dinarų kalnai sudaryti iš pilkšvų klinčių. Šiuose kalnuose iškrenta nemažai kritulių, todėl vanduo sunkiasi gilyn ir tirpina uolienas. Per ilgą laiką jose atsiranda plyšių, kuriems gilėjant bei platėjant formuojasi siauros bei ilgos karės. Besisunkiantis vanduo kartais suformuoja požemines ertmes. Jeigu į tokią ertmę įgriūva ją dengianti uolienų storymė, paviršiuje susidaro piltuvo pavidalo smegduobė. Ji gali būti kilometro pločio ir net 300 metrų gylio. Daugėjant smegduobių ir joms jungiantis, ilgainiui susidaro vonios pavidalo platūs duburiai su stačiais aštriabriauniais šlaitais. Tokie plokščiadugniai slėniai vadinami poljėmis ir gali apimti iki 100 km² plotą. Per tokį lauką paprastai teka upės. Sraunia vaga jos išteka iš kurio nors šlaito, vingiuoja lauku ir žemiausioje vietoje pradingsta oloje. Tokia vieta vadinama ponoru. Už daugelio kilometrų upės vėl gali atsirasti paviršiuje. Dėl suplautų sąnašų poljų dirvožemiai gana derlingi, taigi ūkininkai stengiasi įdirbti kiekvieną žemės lopinėlį. Daugiausia auginami kukurūzai ir kviečiai.
Kvartero ledynmečiai santykinai mažai geologiškai paveikė Balkanus. Čia nebuvo didesnio apledėjimo ir tik aukščiausios Durmitoro, Orjenas ir Prenjo viršukalnės turi ledyninius slėnius ir morenas iki 600 m altitudės. Didesnis apledėjimas buvo tik Prekletijėje, kurios kalnagūbriai eina iš rytų į vakarus (taigi išsiskiria iš bendros Dinarų kalnų sistemos).
Iš dalies apsemta vakarinė Dinarų kalnyno dalis sudaro daugybę salų Kroatijos pakrantėje.
Iš naudingųjų iškasenų išgaunamas boksitas, rusvosios anglys, asbestas, baritas, geležies, mangano, nikelio, gyvsidabrio, stibio rūdos.
Klimatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dinarų kalnyno klimatas keičiasi nuo subtropinio Viduržemio jūros klimato Adrijos jūros pakrantėje iki vidutinių platumų žemyninio šiaurės rytuose. Vasaros šiltos, vakarinėje dalyje sausos, rytinėje – drėgnos. Žiema pakrantėje švelni (+2…+8ºС), lietinga, kalnuose – šalta (iki −18ºС), snieguota. Metinis kritulių kiekis skirtingas – nuo 500 mm tarp kalnų esančiose įdubose iki 4000 mm Kotoro įlankoje.
Hidrografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Upės, kurios išteka iš Dinarų kalnyno, priklauso Adrijos jūros (Krka, Cetina, Neretva, Morača) ir Dunojaus (Sava, Vrbasas, Bosna, Drina, Morava) baseinams. Dinarų kalnyno upės yra išgraužusios daugybę regionui būdingų kanjonų.
Didžiausias Dinarų kalnyno ir viso Balkanų pusiasalio ežeras – Skadaras. Tarp daugybės nedidelių karstinių ežerų žinomiausi Plitvicų ežerai.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kalnuotame kraštovaizdyje išsibarstė daugybė tvirtovių griuvėsių, kurie liudija Dinarų kalnyną buvo daugybės karų scena. Romėniškuoju laikotarpiu Dinarai teikė prieglobstį ilyrams, kurie priešinosi romėnų vykdomam Balkanų užkariavimui, prasidėjusiam nuo pakrantės III a. pr. m. e. Visą Ilyriją Romos valstybė užkariavo 168 m. pr. m. e., tačiau pasipriešinimo židiniai kalnuose išliko iki 14 m. e. m. Vėliau kalnuotas Juodkalnijos vietoves sunkiai sekėsi pavergti Osmanų imperijai. XX a. kalnuose partizaninį karą kariavo Jugoslavijos partizanai.
Dinarų kalnų regionas išlieka mažai apgyvendintas. Tik ten, kur yra geresni keliai, įsikūrę nedideli miesteliai. Didžiausi miestai – Bosnijos ir Hercegovinos sostinė Sarajevas ir Splitas Kroatijoje. Pagrindinė ūkinė veikla čia yra miškininkystė ir kalnakasyba. Didžiausios kalnyno etninės grupės yra albanai, bosniai, kroatai, juodkalniečiai, serbai ir slovėnai.
Dinarų kalnų regiono žmonės yra aukščiausi Europoje[9], o aukščiausi pasaulio žmonės gyvena Bosnijos ir Hercegovinoje (183,9 cm vidutinis vyrų ir 172,72 cm vidutinis moterų ūgis).[10][11][12]
Ūkinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žemės ūkiui būdingiausia gyvulininkystė (daugiausia avininkystė) vakarinėje kalnyno dalyje ir augalininkystė (grūdinės, techninės kultūros) – rytinėje. Derlinguose upių slėniuose (ypač Neretvos) auginamos vaisių-uogų ir daržovių kultūros. Pakrantės šlaituose nuo seno veisiamos alyvmedžių giraitės.
Perėjos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinės Dinarų kalnų perėjos:[13]
- Postojnos vartai (Postojnska vrata), Slovėnija, 606 m,
- Vratniko perėja, Kroatija, 700 m,
- Debelo brdo, Serbija, 1094 m,
- Knino vartai (Kninska vrata), Kroatija, apie 700 m
- Vaganis, Kroatija- Bosnija ir Hercegovina, 1137 m,
- Ivano balnas (Ivan-sedlo), Bosnija ir Hercegovina, 967 m
- Kupreška vrata, Bosnija ir Hercegovina, 1384 m,
- Čemernas, Bosnija ir Hercegovina, 1329 m,
- Crkvinė, Juodkalnija, 1045 m
- Čakoras, Juodkalnija, 1849 m
Tuneliai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindiniai tuneliai:
- Tuhobičio tunelis, Kroatija
- Sveti Roko tunelis, Kroatija
- Mala Kapelos tunelis, Kroatija
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Francis H. Eterovich, Croatia: Land, People, Culture, University of Toronto Press, 1964, page 40
- ↑ Drago Perko, Slovenia at the junction of major european geographical units Archyvuota kopija 2022-01-28 iš Wayback Machine projekto..
- ↑ Dinaric Alps, Peakbagger.com.
- ↑ About dinaric Alps, dinarskogorje.com
- ↑ Division of the Dinaric Alps, in Dinaric Alps, dinarskogorje.com.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 136
- ↑ Olm. In: Ross Piper. Extraordinary Animals– An Encyclopedia of Curious and Unusual Animals, Greenwood Publishing Group, 2007. P.285. ISBN 0313339228
- ↑ Jacques Blondel, James Aronson, Jean-Yves Bodiou, Billes Boeuf 2010: The Mediterranean Region – Biological Diversity in Space and Time. Oxford University Press, Oxford. ISBN 978-0-19-955798-1 Čia p. 1
- ↑ Pineau, JC; Delamarche, P; Bozinovic, S (24 May 2012). „Les Alpes Dinariques: un peuple de sujets de grande taille Average height of adolescents in the Dinaric Alps“. Comptes Rendus Biologies. 328 (9)
- ↑ Stevo Popović; Gabriela Doina Tanase; Duško Bjelica (2015). „Body Height and Arm Span in Bosnian and Herzegovinian Adults“ (.pdf). mjssm.me. Montennegro Journal of Sports Sci. Medicine 4 (2015) 1: Original scientific paper. pp. 29–36. Tikrinta 2016-09-04.
- ↑ Countries with the tallest average heights
- ↑ BiH na prvom mjestu liste zemalja s najvišim ljudima u svijetu, klix.ba
- ↑ Summitpost. Dinaric Alps: Passes in the Dinaric Alps, tikrinta 2019-12-07