Kilimo ir tūpimo takas
Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija kilimo ir tūpimo taką (toliau – KTT) apibrėžia kaip nustatytą stačiakampio formos aerodromo plotą, parengtą orlaiviams tūpti ir kilti. KTT paprastai būna 300–5 000 m ilgio ir 10–100 m pločio. Pagal dangą skirstomi į:
- Tvirtos dangos KTT (betonas, gelžbetonis, asfaltbetonis, iš surenkamų metalinių plokščių);
- Gruntinius KTT (žolė, skalda, žvyras, gruntas, sutvirtintas rišamosiomis medžiagomis).
Takų numeravimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kiekvienas aerodromo takas turi savo numerį, atitinkantį Žemės magnetinio lauko kursą, suapvalintą iki dešimčių ir padalintą iš 10. Jeigu takas pritaikytas kilti ir leistis abiem kryptimis, jo numeris susideda iš dviejų skaičių, besiskiriančių 180 laipsnių.
Takai žymimi skaičiais nuo 01 iki 36 pagal jų kryptį. Takas pažymėtas numeriu 09 yra 90 laipsnių kryptimi į rytus, numeriu 18 – 180° į pietus, numeriu 27 – 270° į vakarus, numeriu 36 – 360° į šiaurę. Tokiu būdu lėktuvas naudodamasis taku 09 bus pasuktas rytų kryptimi.[1]
Takai gali būti naudojami į abi kryptis ir tokiu atveju jų kryptis skiriasi 180°, o žymėjimas skiriasi 18.
Jei oro uoste yra keli takai ta pačia kryptimi, jie žymimi raidėmis pagal jų išdėstymą. Raidė L reiškia kairę pusę, R – dešinę, o raidė C žymi centrinį taką (pavyzdžiui, 15R, 15L ar 15C).
Jei oro uoste yra daugiau nei 3 lygiagrečiai išdėstyti takai, siekiant išvengti klaidų, jie išskiriami 10°. Pavyzdžiui, Los Andželo tarptautinis oro uostas turi keturis lygiagrečiai išdėstytus takus 69° kampu, tačiau jie žymimi skirtingais skaičiais – 6L, 6R, 7L ir 7R.
Įprastai visiems orlaiviams oro erdvės eismo bokštas paskiria kilti ar leistis taku, kurio kampas yra priešais vėją. Tokiu būdu sumažinamas greitis ant žemės norint pakilti. Didesni oro uostai turi skirtingų kampų takus, kad lengviau būtų prisitaikyti pagal vėjo kryptį.[2]
Tako žymėjimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aerodromo kilimo – tūpimo takas, prieigos, manevravimo zonos žymimos specialiais ženklais, panašiai, kaip žymimi ir automobilių keliai. Diagramoje pažymėtos šios zonos:
- Galinė saugumo zona (geltoni ševronai) skirta žemės paviršiaus apsaugai nuo lėktuvų reaktyvinių variklių išmetamų dujų srauto ir avarinio nusileidimo atveju – lėktuvo stabdymui. Jos danga yra minkšta, todėl lėktuvams stovėti joje draudžiama.
- Tako pradžia (baltos strėlės) – zona, skirta lėktuvams išvažiuoti į pakilimo zoną ar nuvažiuoti nuo jos, bet pradėti pakilimą joje draudžiama.
- Slenkstis (baltas zebras) žymi vietą, nuo kurios pradedama įsibėgėti kylant ar lėktuvas pilnai sustabdomas jam leidžiantis.
- Tako numeris žymi tako kryptį (90 laipsnių) ir padėtį, jeigu yra keli takai (L – kairysis, C – vidurinis (jeigu trys), R – dešinysis).
- Nusileidimo zona (dvigubos juostos) – vieta įsibėgėjimui ar tūpimui.
- Taikinys (plačios juostos abiejose tako pusėse) – ženklas lakūnui, kurį stebėdamas jis idealiai tiksliai nustatytoje vietoje lėktuvo važiuokle paliečia taką.
Šviesos signalai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kilimo – tūpimo takai žymimi šviesos signalais: jų reikia naktį ar esant blogam matomumui. Apšvietimas gali mirksėti ar šviesti nuolat ir būna skirtingų spalvų. Tako slenkstis žymimas ištisine skersine žalios šviesos juosta, tako vidurys – baltos intensyvios šviesos juosta, tako pakraščiai žymimi geltona šviesa. Tako galuose įrengiami stulpai – 500–700 m ilgio šviestuvų juosta.
Kraštuose išdėstytos šviesos turi atitikti šias taisykles:
- mažiausias atstumas tarp tiesių turi būti 23 m, didžiausias – 62 m;
- didžiausias leistinas šviesų atstumas vienoje linijoje yra 61 m;
- mažiausias lygiagrečių linijų ilgis turi būti 427 m;
- mažiausias leistinas šviesų skaičius vienoje linijoje yra 8.[3]
Tako dangos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aviacijoje takai gali būti skirtingų dangų ir jos visuomet žymimos oro uostų planuose. Dangos žymimos trimis raidėmis. Populiariausia kieta danga yra asfaltbetonis ir bitumas, o ne dengta – žolė arba žvyras.
| * ASP | Asfaltbetonis |
| * BIT | Bitumas |
| * BRI | Plytos (šiuo metu jau nebenaudojami) |
| * CLA | Molis |
| * COM | Mišrios medžiagos |
| * CON | Betonas |
| * COP | Mišrios medžiagos |
| * COR | Koralai |
| * GRE | Sutrypta žemė ar žolė |
| * GRS | Žolė |
| * GVL | Žvyras |
| * ICE | Ledas |
| * LAT | Lateritas |
| * MAC | Skalda |
| * PEM | Betono sumaišyto su skalda |
| * PER | Laikina danga, nežinoma sudėtis |
| * PSP | Skylėtas metalinis paklotas |
| * SAN | Smėlis |
| * SMT | Somerfyldo tinklinė danga |
| * SNO | Sniegas |
| * U | Nežinoma danga |
Vandens takai nėra žymimi jokiais simboliais.
KTT ilgiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]90 718 kg ar mažiau sveriantiems orlaiviams įprastai užtenka 1 829 m (6 000 pėdų) ilgio tako. Didesniems orlaiviams, įskaitant ir plataus fuzeliažo, jūros lygyje užtenka 2 438 m (8 000 pėdų) ar daugiau esant aukščiau už jūros lygį. Lėktuvams aptarnaujantiems tarptautinius skrydžius su didesniu kuro kiekiu ir didesniu svoriu reikalingas 3 048 m (10 000 pėdų) ilgio takas nusileidimui ir 3 962 m (13 000 pėdų) tūpimui. Teoriškai jūros lygyje esančiam oro uostui užtenka 3 048 m ilgio tako, norint priimti bet kokio dydžio orlaivį.
Ilgiausią naudojamą taką turi Čamdo oro uostas Tibete (5 500 m), taip pat šis oro uostas yra įrengtas aukščiausiai pasaulyje – jis yra 4 334 m aukštyje virš jūros lygio.
Ilgiausi KTT pasaulyje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Edvardso karo aviacijos bazė (JAV, ant išdžiūvusio Rodžerso ežero) – 12 100 m;
- Čamdo oro uostas (Tibetas, Kinija) – 5 500 m;
- Ramenskoje oro uostas (Ramenskoje, Rusija) – 5 403 m;
- Uljanovsko oro uostas (Uljanovskas, Rusija) – 5 000 m;
- Embraero oro uostas (Embraer, Brazilija) – 4 967 m;
- Jupingtono oro uostas (Jupingtonas, PAR) – 4 900 m.
