Krišna

Šis straipsnis apie dievybę. Apie upę skaitykite straipsnyje Krišna (upė).

XII a. bareljefas, vaizduojatis fleita grojantį Krišną

Krišna ir Radha, sienų tapyba, Krišnos Balaramos šventykla, Vrindavanas, Indija

Krišna (skr. कृष्ण = IAST: Kr̥ṣṇa-) – dievybė hinduizme, garbinamas kaip aštuntasis Višnaus įsikūnijimas (avatara), o kai kuriose vaišnavizmo tradicijose – kaip avataris, t. y. visų kitų avatarų šaltinis, pirminis Višnus arba svayam bhagavan. Krišna yra vienas „Mahabharatos“ herojų. Hinduizmo religijoje jis laikomas iš tikro gyvenusiu asmeniu, dalyvavusiu „Mahabharatoje“ aprašytuose įvykiuose. Istorijos moksle yra hipotezių, kad Krišnos prototipas galėjo būti vienas iš senovės Indijos karalių, vėliau sudievintas. Dievybės Krišnos garbinimas atsekamas anksčiausiai iki IV a. pr. m. e.. Istoriškai garbinimo paplitimas labiausiai pastebimas viduramžių bhakti judėjimo kontekste. Indų mene ypač populiarus buvo viduramžiais (pvz., Džajadevos poema „Gytagovinda“, XII a.). Krišna – viena populiariausių ir labiausiai garbinamų Dievo formų Indijoje. Septintajame XX a. dešimtmetyje Krišnos garbinimas išplito į Vakarus. Daugiausiai įtakos tam turėjo Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos veikla.

Tiek tekstuose, tiek įvairiuose dailės kūriniuose Krišna dažnai vaizduojamas kaip kūdikis ar jaunas berniukas, grojantis fleita (Bhagavata puranoje), taip pat kaip jaunas princas, duodantis įvairius nurodymus ir patarimus (Bhagavadgitoje). Pasakojimai apie Krišną sutinkami pačiose įvairiausiose indų filosofinėse bei teologinėse tradicijose. Jose Krišna parodomas iš įvairių perspektyvų: dievas-vaikas, išdaigininkas, pavyzdingas mylimasis, dieviškasis herojus bei aukščiausioji būtybė. Svarbiausi šventieji hinduizmo tekstai, kuriuose pasakojama apie Krišną, yra „Mahabharata“, Harivamša, Bhagavata purana ir Višnaus purana.

Vardo etimologija

Sanskrito šaknies kṛṣ- ir jos vedinių reikšmės – „traukti, arti; patraukti savo galion; įgyti, paimti iš ko nors“.. „Mahabharatoje“, (Šanti Parva, 3.43) Krišna sako Ardžunai: „Aš ariu Žemę, įgydamas didelio juodos geležies plūgo pavidalą“. Šaknis „kriš-“ siejama su žodžiais „akriš“ (patraukti prie savęs, su savim, pasiskolinti, paimti) ir „akarša“ (patrauklumas, susidomėjimas).

Viena iš paprasčiausių tiesioginių žodžio Kṛṣṇa reikšmių – „juodas“ arba „tamsiai mėlynas“. „Mahabharatoje“, (Šanti Parva, 3.43) Krišna sako Ardžunai: "Kadangi mano kūno spalva juoda, aš žinomas vardu Krišna. "

„Mahabharatoje“ ir „Gautamyja tantroje“ vardo „Krišna“ atskiriems skiemenims priskiriamos išvestinės reikšmės, ir nagrinėjama kokį prasminį derinį sudaro tos reikšmės sudėtos kartu:

krsir bhu-vacakah sabdo nas ca nirvrtti-vacakah tayor aikyam param brahma krsna iti abhidhiyate Skiemuo "kriš" nurodo į patrauklų Viešpaties egzistencijos aspektą, o "na" reiškia palaimą, kuri paneigia visa kita (nirvriti-vačakah). Kai "kriš" ir "na" sudedami kartu, susidaro žodis "Krišna", kuris nurodo į Absoliučią Tiesą." Mahabharata, Udyoga parva 71.4

krsi-sabdasya-sattartho nas ca ananda svarupakah sukha-rupa-bhaved-atma bhavanandamayas tatah "Skiemuo "kriši" nurodo į "egzistenciją, tiesą", o "na" nurodo į natūralios palaimos įsikūnijimą. Sudėtinė reikšmė nurodo į tą, kurio egzistencija apibūdinama palaima, arba kuris traukia visus ir jiems dovanoja palaimą." Gautamiya tantra 2.60

Kiti vardai

Krišna hinduizme vadinamas daugybe kitų vardų. Kai kurie iš dažniau naudojamų Krišnos vardų – Haris („Pašalinantis nuodėmes“ arba „Pavagiantis širdį“), Vasudeva („Vasudevos sūnus“), Madhava („Laimės deivės sužadėtinis“), Balagopala („Berniukas piemenukas“), Govinda („Džiuginantis žemę, karves, jutimus“), Gopala („Karvių globėjas“), Devakisuta („Devaki sūnus“), Damodara („Kuris mamos buvo surištas virve per juosmenį“), Giridharis („Pakėlęs Govardhanos kalvą“), Ačjuta („Neprarandantis savo galių“), Gopinatha („Piemenaičių viešpats“), Gopikanta („Piemenaičių mylimasis“), Mukunda („Teikiantis išlaisvinimą iš materialios būties (mukti)“), Džanardana („Teikiantis palaiminimus“), Kešava („Gražių plaukų“ arba „Nužudęs demoną Kešį“), Jašodanandana („Jašodos vaikas“), Šjamasundara („Lietaus debesų spalvos gražuolis“), Radhavalabha („Radhos mylimasis“).

Istoriškai datuojami ankstyvieji šaltiniai

Tekstiniai šaltiniai

Ankstyvajame sanskritu kurtame vedų bei hiduizmo tekstiniame korpuse Krišna minimas nesyk.

Sanskrito etimologijos traktate „Nirukta“ (datuojamame VI–V a. pr. m. e.), kurį sukūrė Jaska, minimas brangakmenis šjamantaka, kuris buvo Akruros nuosavybė – tai detalė iš puranose dėstomų Krišnos gyvenimo istorijų. Sanskrito gramatikas Paninis, kuris kaip manoma gyvenęs V–IV a. pr. m. e., savo klasikiniame veikale "Aštadhjaji (4.3.98) paaiškina žodžio „vasudevaka“ prasmę – „Vasudevos bhakta“. Ten pat mini Ardžuną, iš to buvo padaryta išvada, kad kalbama būtent apie Krišną Vasudevą.

„Baudhajana-dharma-sutroje“, kuri datuojama IV a. pr. m. e. yra maldos skirtos Višnui, kuriose naudojama 12 vardų, tarp jų tokie vardai kaip Kešava, Govinda, Damodara, tradiciškai siejami su Krišna, arba su Višnumi Krišnos pavidalu. Šių vardų paminėjimas liudija, kad teksto sudarymo metu Krišna garbintas kaip viena Dievo formų, ir teksto autoriai žinojo istorijas apie Krišną, kurios sudėtos į Puranas. Tą patį liudija Krišnos-Vasudevos paminėjimas „Arthašastroje“ – politikos traktate, kurį parašė Kautylja, datuojamame IV a. pr. m. e. 

Heliodoro kolona

Heliodoro kolona

II a. pr. m. e. graikų karaliaus Indijoje Antialkido pasiuntinys Heliodoras Madhja Pradešo regione, Vidišos mieste pastatė „Garudos stulpą“ (Garuda – paukštis iš Puranų pasakojimų, Višnaus nešėjas, simbolizuojantis Višnų), prieš šventyklą (rasti III a. pr. m. e. elipsiniai šventyklos pamatai), kuris paskirtas „dievų dievui, Vasudevai“. Dedikacijoje Heliodoras save vadina „bhagavata“ („Bhagavano pasekėju“). Vasudeva – vienas iš Krišnos vardų, iš to daroma išvada, kad Krišna tais laikais tapatintas su Višnumi ir buvo bhagavatų garbinama dievybė.

Gyvenimas

Priešistorė

Pasak Bhagavata Puranos, Krišnos avatara atėjo besibaigiant Dvaparajugai. Kali jugos pradžia ir Dvapara jugos pabaiga hinduizme tradiciškai laikoma 3102 m. pr. m. e. data.

Krišnos apsireiškimo priešistorė Bhagavata Puranoje aprašoma taip: deivė Bhūmi (motina Žemė) kentėjo nuo galybės karalių demonų armijų, todėl pasivertusi karve nukeliavo pas visų gyvų visatos būtybių prosenį Viešpatį Brahmą ir paprašė ją apginti. Užjausdamas Žemę, Brahma, kartu su Šiva ir kitais pusdieviais nukeliavo kartu su ja prie Pieno Vandenyno ir meldėsi Aukščiausiam Viešpačiui Višnui. Brahma išgirdo Višnaus atsakymą į maldas ir perdavė žinią pusdieviams. Višnus pasakė, kad apsireikš Žemėje, Jadu giminėje, kad pašalintų demonų sukurtą naštą. Pusdieviai kartu su savo žmonomis taip pat privalo apsireikšti Jadu giminėje. Pirma Krišnos apsireikš jo pilnavertė inkarnacija Ananta (Balarama, Krišnos vyresnis brolis) ir Jo galia, Jogamaja. Brahma pranešė tai Žemei, ir sugrįžo į savo buveinę.

Jadu dinastijos sostinė buvo Mathura, vienas svarbiausių tuometinių Indijos miestų. Ugrasena buvo Jadu, Bhodžos ir Andhakos giminės karalius, jo ministras buvo Vasudeva iš Jadu giminės Vrišni šeimos, o sūnus – galingas Kamsa. Vasudeva gavo į žmonas aštuonias Ugrasenos brolio Devakos žmonas, viena iš jų buvo vardu Devaki.

Kai Devaki buvo atiduota į žmonas Vasudevai, į Vasudevos rūmus sutuoktinių porą pagal paprotį vežė pusbrolis Kamsa. Tuo metu iš dangaus pasigirdęs balsas, kuris Kamsai pasakęs, kad šis esąs kvailys, kadangi važnyčiodamas Devaki ir Vasudevos vežimą net nenumano, jog aštuntasis Devaki sūnus vieną dieną jį nužudysiąs. Kamsa, tai išgirdęs, išsitraukė kardą ir norėjo Devaki užmušti, tačiau Vasudeva doroviniais pamokymais, filosofine išmintimi ir maldavimais įkalbėjo Kamsą pasigailėti jo nuotakos gyvybės, pažadėjęs atiduoti Kamsos globai visus Devaki gimsiančius vaikus. Kamsa pasitikėjo Vasudevos garbės žodžiu ir sutiko.

Devaki pagimdžius pirmąjį sūnų, Vasudeva nunešęs naujagimį Kamsai, tačiau šis vaiką atidavęs atgal Vasudevai, nes jam rūpėjęs tik aštuntasis Devaki sūnus. Tačiau paklausęs išminčiaus Narados pasakojimo, apie tai kad Vrindavano piemenys su savo karaliumi Nanda, bei Vrišni šeimos nariai tikisi Višnaus ir pusdievių apsireiškimo jų gretose, ir įspėjimo pasisaugoti visų ten gimstančių, Kamsa uždarė Vasudevą ir Devaki į kalėjimą. Vieną po kito jis žudė Devaki gimstančius vaikus, bijodamas, kad bet kuris iš jų gali būti Višnaus avatara. Jis taip pat uždarė į kalėjimą savo tėvą Ugraseną, ir užgrobė Vasudevos tėvo Šūrasenos karalystę, ir pasiskelbė valdovu.

Septintasis vaikas Devaki įsčiose buvo Višnaus inkarnacija Ananta (Balarama). Jis buvo Višnaus perkeltas į kitos Vasudevos žmonos, Rohini, įsčias. Rohini gyveno Vrindavanoje, Gokuloje, karaliaus Nandos, Vasudevos draugo, globoje. Išoriškai atrodė, kad Devaki septintasis nėštumas baigėsi persileidimu.

Gimimas

Tuomet Vasudevos sąmonėje apsireiškė švytintis Krišnos pavidalas, o iš ten persikėlė į Devakės protą ir kūną. Devakė pastojusi aštuntą kartą. Iš suspindėjusio Devaki grožio, Kamsa supratęs, kad šis vaikas ir bus Višnaus avatara, bet nesiryžo nužudyti Devakės, nenorėdamas visiškai sugadinti savo reputacijos. Laukdamas vaiko gimimo, Kamsa pasinėrė į baimingas mintis apie Višnu. Tuo tarpu pusdieviai meldėsi Devakės įsčiose glūdinčiam Krišnai.

Kai gimė kūdikis, Vasudeva išvydo nuostabų vaiką, su keturiomis rankomis, dieviškais ženklais, papuošalais ir drabužiais. Vasudeva suvokė, kad regi Višnaus avatarą, nes paprastas kūdikis negalėjo gimti taip išpuoštas, ir kartu su Devaki kreipėsi į jį maldomis. Atsakydamas į jų maldas, Višnus jiems pasakęs, kad praeituose gyvenimuose keliose jo ankstesnių inkarnacijų jie buvę jo tėvai, ir liepęs jį nunešti į Gokulą, ir apkeisti į mergaitę, tuo pat metu gimusią karaliaus Nandos žmonai Jašodai (mergaitė buvusi Jogamajos inkarnacija). Tai pasakęs Višnu pavirto į paprastą vaiką. Višnaus galia kalėjimo sargybiniai užmigę, durys atsirakinę, ir Vasudeva išnešė Krišną į Gokulą.

Jamunos upė buvo patvinusi po didelių liūčių, tačiau vandenys prasiskyrę, leisdami praeiti Vasudevai. Jis užėjęs į namus, priklausiusius Nandai, kurio žmona Jašoda ką tik buvo pagimdžiusi mergaitę. Abu tėvai kietai miegoję. Jiems nežinant, Vasudeva sukeitęs kūdikius. Jam grįžus į kalėjimą, kūdikis pravirkęs, todėl sargybiniai pranešę Kamsai apie aštuntojo vaiko gimimą. Kamsa įėjęs į kamerą ir pakėlęs kūdikį, ketindamas jį nužudyti, tačiau šis išsprūdęs iš jo rankų, pakilęs į padanges, ir pasirodęs jaunesniosios Višnaus sesers, deivės Durgos, pavidalu, su aštuoniomis rankomis, kuriose laikė lanką, ietimį, strėles, kardą, kriauklę, diską, vėzdą ir skydą. Deivė Durga pareiškė Kamsai, kad vaikas, kuris jį nužudysias, jau gimė anksčiau už ją. Kamsa išsigandęs, ir ėmęs gailėtis, bei atsiprašinėti Devakės ir Vasudevos, bet kitą dieną pasitaręs su patarėjais demonais, nusprendė persekioti Višnaus garbintojus – brahmanus ir vaišnavus, ir taip kovoti su Višnumi. Esą, sunaikinus Višnaus garbintojus, bus sunaikintas ir Višnus.

Tuo tarpu Gokuloje karalius Nanda su žmona Jašoda šventė Krišnos gimimą, atlikinėjo gimimo apeigas, į kurias buvo pakviesti dvasininkai ir astrologai, susirinko piemenys su žmonomis. Visi džiūgavo, karalius Nanda dalijo dosnią labdarą pagal tradicijas.

Daug vėliau, pas karalių Nanda apsilankęs išminčius astrologas Gargamunis, kuris pasakęs, kad naujagimis įvairiose jugose ateidavęs skirtingomis spalvomis. Iš pradžių jis buvo baltas, paskui – raudonas, po to – geltonas, o dabar – juodas. Be to anksčiau jis buvęs Vasudevos sūnus, todėl jį reiktų vadinti Vāsudeva ir Krišna. Taip pat jis turėsiąs daugiau vardų ir atliks daug nuostabių darbų, kuriuos Gargamunis regįs, bet kitiems jie nežinomi. Vaikas bus visų mylimas Vrindavanoje ir teiks visiems laimę, bus labai galingas, ir viskuo prilygstąs Aukščiausiam Dievo Asmeniui Narajanai.

Vaikystė ir jaunystė Vrindavane

Krišna augo Vrindavano piemenų (vaišjų) bendruomenėje, kaip piemenų karaliaus Nandos ir jo žmonos Jašodos sūnus. Piemenų užsiėmimas buvo globoti karves ir auginti javus. Pienas, jogurtas, lydytas sviestas bei daugybė kitų pieno produktų buvo jų turtas, ir parduodami tai, ką duoda žemė, jie įsigydavo pakankamai brangenybių, papuošalų bei brangių rūbų.

Pasak Bhagavata Puranos, labiausiai Krišna yra mylimas Vrindavane, Vrindavano gyventojai turi aukščiausio pobūdžio meilę Dievui – kuri yra natūrali, spontaniška, artima ir meili. Visi Vrindavanos gyventojai buvo sužavėti Krišnos, visados apie jį galvodavo ir rūpindavosi juo. Kad jų meilė dar labiau augtų, Krišnos žaidimų galia (jogamaja) surengdavo visokių įvykių, kurie išgąsdindavo gero Krišnai trokštančius piemenis, bet Krišna apreikšdavo savo kaip Dievo galybę, ir nugalėdavo visas sau ar piemenims gresiančias nelaimes.

Pūtanos bandymas nunuodyti Krišną

Pasitaręs su savo ministrais demonais, Kamsa liepė raganai, vardu Pūtana (juodosios magijos žinovei, mokėjusiai baisiais ir nedorais būdais galabyti mažus vaikus), išžudyti visus vaikus miestuose, kaimuose bei ganyklose. Pūtana atėjo ir į Gokulą, kur gyveno karalius Nanda. Ji pasivertė žavinga gražuole, ir įėjo į karaliaus Nandos namus, tarsi būtų viena iš svečių, ateinančių aplankyti neseniai gimusio Krišnos. Kai Pūtana paėmė mažylį Krišną į rankas, Jašoda ir Rohini buvo greta, tačiau tam neprieštaravo, nes ji buvo labai gražiai apsirengusi ir reiškė motinišką meilę Krišnai. Pūtanos krūtys buvo išteptos be galo stipriais nuodais, ji pasiguldė kūdikį ant kelių ir paskubomis įbruko jam į burnytę krūties spenelį. Ragana tikėjosi, kad Krišna tuoj pat mirs, tačiau mažasis Krišna piktai stvėrė spenelį ir iščiulpė užnuodytą pieną kartu su demonės gyvybe. Pūtana krito ant žemės, vietoje gražios išvaizdos įgavo savo tikrąjį milžinišką kalvos dydžio baisios demonės pavidalą, ir mirė. Pamačiusios ant Pūtanos krūtinės be baimės žaidžiantį mažąjį Krišną, gopės tuojau puolė prie jo ir nukėlė nuo demonės. Motina Jašoda, Rohini ir kitos vyresnės gopės nedelsdamos atliko šventuosius ritualus, norėdamos, kad Krišna būtų apsaugotas nuo visokių pavojų ir piktų būtybių. Vrindavanos gyventojai išgirdę, kad Krišna užmušė raganą, kupinomis meilės širdimis ėmė laiminti mažylį.

Pasak Bhagavata Puranos, nors Pūtana bandė nunuodyti Krišną, Krišna, užmušdamas ją, apvalė nuo visų nuodėmių ir paėmė į Dievo karalyste, dvasinį pasaulį, būti žindyve. Tai pateikiama kaip vienas iš Krišnos nepaprasto maloningumo, lyginant su kitais avatarais, pavyzdžių. Krišnos garbintojų maldose sakoma, kad jeigu Krišna taip apdovanojo Pūtaną, kuri buvo Krišnos priešas, ir bandė jį nunuodyti, nepalyginamai labiau bus apdovanotas tas, kas garbina Krišną su meile ir atsidavimu.

Kaip teigiama legendose, Krišna buvęs labai mylimas už išdykėliškus pokštus. Jis vogdavęs sviestą iš moterų; iš čia kilęs epitetas „Navanytha Čora“ („Navanytha“ – sviestas, „Čora“ – vagiantis). Taip pat Krišna pagrobęs, t. y. užkariavęs, visų širdis („Bada Čitha Čora“ – „Didysis mūsų širdžių užkariautojas“).

Praėjus keleriems metams, žmonės palikę Gokulą ir apsigyvenę Brindavane, kuriame įsikūrė ir Krišna su savo šeima. Brindavane Krišna ganęs galvijus. Iš to kilę tokie epitetai, kaip Gopala („Go“ – karvė, „Pala“ – ganytojas) ir Govinda (karvių numylėtinis).

Krišnos brolis Balarama buvęs vienas jo vaikystės draugų.

Visą miestą Krišna žavėjęs nuostabia savo fleitos muzika (iš čia epitetai „Murali Dhara“ – laikantis fleitą, „Murali Lola“ – mylintis fleitą). Krišnos fleita dar vadinama Venu.

Krišną mėgęs visas miestas, o piemenaitės (gopės) jį mylėjusios dieviška meile („Gopi Lola“ – gopių numylėtinis). Krišna labiausiai mylėjęs Radhą („Radha Lola“ – Radhos mylimasis). Radha buvusi pačios Šakti ir Dieviškosios ekstazės įsikūnijimas, simbolizuojantis visišką sielos atsidavimą Aukščiausiajam Aš.

Krišna buvęs ir didis šokėjas („Natavara“). Jo mėgiamas šokis buvęs Rasalyla arba Rasa Krida. Krišnos epitetas „Rasa Vilola“ nurodo Rasalylos ekstazę. Tame šokyje Krišna pasidauginęs ir šokęs su kiekviena piemenaite, tačiau jos daugybės Krišnos pavidalų nesuvokusios. Kiekviena iš jų galvojusi, kad Krišna šoko tik su ja.

Stebuklai

Krišna daręs įvairius stebuklus. Jis nužudęs demonus Murą ir Madhu („Murari, Mura Hara“ – demono Muros sunaikintojas. Demonas Mura simbolizuojąs egoizmą; „Madhusūdhana“ reiškia demono Madhu sunaikintojas). Taip pat Krišna kovęsis su piktąja nuodingąja gyvate Kalja, užnuodijusia Jamunos upės vandenis. Kovoje Krišna Kaljos galybę įveikęs ir įsakęs gyvatei išvykti su savo šeima į tolimus kraštus, kur ši daugiau jokiam gyvam padarui nebegalėtų padaryti žalos.

Didžiausias Krišnos stebuklas įvykęs, kai šis ant savo mažojo pirštelio laikė iškėlęs Govardhanos kalną („Govardhana Giri Dhari“ arba „Giri Dhari“ – „Giri“ – kalnas, „Dhari“ – laikantis) ir kvietė po tuo kalnu nuo didžiulės liūties slėptis Brindavano žmones. Liūtis jau tęsėsi daug dienų, galėjo būti užtvindytas miestas. Audrą buvo sukėlęs lietaus dievo Indros įniršis. Indra buvo supykęs po to, kai žmonės liovėsi jį garbinę. Jie buvo pradėję garbinti Govardhanos kalną, o tą daryti žmonėms buvo nurodęs Krišna, kuris žinojęs, kas atsitiks. Taigi, pakeldamas Govardhanos kalną, Krišna galėjęs atskleisti žmonėms savo dieviškumą.

Kamsa, išgirdęs apie stebuklingus Krišnos žygdarbius, supratęs, kad jį sunaikins būtent Krišna. Kamsa sugalvojęs įvairių būdų Krišnai nužudyti. Nepavykus įgyvendinti nė vieno iš jų, jis pakvietęs Krišną bei jo brolį Balaramą į imtynes Lanko Šventėje. Krišna sulaužęs Lanką, kurio niekas negalėjo netgi pakelti. Abu broliai nesunkiai įveikę Kamsos imtynininkus. Jie taip pat parbloškę dramblį, atsiųstą jų sutraiškyti. Paskui Krišna puolęs Kamsą ir nukovęs. Krišna išlaisvinęs Ugraseną, kuris vėl tapo karaliumi. Pats Krišna, praleidęs kurį laiką Vrindavane, tapo Dvarakos valdovu.

Kurukšetros mūšis ir Bhagavadgyta

Iš Krišnos giminaičių, teisiųjų Pandavų, įžūliesiems Kauravoms (jų giminaičiai) atėmus karalystę, tarp jų kilęs karas. Krišna buvęs Ardžunos (vieno iš Pandavų) kovos vežimo važnyčiotojas. Mūšio Kurukšetroje pradžioje, Ardžuna pažvelgęs į giminaičius ir mokytojus, stovinčius priešingoje pusėje, nuliūdo ir pasimetė, prarado norą kautis. Jis paprašo Krišnos pabūti jo mokytoju ir suteikti pamokymų, kaip įveikti šią asmeninę krizę. Tada Krišna išdėsto Ardžunai žymiąją Bhagavad-gitą, mokymą, kuris apibūdina visų Vedų esmę. Bhagavad-gitoje teigiama, kad žmogaus pasiruošimas atlikti kažkokią veiklą seka iš jo prigimties. Be tinkamo pasiruošimo sąlygota siela negali pasiekti Bhagavano. Veikla dėl rezultatų (karma), žinojimas (džniana) ir pasišventimas (bhakti) turi skirtingas prigimtis. Todėl Vedos dalijamos į karmos, gjanos ir bhakti skyrius. Žmogaus veikla dėl rezultatų transformuojasi į pasišventimą (bhakti) kai jis iškyla virš norų pasiekti religingumą (dharmą), turtą (arthą), jutimų tenkinimą (kamą), ir išsivadavimą (mokšą) ir vietoje to atranda džiaugsmą tarnystėje Bhagavanui. Todėl bhakti yra galutinis gyvos būtybės pareigų tikslas, taip pat ir rezultatas. Ardžuna norėjo pasielgti bailiai ir nekovoti prieš giminaičius, kurių nusikalstama galia vis labiau auga, ir Krišna pamoko Ardžuną, kad kovoti ar nekovoti reikia ne dėl egoizmo ar dėl kūniškų sumetimų, bet reikia atlikti pareigą suvokiant dvasinę realybės pusę, su atsidavimu Bhagavanui. Žmogus turi veikti pagal savo prigimtį ir tobulėti jogoje, kuri reiškiasi trimis etapais – kaip karma joga, džniana joga, bhakti joga.

Mirtis

Mahabharatos 16-tame skyriuje „Mausala Parva“ yra aprašyta Krišnos mirtis.

Po Kurukšetros mūšio 36 metus Krišna gyvenęs Dvarakoje. Po to, keli Jadavos pokštaudami supykdė Dvaraką lankiusius išminčius, ir jie juos prakeikė. Krišna viską žinojęs, ir supratęs, kad artėja metas Jadavoms palikti šį pasaulį, kad nebūtų nekontroliuojama našta planetai, kai jis baigs savo inkarnaciją Žemėje. Daugėjo blogą lemtį rodančių ženklų, todėl visi Jadavos iškeliavo į piligrimystę šventon vieton pajūryje. Prisigėrę vyno Jadavos puolė vieni kitus ir sunaikino. Didelę dalį jų nužudė pats Krišna, stebuklingai žolės kuokštus pavertęs bet kokias kliūtis pramušančiomis geležies ietimis. Po šio įvykio vyresnysis Krišnos brolis Balarama palikęs savo kūną jogiškame transe. Krišna atsiskyręs į mišką ir atsisėdęs medituoti po medžiu.

Kol Krišna sėdėjęs miške samadhi būsenos, medžiotojas Džara (sanskr. „senatvė“) iš tolo pamatęs kairę Krišnos koją. Medžiotojui Džarai pasirodę, kad Krišna tai elnias. Medžiotojas Džara šovęs strėlę, pataikęs į Krišnos kulną ir greitai atbėgęs pasiimti grobio. Priėjęs Džara pamatė žmogų geltonais drabužiais su daugybe rankų, susitelkusį jogoje. Išsigandęs ir laikydamas save nusikaltusiu, Džara palietė Krišnos pėdas. Tada Krišna jį nuramino, ir pakilo aukštyn, viską užpildydamas spindesiu. Jis pasiekė rojų, kur pusdieviai puolė jį pasitikti. Mahabharatoje rašoma: "Tada, o karaliau, žymusis nežabotos energijos Narajana (Krišna), visų Kūrėjas ir Naikintojas, užpildęs rojų savo spindesiu, nukeliavo į savo paties buveinę, kuri yra nesuvokiama. " Pasak Mahabharatos, tada visi pusdieviai ir išminčiai jį garbinę ir lenkėsi jam, kaip visų Viešpačiui.

Bhagavata Puranos 1.15.34-35 posmuose teigiama, kad Krišnos kūnas, kaip ir kiti Bhagavano pavidalai – negimę, amžini, ir kad Krišnos mirtis buvo panaši į fokusininko surengtą spektaklį žiūrovams, tik sudaryta iliuzija.

Puranų apibūdinimuose Krišna per visą gyvenimą nesensta. Mahabharata taip pat daugelyje vietų aprašo Krišnos antgamtines savybes.

Ardžuna kremavęs Balaramos ir Krišnos kūnus. Pagrindinės Krišnos žmonos žengė ant laužo, tarp jų ir Rukminė bei Jambavatė. Iš viso Krišna turėjęs 16108 žmonas. Po to, kai Krišna paliko šį pasaulį, Ardžuna jo paliepimu turėjo globoti jo likusias žmonas, ir vedė jas į Pandavų sostinę Indraprasthą. Kai Krišnos žmonų karavanas keliavęs per įvairias provincijas pakeliui karavaną užpuolę plėšikai. Ardžuna pamatęs plėšikus, iššaukė juos į kovą, ir ketino nubausti, bet pamatė, kad jo ilgus metus jo kovinę jėgą užtikrindavę dangiškieji ginklai neatsiranda pašaukti. Taip plėšikai pagrobę didžiąją dalį Krišnos žmonų. Bhagavata Purana aprašo šį epizodą taip, kad Ardžuną netekęs Bhagavano Krišnos globos, praranda jėgą, kurią gaudavo iš Krišnos malonės, todėl nesugeba apginti Krišnos žmonų.

Pagal Bhagavadgytos ir Bhagavata Puranos apibūdinimus ir remiantis astrologiniais skaičiavimais, Krišnos mirties diena hinduizme yra laikoma 3102 m. vasario 18 d.ieną prieš mūsų erą. Ši data remiasi Mahabharatos aprašymu, kad po Kurukšetros mūšio Krišna gyvenęs Dvarakoje 36 metus. Matsja-puranoje taip pat rašoma, kad Kurukšetros mūšio metu Krišnai buvę 89 metai, o po mūšio Pandavai valdę 36 metus.

Žmogaus pavidalu Krišna gyvenęs 126 metus ir 5 mėnesius.

Krišnos kultas

Krišnos kultui didelę reikšmę turėjo alvarų sąjūdis ir Džajadevos poema „Gytagovinda“. Poetiniai tekstai apie Krišną paskatino vaišnavų teologus filosofiškai pagrįsti bhakties idėjas, jų pagrindu susiklostė vaišnavizmo Valabhos ir Čaitanjos mokyklos. Jos turėjo įtakos Indijos literatūrai, klasikiniam šokiui (orisio, arba odisio, manipurio stiliams), miniatiūrai. Vaišnavai XV–XVI a. teologiškai pagrindė gopių kultą. Krišnos gimimo dienos šventė Džanmaštamė minima bhadros mėnesio (rugpjūtis–rugsėjis) tamsiosios mėnulio pusės 8 aštuntąją dieną.

Krišnos svarbiausios šventyklos yra Mathuroje (Kešavadevos), Vrindavane (Madanamohano, Govindadevos, Radhavalabhos, Radharamanos), Puryje (Džaganathos), Guruvadžure (Keralos valstijoje, Šri Krišnos).

Taip pat skaitykite

• Avatara
• Rama (mitologija)
• Višnus