Nacionalizmas
Nacionalizmas – ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės nacionalinį (tautinį) bendrumą ir siekianti sujungti šią grupę tokio bendrumo pagrindu į valstybinį darinį.
Vienas autoritetingiausių nacionalizmo teoretikų Ernest Gellner teigia, kad nacionalizmas yra reiškinys, kuris yra būdingas tam tikrai socialinių sąlygų visumai, bei politinės legitimizacijos teorija, pagal kurią reikia, kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis. Be to, jis išskiria nacionalistinę ideologiją bei nacionalizmą, kaip politinį principą, reikalaujantį politinio ir nacionalinio vieneto sutapimo.
Kai kurių mokslininkų teigimu, nacionalizmo negalima laikyti ideologija, kadangi jis neturi nuoseklaus ir savito idėjų rinkinio, o pagrindines savo idėjas skolinasi iš kitų ideologijų. Manantys priešingai teigia, kad nacionalizmas visose šalyse turi panašią struktūrą, nes nacionalizmo naratyvai yra mėgdžiojami, nors patiems nacionalistams tai sunku pripažinti.
Nacionalizmas išlieka svarbia XXI a. ideologija, nors jau nuo XX a. vidurio buvo pranašaujamas šios ideologijos galas, silpstant tautinėms valstybėms, stiprėjant globalizacijai.
Vakarų ir Rytų nacionalizmas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XX a. pr. Friedrichas Meincke teigė, kad tarp vakarietiškojo ir rytietiškojo nacionalizmo esama principinių skirtumų. Vakarietiškas nacionalizmas, būdingas Vakarų Europai ir Šiaurės Amerikai, yra pilietinis arba valstybinis. Nacija arba tauta jis laiko visus tam tikros valstybės piliečius, nepaisant jų kilmės. Rytietiškas nacionalizmas, būdingas Vidurio ir Rytų Europai, yra kultūrinis arba etninis. Nacija jis laiko tokią žmonių grupę, kurią sieja bendra etninė kilmė bei bendri kultūriniai reiškiniai (pvz., kalba, religija, papročiai). Šį skirstymą iš Meinckės perėmė bei išplėtojo Hansas Kohnas. Pilietinio nacionalizmo pavyzdžiais jis įvardijo nacionalizmus, kilusius Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, JAV, kur nacijos idėjos kilo anksčiau egzistavusių valstybinių struktūrų rėmuose. Kultūriniam nacionalizmo tipui buvo priskirtos nacijos idėjos, XIX a. kilusios Vidurio ir Rytų Europos imperijose – Rusijoje, Austrijoje-Vengrijoje, Osmanų imperijoje. Dažnai nurodomas kultūrinio nacionalizmo pavyzdys – Vokietijos nacionalizmas.
Nacionalizmo teorijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki Antrojo pasaulinio karo ir dar kurį laiką po jo vyravo tendencija projektuoti nacijas į praeitį, teigiant, kad jos kaip subjektai egzistavo visuomet, tik jų „nacionalistinė išraiška“ buvo aktualizuojama tam tikrų istorinių sąlygų (iš čia kalbos apie tautų „atgimimus“, „atbudimus“ ir pan.). Tautos buvo traktuojamos kaip primordialūs (pirmapradžiai) fenomenai arba interpretuojamos iš perenialistinių (angl. perennial) pažiūrų. Primordialaus požiūrio šalininkai laikė nacijas esant neatsiejama „natūralios tvarkos“ dalimi, suvokdami jas kaip natūralius ir pirmapradžius padalytos žmonijos vienetus. Perenialistai manė, kad jei ne nacionalizmai, tai bent jau nacijos egzistuoja tiek ilgai, kiek gali paliudyti rašytiniai šaltiniai, nors ir nelaikė, kad žmonijos pasidalijimas į nacijas esti pirmapradis arba susijęs su „natūralia tvarka“.
Italijos fašizmo bei Vokietijos nacionalsocializmo patirtis, naudojusi nacionalistines idėjas kraštutinio šovinizmo skatinimui, gerokai sukompromitavo ankstesnes pažiūras į nacionalizmą. Antra vertus, siekiai paaiškinti šią žmonijos patirtį praėjus kiek laiko po Antrojo pasaulinio karo sukėlė naują nacionalizmo tyrinėjimų bangą. Didžiojoje Britanijoje bei JAV, iš dalies todėl, kad šiose šalyse susitelkė emigrantai iš Vidurio Rytų Europos, gimė daugybė naujų nacionalizmo interpretacijų. Tuomet vyraujančia tendencija tapo žiūrėti į nacijas kaip į moderniosios epochos reiškinį, kas visiškai pakeitė ir pačią nacionalizmo traktuotę.
Teorijos, bandančios paaiškinti nacionalizmą per pokyčių, įvykusių pereinant iš agrarinės į moderniąją visuomenę, prizmę, buvo įvardintos modernistinėmis (kaip opozicija perenializmui). Neretai jos atstovai (Ernestas Gellneris, Ericas Hobsbawmas, Benedictas Andersonas) interpretuoja nacionalizmą kaip epochai būdingą ideologinį instrumentą, kurį panaudojus, buvo galima naujai sukonstruoti industrializacijos ir spartaus ekonomikos vystymosi išardytus agrarinės visuomenės saitus, tam tikrais bendros kultūros pagrindais suvienijant tokią visuomenę į naciją. Tokio instrumentalizmo dėka primordiali nacijų traktuotė buvo iš esmės atmesta, taigi įsivyravo pažiūra, kad nacijos nėra pirmapradžiai fenomenai, o nacionalizmas yra instrumentas naujai bendruomeniškumo formai visuomenėje įtvirtinti. Kita vertus, esminiu diskusijų tarp perenialistų bei modernistų objektu iki šiandien tebeliko klausimas, ar nacionalizmas sietinas išimtinai su modernybės epocha (nuo XVIII a. pab. Prancūzų revoliucijos), ar jo apraiškų galima rasti ankstyvesniais laikotarpiais.
Nors modernistinės teorijos šiandien neabejotinai vyrauja, esama ir tokių tyrinėtojų kaip Anthony Davidas Smithas, kuris bando derinti perenialistines bei modernistines prieigas, žiūrėdamas į nacijas kaip į modernybės konstruktus, tačiau traktuodamas jas kaip naujas, nuoseklioje raidoje iš etninių vienetų išsirutuliojusias, bendruomeniškumo formas (kaip transformacijos prielaidas Smithas pripažįsta sąlygas, susidariusias pereinant iš agrarinės į industrinę visuomenę).
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- B. Anderson, Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą, Vilnius, 1999.
- E. Gellner, Tautos ir nacionalizmas, Vilnius, 1996.
- E. Hobsbawm, Nations and Nationalism since 1780: programme, myth, reality, Cambridge, 1990.
- V. Safronovas, „Nacionalizmas ir modernioji visuomenė: kai kurie teoriniai bei praktiniai aspektai“, Kultūros barai, 2007, Nr. 3–4.
- A. Smith, Nacionalizmas XX amžiuje, Vilnius, 1994.
- A. D. Smith, Nationalism and modernism: a critical survey of recent theories of nations and nationalism, New York & London, 1998.
- A. D. Smith, Myths and Memories of the Nation, Oxford/New York, 1999.
- N. Statkus, Etniškumas ir nacionalizmas: istorinis ir teorinis aspektai, Vilnius, 2003.