Nekaltumo prezumpcija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Nekaltumo prezumpcija – vienas svarbiausių baudžiamojo proceso principų. Asmuo laikomas nekaltu tol, kol teismas (ir tik teismas) nenustato kitaip (nepriklausomai nuo to, ar asmuo prisipažįsta, padaręs nusikaltimą). Šis principas yra įtvirtintas nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcijos principas taip pat detalizuotas LR baudžiamojo proceso kodekso (LR BPK) 11 straipsnyje (niekas negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir remiantis įstatymu). Pažymėtina, kad nekaltumo prezumpcija galioja tiek sulaikant, tiek suimant asmenį, taip pat ikiteisminio tyrimo metu. Atlikdami procesinius veiksmus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai (pvz., policija, jos pareigūnai) privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos nuostatų.