Sojų pienas
Sojų pienas (kartais vadinamas sojų gėrimu) – gėrimas, gaminamas iš vandenyje sumaltų brinkintų sojos pupelių. Jis gali būti geriamas pats vienas arba naudojamas maisto gamyboje. Paprastai, siekiant suteikti geresnį skonį, į sojų pieną papildomai įdedama druskos, cukraus, o gaminant desertinį sojų pieną – vanilės, kakavos, vaisių sulčių ir pan.
Daugeliu atvejų sojų pienas receptuose gali pakeisti karvės pieną, todėl jis populiarus tarp laktozei alergiškų bei veganišką mitybą pasirinkusių žmonių. Iš sojų pieno taip pat daroma sojų varškė, sojų jogurtas, kefyras, ledai ir kiti produktai. Jis tradiciškai naudojamas Rytų Azijos šalių virtuvėse.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmieji šaltiniai, minintys sojų pieną, yra I a. kinų raštai, kuriuose aprašomas prietaras, kad griaustinis gali sugadinti sojų pieną. Vėliau sojų pieno paminėjimas taip pat aptinkamas taoistų knygose. Nėra aišku, ar sojų pienas tuo metu buvo naudojamas kaip gėrimas, ar tik tam, kad iš jo būtų gaminama sojų varškė. Bėgant laikui su kinų kultūra sojos pienas paplito po kitas Rytų Azijos regiono šalis: Japoniją, Korėją, Vietnamą.
Susidomėjimas sojų pienu už Rytų Azijos ribų kilo XX a. pradžioje. Tuo metu sojų pieną pradėjo tyrinėti keli Kinijoje dirbę vakarų mokslininkai: 1920 m. buvo išleista pirma studija apie sojų pieno maistinę vertę, pasirodė nemažai aprašymų apie sojų pieno vartojimo kultūrą Kinijoje. Tuo tarpu Europoje ir JAV užregistruoti pirmieji patentai, nusakantys sojų pieno gamybos procesą, įsikūrė sojų pienu prekiaujančios kompanijos: Prancūzijoje – 1910 m., Anglijoje – 1912 m., Vokietijoje – Pirmo pasaulinio karo metais. Susidomėjimas sojų pienu nenuslūgo ir pokario laikotarpiu. Ypač prie jo populiarėjimo prisidėjo Tetra Pak technologijos atsiradimas, leidęs žymiai prailginti produkto galiojimo laiką. Sojų pienas greitai išplito Pietryčių Azijos šalyse, pastaraisiais dešimtmečiais vis plačiau naudojamas Pietų Amerikoje, Indijoje.[1]
Gamyba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sojų pienas gali būti gaminamas iš sojos pupelių arba sojos miltų. Pagal vieną metodą, sausos pupelės keletą valandų brinkinamos, smulkiai sumalamos vandenyje ir gauta masė verdama 10-20 minučių. Sojų pienu vadinamas skystis, liekantis nukošus smulkius sumaltų pupelių gabaliukus. Pagal kitą metodą – sumaltos pupelės nukošiamos prieš virimą.[2] Sojų pienas gali būti gaminamas tiek naudojant įprastus virtuvės įrankius, tiek ir specialius sojų pieno aparatus. Pramoniniu būdu taip pat gaminami sojų pieno milteliai.
Šalutiniai produktai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Sojų išspaudos (
雪花菜 - kin. xuěhuācaì, jap. okara, kor. 비지 biji) – produktas, liekantis nukošus sojų pieną. Dažniausiai vartojamas kaip pašaras, bet gali būti naudojamas ir maistui. Japonijoje egzistuoja keletas sojų išspaudas naudojančių tradicinių valgių.
Naudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sojų pienas gali būti geriamas kaip atskiras gėrimas arba naudojamas kaip sudėtinė kitų valgių dalis. Daugeliu atvejų sojų pienas receptuose gali pakeisti karvės pieną. Pavyzdžiui, kai kurios kavinės kapučiną siūlo pagaminti tiek su karvės, tiek su sojų pienu. Iš sojų pieno taip pat daroma sojų varškė, sojų jogurtas, augalinė grietinė, kefyras, ledai, įvairūs desertiniai gėrimai, pridedant cukraus, vanilės, kakavos, kavos, bananų tyrės ir pan.
Sojų pienas tradiciškai naudojamas Rytų Azijos šalių virtuvėse. Kinų kalboje jis vadinamas
Maistinės savybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sojų pienas turi 3–4 % baltymų, 2 % riebalų, 6–7 % angliavandenių, yra palyginti geras geležies, kalcio, magnio, mangano šaltinis.[3]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Sojų pienas iš skardinės -
Sojų pienas buteliuose
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ History of Soymilk and Dairy-like Soymilk Products, SoyInfo Center
- ↑ The Visual Food Encyclopedia. QA International, p. 166
- ↑ Soymilk, original and vanilla, unfortified, Nutritiondata.com