Žinojimas
Žinojimas – sąmoningas patyrimas, tam tikro dalyko supratimas, pažinimo išdava. Įgyjamas kaupiant faktus, duomenis, įgūdžius, mokantis bei per praktinį patyrimą.
Kas yra žinojimas, iš kur jis kyla, ar galimas visiškas žinojimas – vieni svarbiausių filosofinių klausimų. Mokslas apie pažinimą vadinamas epistemologija. Nuo antikos žinojimu laikomas ne vien fakto konstatavimas, bet ir pagrindų bei priežasčių nustatymas, kodėl faktas yra toks, koks yra. Platonas teigė, kad žinojimas skiriasi ir nuo tikėjimo (nuomonės), ir nuo pagrįsto tikėjimo (nes turi egzistuoti dar vienas tikėjimas, pagrindžiantis pirmąjį, o šiam – trečias ir t. t.), ir nuo juslinio patyrimo, tikrąjį žinojimą apibrėžė kaip už juslinių ir kintamų reiškinių esančių amžinųjų idėjų įžvalgą ar prisiminimą, jusliškai suvokiamus objektus priskyrė tikėjimo sričiai. Platoniškoji tikrojo žinojimo ir tikėjimo skirtis turėjo daug įtakos vėlesniam žinojimo klausimų aiškinimui.[1]
Racionalizmo atstovai tikrąjį žinojimą siejo su įgimtosiomis idėjomis. Daugelio empirizmo atstovų požiūriu, absoliutus žinojimas yra nepasiekiamas – tai tik labiau pagrįstas įsitikinimas. Pasak materialistinio požiūrio, žinojimas yra praktikos patikrintas tikrovės pažinimo rezultatas; tikrovė aiškinama kaip besivystanti, ji pažįstama vis geriau, paviršutinišką žinojimą keičia vis išsamesnis.[2]
Žinojimo įgijimo, įsisavinimo, patikrinimo ir plitimo būdai tiriami logikos, metodologijos, pažinimo teorijos, mokslotyros, sociologijos. Žinojimas skirstomas įvairiopai: į empirinį ir teorinį, aiškų ir neaiškų, deklaratyvų, procedūrinį, episteminį. Filosofijoje išskiriamas spekuliatyvus žinojimas – teorinis žinojimas, nesiremiantis ankstesne patirtimi, o gaunamas įžvalgos būdu. Jam artimas žinojimas – intuitivus (paremtas nuojauta).[3]
Religiniu požiūriu, žinojimas laikomas esąs kilęs iš Dievo. Krikščionybėje žinojimas (lot. scientia) laikomas viena iš septynių Šv. Dvasios dovanų. Islame žinojimas (arab. علم = ʿilm) laikomas Dievo apreiškimu. Mistinėse tradicijose (ypač išsirutuliojusiose iš gnosticizmo) ypač išaukštinama betarpiška, ne iš teorinių svarstymų, o iš vidinės nuojautos kylanti žinija (gnozis). Indiškoje tradicijoje žinojimas (skr. ज्ञान = IAST: jñāna) laikomas svarbiausia priemone į išsivadavimą. Advaita vedantos filosofijoje visiškas savęs pažinimas laikomas tikrovės prigimties (brahmano) patyrimu. Džniana dažnai priešpastatoma vidžnianai – protavimu pagrįstam skirtybių žinojimui.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Žinojimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
- ↑ Žinojimas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 533 psl.
- ↑ ЗНАНИЕ. Большой психологический словарь
- ↑ ДЖНЯНА. Словарь по индуизму, джайнизму и сикхизму