Hani

Hani (哈尼族ぞく Hāní Zú)
Hani etninės grupės mergaitė
Gyventojų skaičius	1,8 mln.
Populiacija šalyse	Kinija apie 1,5 mln. Tailandas apie 40 tūkst. Vietnamas:apie 13 tūkst. Laosas: apie 30 tūkst. Mianmaras apie 180 tūkst.
Kalba (-os)	hani, kinų
Religijos	politeizmas, animizmas budizmas, krikščionybė
Giminingos etninės grupės	I, Lahu

Hani (hani kalba: Haqniq, kinų kalba: 哈尼族ぞく, pinyin Hāní Zú, vietnamietiškai:Người Hà Nhì) – viena iš 56 oficialiai pripažintų tautinių mažumų Kinijos Liaudies Respublikoje. Hani tauta gyvena Kinijos liaudies respublikoje, Vietname, Laose ir Mianmare. Daugiau nei 90 % hani tautos gyvena Kinijos Liaudies Respublikoje, pietinėje Junanio provincijos dalyje, Ailao kalnuose, Mekongo bei Raudonosios upių slėniuose.

Hani etninės grupės kilmės teorijos

Yra 4 hani etninės grupės kilmės teorijos:

• Rytietiška kilmė
• Įvairių kultūrų susiliejimo
• Raudonosios upės slėnių senųjų gyventojų
• Atsiskyrusi Ši Čiangų (Shi Qiang) genties dalis

Rytietiška kilmė. Teigiama, kad hani tautos kilmė yra susijusi su hanių tautos kilme. Ši teorija yra grindžiama faktais, kad hani bendruomenių, gyvenančių pietiniame Junanyje tėvų ir sūnų vardai yra panašūs į hanių gyvenamų teritorijų: Nankino, Šansi, Henano, Dziangsi ir Guidžou gyventojų vardus.
Įvairių kultūrų susiliejimas. Teigiama, kad hani etninė grupė yra įvairių tautų ir kultūrų mišinys: susimaišant šiaurinėms gentims (nuo Činghai-Tibeto plynaukštės) ir pietinėms, žemdirbyste (dažniausiai ryžių auginimu) besiverčiančioms tautoms, gyvenančioms Junanio plynaukštėje.
Raudonosios upės slėnių senieji gyventojai. Remiantis archeologiniais radiniais, teigiama, kad hani tauta yra kilusi iš Raudonosios upės slėnių senųjų gyventojų ir neturi jokių ryšių su šiaurės vakarų aukštumų tautomis.
Atsiskyrusi Ši Čiangų genties dalis Ši teorija yra populiariausia, aiškinant hani tautos kilmę. Teigiama, kad kartu su I ir Lahu tautomis, hani tauta kilo iš senųjų Ši ir Čiang klajoklių, gyvenančių Činghai-Tibeto plynaukštėje. Vėliau viena genties šaka („Hevis“) persikėlė į pietus, iš kurios kilo hani tauta.

Etninės grupės vardo kilmė

Hani etninė grupė turi daug savo pavadinimų, kurie skiriasi pagal gyvenamąją vietą. Daugiausiai naudojami: Hani, Kaduo, Yani, Haoni, Biyue, Budu, Baihong. Tang ir Song dinastijos metu hani etninė grupė buvo vadinama Heman, Juan dinastijos metu – Wuman, Ming dinastijos metu – Heni, Čing dinastijos metu- Woni arba Heni. Nors ši etninė grupė turi daug pavadinimų, daugelis jų prasideda panašiu į dvigarsį He tarimu, kas kinų kalboje reiškia harmoniją ir ramybę. Įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką, hani tautos pageidavimu, hani tapo bendriniu etninės grupės, gyvenančios Kinijos Liaudies Respublikoje pavadinimu. Hani etninė grupė, gyvenanti už Kinijos Liaudies Respublikos ribų, vadinami – Akha.

Hani tautos simbolis

Sidabrinis fazanas

Hani tautos simbolis yra sidabrinis fazanas Archyvuota kopija 2012-04-25 iš Wayback Machine projekto., tupintis ant ryžių terasų šlaitų. Hani tauta ilgai gyveno miškuose, kur saugojo ir garbino šiuos paukščius. Hani tiki, kad sidabrinis fazanas yra medicinos ir keliautojų globėjas. Sidabrinis fazanas kartu su ryžių terasomis simbolizuoja darbštumą ir išmintį.

Istorija

Istoriniai šaltiniai mini, kad hani tauta kilusi iš „Heiyi“ genties, gyvenusios Dadu upės pietiniuose krantuose III amžiuje prieš mūsų erą. IV–VIII amžiuje dalis Heiyi genties persikėlė gyventi prie Mekongo upės. X amžiuje hani gyvenamą teritoriją valdo Dali karalystė. Tang dinastijos metu, vietiniai hani klanų vadai moka mokesčius valdžiai, gaudami apsaugą. Juan dinastijos metu (1271–1368) įkuriama prefektūra, siekiant valdyti visas Junanio provincijos tautines mažumas.Ming dinastijos metu (1368–1644), hani padeda Ming kariuomenei užkariauti naujas žemes, mainais gaudami Junanio provincijoje vietinės valdžios postus. Ming dinastijos pabaigoje, Long Tao (hani klano vadas) suvienija hani klanus, gyvenančius Ailao kalno papėdėje. Čing dinastijos valdymo metu (1644–1911) hani aktyviai priešinosi naujajai valdžiai, rengė sukilimus, kurie būdavo žiauriai numalšinami. Siekiant sustiprinti šio regiono kontrolę, regionas buvo suskaidytas į smulkesnius regionus. XVIII amžiaus viduryje hani pradeda migruoti į Mianmarą, dėl represijų Kinijoje, o po II pasaulinio karo – į Vietnamą. Nuo 1949 metų regioną valdo Kinijos Liaudies Respublika.

Kalba

Hani kalba susideda iš 3 dialektų (Haja, Haohai ir Bika)ir priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimos tibetiečių-mianmariečių kalbų grupei. Kiekvienas hani kalbos dialektas labai skiriasi vienas nuo kito, tad skirtingais dialektais kalbantys žmonės negali tarpusavyje susišnekėti. Hani neturėjo savo rašto, tad palikdavo įrašus įrėždami pagaliukus lentelėse. 1957 metais vyriausybė sukūrė rašto sistemą, remiantis romėnų alfabetu, bet ši sistema nepaplito. Hani kalba kalba 500 000 žmonių, Vietname – 20 000, Laose – 1000. Dauguma hani kalba kinų kalba.

Ekonomika

Hani tauta daugiausiai verčiasi žemdirbyste. Kadangi tauta gyvena subtropinio klimato zonoje, klimatas yra švelnus, gausu lietaus ir derlinga žemė. Švelnus klimatas suteikia geras sąlygas plėtotis žemės ūkiui. Pagrindinės auginamos kultūros yra: ryžiai, meldvilnė, kviečiai, indigažolės ir arbata. Pagaminama ¹/₃ visos arbatos produkcijos Junanio provincijoje. Sišuangbannos Nanru kalnai yra pagrindinės „Pu’er“ arbatos auginimo vietos. Hani gyvenamas regionas yra “Dian Lu“ ir “Pu’er“ arbatų tėvynė. Taip pat šioje vietovėje gausu gamtos išteklių: augalų, gyvūnų ir mineralinių išteklių. Ailao kalnuose gausu pušų, kiparisų, palmių, tungų aliejaus ir kamparo medžių. Taip pat gausu laukinių gyvūnų: tigrų, leopardų, meškų, beždžionių, povų, fazanų ir papūgų. Kalnuose yra dideli rezervai mineralių išteklių, tokių kaip: nikelis, geležis, alavas ir varis. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuoti prekybiai santykiai su hanių, i ir dajų tautomis. Prekiaudavo arbata, mėsa, gyvuliais ir grūdais. Nors regione gausu gamtinių išteklių, hani tauta yra viena vargingiausių Kinijos Liaudies Respublikoje. Gyvenimo kokybės indeksas siekia tik 38 %, kai Kinijos Liaudies Respublikoje – 63 %. Nuo 1950 metų regione intensyviai vystoma pramonė: pastyta cemento, cheminių medžiagų, plastmasės gamyklos, kasyklos, geležies lydyklos, vystomas turizmas.

Religija

Hani yra politeistai ir garbina gamtą (kalnus, vandenį, saulę, mėnulį) ir savo protėvius, nes tiki, kad kiekvienas daiktas turi sielą. Atliekami religiniai ritualai pagerbiant gamtinius reiškinius (vėją, lietų, krušą), miestelio ir šeimų globėjus. Religinėms apeigoms vadovauja šamanai, dažniausiai aukodami buivolus. Taip pat yra dienų, paskirtų gyvūnams, kaip Avies diena, kur yra aukojamos aukos (hani -animistai). 1920 metais pasklido budizmas ir krikščionybė, bet beveik neprigijo šiame regione.
Hani tauta tiki, kad kiekvienas žmogus turi 12 sielų, kurios atlieka skirtingas funkcijas. Nei viena siela negali palikti kūno, nes tada žmogus suserga arba jį ištinka nelaimės. Hani turi sistemą, kaip grąžinti palikusią kūną sielą. Ypatingas dėmesys sielai kyla iš tikėjimo, kad žmogui mirus, siela nemiršta, tik palieka kūną. Taip pat tikima, kad mirus žmogui, į miestelį atklysta laukinis gyvūnas arba šuo užlipa ant namo stogo, arba staiga kyla ugnis, tada žmonės nustoja dirbti ir rengia ceremonijas išvengti nelaimių.
Religines apeigas atlieka 3 žmonės: Zuima – vadovaujantis visoms apeigoms, Beima – atlieka egzorcizmo apeigas ir magiškus ritualus, bei Nima – spėja ateitį ir renka vaistažoles.

Virtuvė

Hani dažniausiai valgo 2 kartus per dieną. Pagrindinis maistas yra ryžiai, kurie dažniausiai maišomi su javais (miežiais arba kviečiais) ir šioje vietovėje gaminamais raudonaisiais ryžiais. Žmonės mėgsta aštrų ir rūgštų maistą, gamina daug marinatų. Gerai iškepti skėriai ir vištų galvos yra geriausi hani tautos patiekalai, kurie siūlomi svarbiems svečiams. Visi hani mėgsta tabaką, vyną ir arbatą. Kai kurie taip pat mėgsta kramtyti palmių riešutus. Hani maistas dalinamas į šviežią ir apvirtą maistą. Įprastiniai Hani gaminimo būdai yra: marinavimas, troškinimas, kepimas. Tradiciniai Hani patiekalai: garuose virti ryžiai, lipnus ryžių pyragas, Baiwang ir Weiyan arbata.
Garuose virti ryžiai (Hani kalba „Heche“). Ryžiai mirkomi šaltame vandenyje mažiausiai 4 valandas, po to jie garinami ir džiovinami. Vėliau ryžiai sudedami į medinį indą, kuris pripildomas vandens. Ryžiai mušami medine lazdele, kad prisigertų vandens ir taptų minkštesni.
Lipnus ryžių pyragas. Kad pyragas būtų lipnesnis ir minkštesnis, ryžiai laikomi vandenyje mažiausiai 7-8 valandas prieš juos išverdant. Išvirti ryžiai sutrupinami ir padaromi iš jų pyragėliai. Pyragėliai suvyniojami į bananų lapus, kad įgautų jų aromato.
Baiwang. Nedidelis kiekis cukraus įberiamas į kiaulės, ožkos ar šuns kraują, kad jis greičiau sutirštėtų. Tada kraujo pyragėliai yra kepami ant medžio anglių su kiauliena, ridikų griežinėliais, česnakų lapais, čili pipirais ir kitomis daržovėmis bei prieskoniais. Galiausiai keletas žemės riešutų pabarstomi ant pyrago viršaus.
Weiyan arbata.Unikalus arbatos skonis išgaunamas verdant pakepintą geltonąją arbatą su šviežiu vandeniu. Arbata yra šviesios spalvos ir labai kvapni.
Žuvienė. Hani tauta Pengduo kaimelyje turi tradiciją valgyti įvairią šviežią mėsą: stirnas, ožkas, laukinius paukščius, geltonuosius ungurius. Jie turi ypatingą žuvies gaminimo būdą. Išdarinėta žuvis kepama ant medžio anglių, kol įgauna geltoną spalvą. Tada žuvis apibarstoma pipirais, druska, čili, aliejumi ir kitais žuvies prieskoniais. Dažniausiai patiekiamas su vynu arba alumi.
Kiti hani patiekalai: mėsos košė, bananų sirupas, mėsos kukulių ir pupelių sriuba, bičių medus. Tiek vyrai, tiek moterys yra rūkaliai ir mėgsta gerti karštą vyną ir arbatas. Taip pat populiaru kramtyti areką.

Rūbai

Tradiciniai hani rūbai

Hani mėgsta medvilninius tamsiai mėlynus drabužius. Vaikai (mergaitės ir berniukai) iki 7 metų dėvi vienodus rūbus, nėra lyčių skirtumų. Suaugę vyrai dėvi trumpus švarkus, susegamus priekyje ir ilgas kelnes. Mėgsta nešioti baltus ir juodus turbanus. Vyresni vyrai dažniausiai dėvi tiubeteikas. Moterų drabužiai yra skirtingi, priklauso nuo gyvenamos vietovės. Daugumoje vietovių moterys dėvi be apykaklių palaidines su sagomis dešinėje pusėje ir ilgas kelnes.

• Sišuangbanna ir Lancang vietovėse dėvi švarkus susegamus dešinėje pusėje ir trumpus sijonus, blauzdes ir kepuraites puoštas sidabro elementais (ornamentai simbolizuoja ryžių laukus)
• Modžiang vietovėje – aptemptus švarkus, ilgus sijonus ir išsiuvinėtas liemenes ir diržus.
• Ječe – baltas kepuraites, trumparankovius ir be apykaklių ir sagų švarkus, spalvingus diržus ir trumpus šortus, kurie yra grožio simbolis.

Jaunos moterys nešioja daug papuošalų, dažniausiai sidabrinių. Mėgstami sidabriniai bumbulai ir varpeliai, kabinami ant diržo (einant jie skamba). Skiriasi ištekėjusių ir neištekėjusių moterų kepurės.

Kultūra

Literatūra

Nors hani tauta savo literatūrinius kūrinius neužrašydavo (perduodavo iš kartos į kartą), išliko gausi literatūrinių žanrų įvairovė:legendos, pasakos, poezija, mitai, patarlės, mįslės ir pasakėčios. Dauguma kūrinių pasakoja apie pasaulį, žmones, nugalėjusius gamtos nelaimes, ir hani etninės grupės istoriją.

Seniausi ir gausiausi literatūriniai šaltiniai yra mitai, epai ir legendos. Garsiausi hani epai: Ausemise, Pasaulio kilmė, Žmogus senovėje, Čanaja. Ausemise – labiausiai paplitęs hani epas. Legendos dažniausiai aiškina daiktų kilmę (Genesis) arba pasakoja žmonių žygdarbius (Potvyniai – apie žmogų, nugalėjusį potvynį) Pasakomoji poezija taip pat užima ypatingą vietą hani literatūroje (Ardžiluočiluoje ir Džasidžaji).

Mitai

Mitai atskleidžia hani tautos pasaulėžiūrą, kilmę ir papročius.

• Pradžioje žmonės ir dvasios gyveno kartu, A-poe-mi-yeh sukurtame pasaulyje. Jie dalijosi maistu ir pastoge, bet dažnai ginčydavosi tarpusavyje, nes dvasios miegodavo dieną, o žmonės naktį. Jų nesibaigiantys ginčai privertė A-poe-mi-yeh sukurti 2 pasaulius – dangų ir žemę ir suteikė žmonėms galimybę pasirinkti, kokio pasaulio jie nori. Kadangi pasirinkimas vyko dieną, žmonės pasirinko žemę. Dvasios pasijuto apgautos ir surengė sąmokslą prieš žmones. Kiekvieną lietingą sezoną jos nusileidžia į žemę su lietumi (vieninteliu ryšiu tarp žemės ir dangaus) ir atneša potvynius ir ligas.
• Žmones kankino nelaimės, tad jie pasikvietė Dievą A-poe-mi-yeh jiems padėti. A-poe-mi-yeh patarė žmonėms miestuose pastatyti vartus, papuoštus baisais paukščiais ir šunimis, kad atbaidytų dvasias. Žmonės pakluso Dievui ir pasibaigė jų bėdos. Bet žmonėms to neužteko, jie užsimanė gyventi daugiau nei 100 metų. Dievas supyko ir pasakė: „Nuo dabar dvasios jus bandys pagauti kai jūs būsite neatsargūs ir nerūpestingi. Nei vienas negyvensite ilgiau nei 100 metų“.
• Pasak vieno mito hani tauta kilo iš varlės akių.
• Dangaus dievas Abo-Momi nusiuntė buivolą į žemę, kad išmokytų žmones žemdirbystės. Jei žmonės vykdys dievo nurodymus, jie ims derlių kas antrą dieną. Buivolas užmiršo visus pamokymus, tik prisiminė, kaip sodinti javus, prižiūrėti medžius ir vaistažoles. Jei laikysis jo nurodymų, žmonės galės valgyti 2 kartus per dieną. Žmonės pakluso, bet jų gyvenimas nepasikeitė. Dievas supyko ant buivolo ir pasiuntė jį į žemę, kad padėtų žmonėms. Iš pagarbos buivolui, mirus jo šeimininkui, jis paskerdžiamas ir palaidojamas kartu.

Muzika ir šokiai

Yra 2 tipai folklorinių polifoninių dainų: Habare ir Anqigu. Habare dainos dažniausiai dainuojamos atliekant religinius ritualus, vestuvėse ar laidotuvėse. Anqigu dainuojama kalnuose, tai dainos apie meilę, darbą ir kraštovaizdį. Jos išsiskiria savo lengva ir gražia melodija. Vyrai groja tristyginiais arba keturstyginiais muzikos instrumentais, o merginos renkasi Bawu (panašus į fleitą instrumentas, padarytas iš bambuko) ir Xiangmie (mažas bambukinis pučiamasis instrumentas). Svarbiausiose šventėse grojama ir dainuojama visą naktį. Tradiciniai hani muzikos instrumentai yra: trijų ir keturių stygų, fleita, Bawu ir Xiangmie. Bawu yra unikalus, nes išgauna elegantišką ir jausmingą melodiją, labai gerai išreiškia žmogaus emocijas.

Tradiciniai hani šokiai yra: Vėduoklės, Medinių povų, Lezuo, Pinigų, Plojimo, Trijų virvių ir Didžiojo būgno šokiai, Dongpocuo. Visi šie šokiai susiję su legendomis ir lydimi jas atitinkančiomis melodijomis, yra ritmiški ir energingi.

Architektūra

Hani būstas

Hani dažniausiai statydavosi miestelius pietiniuose kalnų šlaituose. Miestelis susidaro nuo 10 iki 400 namų (šeimų), kurie buvo susiję kraujo ryšiais.
Hani tautos namų išvaizda priklauso nuo vietovės, kurioje jie gyvena. Gyvenantys Raudonosios upės slėniuose stato namus iš molio (sienos) ir šiaudinių stogų, kurie paremiami medininėmis kolonomis, pastatytomis ant akmeninio pagrindo. Gyvenantys Sišuangbanna vietovėje, namus stato iš bambukų, o stogus dengia šiaudais ir medžiu. Tokie namai dažniausiai turi 2 aukštus. Viršutinis aukštas skirtas šeimai, o žemutinis aukštas tarnauja kaip sandėlis. Gyvenamąją patalpą dažniausiai sudaro 3 dalys: viduryje yra ugnies aukuras, o aplink jį išsidėstę kambariai. Namo išvaizda primena grybą, tad jie yra vadinami „grybų namais“. Pasak legendos, hani tauta gyveno uolose. Dėl stipresnių genčių įtakos, jie buvo priversti migruoti į „Reluo“ vietovę, kur pamatė grybų lauką. Pastebėję, kad grybai yra atsparūs vandeniui ir vėjui, o po jais gyvena vabzdžiai, nusprendė patys pasistatyti tokio tipo namus.

Ryžių terasos

Ryžių terasos

Garsiausios ryžių terasos yra Juanjang mieste, Ailao kalnų šlaituose. Ryžių terasos buvo pradėtos statyti prieš 1000 metų. Pirmiausiai buvo pastatyta užtvankos ir pylimai (irigacinė sistema), atsižvelgiant į žemės derlingumą ir skirtingą aukštį. Pavasarį, kai sodinami ryžiai, vanduo nuo kalno subėga į terasas. Vasarą, garuodamas vanduo suformuoja debesis. Rudenį – nuimamas ryžių derlius. Terasose auginami ne tik ryžiai, bet ir veisiamos žuvys, kurios sugaunamos nuimant ryžius. 2008 metais šios ryžių terasos įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. Terasos užima 13 190 ha plotą.

Šventės

Kaip ir haniai hani tauta švenčia pavasario ir rudens vidurio, Drakono valties ir mėnulio šventes. Jų tradicinės šventės yra spalio ir birželio šventės.
Birželio šventė vadinasi „Ku Zha Zha”, kuri yra viena iš trijų svarbiausių švenčių hani tautai. Dažniausiai vyksta birželio 24 dieną (pagal kinų mėnulio kalendorių) ir trunka 3-6 dienas. Šventės metu, žmonės aukoja dangui ir gyvuliams, dainuoja, šoka, eina imtynių, supasi. Pagrindinis šventės akcentas yra jaučio paaukojimas, paruošimas šviežios žolės Dievo arkliui, supimasis supynėmis, gatvės šventės, dainavimas, šokimas ir ėjimas imtynių. Naktį kai kuriose vietose uždegami pušiniai deglai, mušami būgnai ir gongai, kad būtų išvytos blogos dvasios ir ligos.
Spalio šventė, žinoma kaip Amutu, daugiausiai ceremonijų turinti šventė. Šventė rengiama pirmą drakono dieną 10 mėnesį pagal mėnulio kalendorių ir švenčiama kaip Naujųjų metų diena. Pirmą šventės dieną būna didelė šventė pagrindinėje miestelio gatvėje. Gatvėje daug stalų su skirtingais ir spalvingais patiekalais, tad ši diena vadinama Didžiojo Drakono puota. Ruošiantis šiai puotai kiekviena šeima paruošia po stalą maisto ir sustato į vientisą liniją. Garbės vietose sėdi šamanas ir miestelio vadovas. Kiekviena šeima vaišina visus ir linki laimės ir sėkmės. Šventė trunka 5-15 dienų, nedirbama.

Papročiai

Vestuvės

Hani yra monogaminių santykių šalininkai. Iki 1949 metų, vyras galėjo turėti sugulovę, jei žmona nepagimdydavo sūnaus po kelerių metų po santuokos. Bet jis negalėjo palikti žmonos ir dar kartą vesti. Vestuvės buvo planuojamos tėvų. Labai įdomus sužadėtuvių paprotys: jaunikio ir jaunosios tėvai turėdavo eiti tam tikrą atstumą kartu mišku ir jei nesutikdavo jokių gyvūnų (dažniausiai vilkų ar kiškių), santuoka buvo sudaroma. Merginos paprastai ištekėdavo iki 20 metų, pasirengimą santuokai simbolizuodavo galvos apdangalas. Nuotakos paprastai grįžta pas savo tėvus po 2-3 dienų po sužadėtuvių ir prisideda prie vyrų per ryžių sodinimo sezoną. Šis paprotys netaikomas tik Raudonosios upės vietovėje. Sūnaus vardas prasideda paskutiniu ar dviem paskutiniais tėvo vardais, kad būtų išlaikyta šeimos linija. Kai kur jau 55 kartos seka šia tradicija.

Laidotuvės

Hani visus mirusius laidoja žemėje, kartu su jų buivolais. Laidotuvių ceremonija trunka 3 dienas. Tuo metu visas miestelis nedirba, dalyvauja laidotuvėse. Mirusiojo šeima privalo paaukoti kiaulę ir mirusiojo garbei surengti šventę. Mirusiojo kūnas palaidojamas miške, be antkapio.

Nuorodos

• Hani tradicinė muzika