Kinkakudži
Kinkakudži | |
---|---|
Pasaulio paveldo sąrašas | |
Vieta | Japonija |
Tipas | Kultūrinis |
Kriterijus | ii, iv |
Nuoroda | 688 |
Regionas** | Azija |
Įrašymo istorija | |
Įrašas | 1994 (18 sesija) |
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. |
Kinkakudži (jap.
Kinkakudži yra pagrindinis pastatas bendrame šventyklos, vadinamos Rokuondži (jap.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Auksinio paviljono statyba prasidėjo 1397 m. šiogūno Ašikagos Jošimicu įsakymu. Netoliese tuo pačiu metu buvo statomi ir dar keli kiti pastatai, kuriamas sodas, įrengiamas tvenkinys – visa tai sudarė bendrą poilsiui skirtą kompleksą, vadinamą Kitajama-dono (jap.
Visi komplekso pastatai stipriai nukentėjo XV a. antroje pusėje, Onino karo metu. Vėliau buvo atstatyti, tačiau vėl suniokoti gaisro 1565 m. Geriausiai išsilaikė tik Auksinis paviljonas ir šventyklos funkcijas atliekanti Akalantos salė. 1950 m. įvyko dar vienas gaisras – paviljoną padegė vienas iš šventyklą prižiūrėjusių vienuolių. Ugnis pastatą visiškai sunaikino, tačiau 1955 m. jis buvo atstatytas pagal pirminį planą.[3] Apie šį 1950 m. įvykdytą šventyklos padegimą japonų rašytojas Jukio Mišima yra sukūręs romaną Kinkakudži, jo pagrindu režisierė Eglė Mikulionytė yra pastačiusi monospektaklį Auksinė šventykla, vaidinamą aktoriaus vienuolio Kęstučio Marčiulyno.
Šiuo metu šventykla yra veikianti, atvira lankytojams, gausiai lankoma turistų.
Struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Auksinis paviljonas yra trijų aukštų: pirmasis – gyvenamosios paskirties aristokratiško šinden stiliaus (jap.
Kompleksui taip pat priklauso šventyklos pastatas Akalantos salė (jap.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
1886 m. nuotrauka (nuspalvinta)
-
Dabartinis vaizdas
-
Žiemos metu
-
Feniksas stogo viršuje
-
Eksterjero fragmentas
-
Interjeras
-
Tvenkinio ir sodo fragmentas
-
Fudo-do
-
Sekkatei
-
Hodžio
-
Po 1950 m. gaisro
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Historic Monuments of Ancient Kyoto (Kyoto, Uji and Otsu Cities), UNESCO
- ↑ Richie, D., & Georges, A. (2012). Temples of Kyoto. Tuttle Publishing, p. 115–118
- ↑ Frédéric, L. (2005). Japan Encyclopedia. Harvard University Press, p. 522
- ↑ Dougill, J. (2006). Kyoto: A Cultural History. Oxford University Press, p. 82
- ↑ Dougill, J., Einarsen, J., & Kawakami, T. (2017). Zen Gardens and Temples of Kyoto. Tuttle Publishing.
- ↑ Daniell, T., & Seki, A. (2012). Houses and Gardens of Kyoto. Tuttle Publishing, Chapter 1