Šiogūnas

Straipsnyje yra japoniškas tekstas. Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Minamoto no Joritomo (1147-1199), Šiogūnas įkūręs Kamakura Šiogūnatą

Šiogūnas (arba Šogūnas, Siogūnas, jap. 将軍しょうぐん = shōgun) – tai paveldimas Japonijos XII – XIX amžių karinės feodalų klasės karinis titulas, kurio turėtojai buvo de facto Japonijos valdytojai. Šiogūnas išvertus iš japonų kalbos reiškia „didis karvedys“. 1867 metais paskutinis Šiogūnas atsisakė savo titulo prasidėjus Meidži restauracijai.

Šiogūnas dar gali būti įvardijamas kaip karinis rangas ir titulas Japonijoje lygus generolui, aukštam kariuomenės pareigūnui. Kaip titulas tai yra sei-i taišōgun (征せい夷えびす 大將軍だいしょうぐん) sutrumpinta forma. Kioto imperatoriaus dvaras pirmąkart apdovanojo šiuo titulu karinės ekspedicijos lyderius prieš Rytų žmones ir vėliau karinės vadovybės vadus dažnai apdovanodavo tuo titulu. XVII amžiaus pradžioje Tokugavoms politiškai suvienijus Japoniją, šiogūnas tapo faktinio valstybės valdovo titulu.

Šiogūnatas

Terminas bakufu laikui bėgant pradėtas vartoti nusakant feodalinės karinės diktatūros vadovybės sistemą, valdomą šiogūno, tad už Japonijos ribų vadinama dažniausiai šiogūnatu. Šiogūno biuras ar administracija yra šiogūnatas ar bakufu (幕府ばくふ). Paraidžiui verčiant iš japonų kalbos – „biuras palapinėje“. Palapinė simbolizuoja kariuomenės vaidmenį kovojant mūšio lauke.

Bakufu sistema buvo įtvirtinta Joritomo Minamoto, esant Kamakuros periodui. Nors teoriškai imperatorius valdė visas Japonijos žemes, sistema turėjo kai kuriuos feodalizmo elementus. Joritomo Minamoto (Minamoto no Joritomo), pirmasis Kamakuros šiogūnato šiogūnas, užgrobė valdžią nustumdamas Kioto aristrochatiją. Jis tapo praktiniu Japonijos valdovu ir gavo titulą sei-i taišōgun. Po to vėlesnių trijų šiogūnatų lyderiai gavo tą patį titulą. Jis buvo naudojamas iki pat Meidži laikotarpio Pvz.: silpnesni lordai prisiekdavo ištikimybe stambesniems, samurajai už ištikimybe būdavo apdovanojami žeme, kuri su lordo – vasalo leidimu būdavo padalinama sūnums. Šią sistemą palaikė artimi ryšiai tarp samurajų ir jų pavaldinių.

Trys pagrindiniai šiogūnatai buvo susitelkę aplink šeimas, kurios užgrobdavo valdžią ir pasisavindavo šiogūno titulą. Vieni šiogūnatų vardai yra pagal būstinės vietą (Kamakuros, Muromačio, esančio Kiote, ir Edo), kiti gavo vardus nuo valdančios šiogūnatą (Ašikagos, Tokugavos).

Istorija

Šiogūno titulo istorijos pradžia siekia 794 metus, kai dar buvo naudojamas Sei-i-Taišōgun titulas, suteikiamas Imperatoriaus ir reiškiantis „didysis karvedys pavergiantis rytų barbarus“. Rytų barbarais buvo laikoma įvairūs Japonijos klanai, kurie nebuvo pavaldūs centrinei valdžiai. Kariauti su šiais klanais ir buvo siunčiami Sei – i-tai Šiogūnai Imperatoriaus vardu įsakinėjantys kariuomenei. Vienas žymiausių Sei-i Tai-Šiogūnų buvo Sakanoue no Tamuramaro (坂上さかがみ 田村たむら麻呂まろ), kuris užkariavo šiaurės rytuose gyvenančius klanus, Imperatoriaus Kammu vardu.

XII amžiuje Japonijos viduje dėl įtakos varžėsi dvi įtakingos šeimos Taira ir Minamoto, po permainingos kovos galiausiai nugalėjo Minamoto klanas, kurio lyderis Joritomo pasiskelbė Imperatoriaus gynėju. 1192 Joritomo gauna Šiogūno titulą iš Imperatoriaus ir įsteigia Šiogūnatą (bakufu), karinę feodalinę valdymo sistemą, formaliai, kurios vadovu išliko Imperatorius, bet svarbiausi šalies valdymo instrumentai buvo sukoncentruoti Šiogūno rankose, įskaitant ir vadovavimą kariuomenei.

Šiogūnai buvo atsakingi už šalies administravimą, taikos palaikymą, vadovavimą mūšiams bei už kitas sritis. Imperatoriaus valdžiai šalyje silpstat, Šiogūnas užėmė de facto šalies vadovo vietą. Nors šalies nominaliu valdovu išliko Imperatorius, bet jo valdžia buvo minimali, dėl to Šiogūnai galėjo primesti savo valią nenuverčiant Imperatoriaus.

Joritomo įkurtas Šiogūnatas (dar vadinamas Kamakura Šiogūnatu, pavadinimas kilęs nuo vietovės kur jis buvo įkurtas) gyvavo iki 1333 metų, O Šiogūno titulas būdavo perduodamas šeimos nariams. Nuo 1333 metų prasidėjo Kemmu restauracijos periodas, kurio metu buvo siekiama atstatyti Imperatoriaus absoliučią valdžią. Bet restauracija buvo nesėkminga ir 1338 metais buvo paskirtas naujas Šiogūnatas Ašikaga, įsikūręs Kiote, o įsteigtas Šiogūnatas truko iki 1573 metų. Vėliau sekė periodas, kurio metu nebuvo paskiriami Šiogūnai, tokia situacija tęsėsi iki trečiojo Tokugava Šiogūnato įkūrimo 1603 metais. Tai buvo pats įtakingiausias Šiogūnatas išvisų buvusių, Šiogūno valdžiai pakluso ne tik kariuomenė, daimyo, Imperatorius, bet Šiogūnai vadovavo šalies užsienio politikai, religinėms apeigoms ir kt. XIX amžiuje Šiogūno valdžia pradeda silpti, Šiogūnatas pergyvena drastiškus pasikeitimus, siekiant išlaikyti valdžią, bet nesėkmingai. Paskutinis Šiogūnas Jošinobu, 1867 metais buvo priverstas perduoti valdžią Imperatoriui, prasidėjus Meidži restauracijai, davusi pradžia modernios Japonijos kūrimuisi.

Šiogūnų valdymo laikotarpiai

Paskutinis Japonijos Šiogūnas – Tokugava Jošinobu

Šiogūnas	Valdymo laikotarpis
Kamakura Šiogūnatas	1192-1333
Minamoto no Joritomo 源みなもと 頼朝よりとも (1147–1199)	1192-1199
Minamoto no Joriie 源みなもと 頼よりゆき家か (1182–1204)	1202-1203
Minamoto no Sanetomo 源みなもと 実みのる朝あさ (1192–1219)	1203-1219
Kudžō Joricune 九条くじょう 頼よりゆき経けい (1218–1256)	1226-1244
Kudžō Joricugu 九条くじょう 頼よりゆき嗣 (1239–1256)	1244-1252
Šinnō Munetaka 宗尊むねかた 親王しんのう (1242–1274)	1252-1266
Šinnō Korejasu 惟おもんみ康かん 親王しんのう(1264–1326)	1266-1289
Šinnō Hisaaki 久明ひさあき 親王しんのう (1276–1328)	1289-1308
Šinnō Morikuni 守まもり邦くに 親王しんのう (1301–1333)	1308-1333
Šinnō Morijoši arba Šinnō Morinaga 成良なりなが 親王しんのう (1308–1335)
Šinnō Narijoši arba Šinnō Narinaga 成良なりなが 親王しんのう (1326–1338/1344?)	1334-1338
Kemmu restauracija	1333-1336
Ašikaga Šiogūnatas (Ašikagos klanas)	1338-1573
Ašikaga Takaudži 足利あしかが 尊たかし氏し (1305–1358)	1338–1358
Šinnō Munejoši arba Šinnō Munenaga 宗そう良りょう 親王しんのう (1311–1385?)
Ašikaga Jošiakira 足利あしかが 義詮よしあきら (1330–1368)	1359–1368
Ašikaga Jošimicu 足利あしかが 義満よしみつ (1358–1408)	1368–1394
Ašikaga Jošimoči 足利あしかが 義持よしもち (1386–1428)	1395–1423
Ašikaga Jošikazu 足利あしかが 義量よしかず (1407–1425)	1423–1425
Ašikaga Jošinori 足利あしかが 義教よしのり (1394–1441)	1429–1441
Ašikaga Jošikacu 足利あしかが 義勝よしかつ (1434–1443)	1442–1443
Ašikaga Jošimasa 足利あしかが 義政よしまさ (1436–1490)	1449–1473
Ašikaga Jošihisa 足利あしかが 義尚よしなお (1465–1489)	1474–1489
Ašikaga Jošitane 足利あしかが 義稙よしたね, kitaip Jošiki Ašikaga 足利あしかが 義よし材ざい (1466–1523)	1490–1493, 1508–1521
Ašikaga Jošizumi 足利あしかが 義澄よしずみ (1480–1511)	1495–1508
Ašikaga Jošiharu 足利あしかが 義晴よしはる (1510–1550)	1522–1547
Ašikaga Jošiteru 足利あしかが 義輝よしてる (1536–1565)	1547–1565
Ašikaga Jošihide 足利あしかが 義栄よしひで (1540–1568)	1568
Ašikaga Jošiaki 足利あしかが 義昭よしあき (1537–1597)	1568–1573
Tokugava Šiogūnatas (Tokugavos)	1603—1868
Tokugava Iejasu 徳川とくがわ 家康いえやす (1542–1616)	1603–1605
Tokugava Hidetada 徳川とくがわ 秀忠ひでただ (1579–1632)	1605–1623
Tokugava Iemicu 徳川とくがわ 家光いえみつ (1604–1651)	1623–1651
Tokugava Iecuna 徳川とくがわ 家綱いえつな (1641–1680)	1651–1680
Tokugava Cunajoši 徳川とくがわ 綱吉つなよし (1646–1709)	1680–1709
Tokugava Ienobu 徳川とくがわ 家宣いえのぶ (1662–1712)	1709–1712
Tokugava Iecugu 徳川とくがわ 家継いえつぐ (1709–1716)	1713–1716
Tokugava Jošimune 徳川とくがわ 吉宗よしむね (1684–1751)	1716–1745
Tokugava Iešige 徳川とくがわ 家重いえしげ (1711–1761)	1745–1760
Tokugava Ieharu 徳川とくがわ 家治いえはる (1737–1786)	1760–1786
Tokugava Ienari 徳川とくがわ 家斉いえなり (1773–1841)	1787–1837
Tokugava Iejoši 徳川とくがわ 家慶いえよし (1793–1853)	1837–1853
Tokugava Iesada 徳川とくがわ 家定いえさだ (1824–1858)	1853–1858
Tokugava Iemoči 徳川とくがわ 家茂いえもち (1846–1866)	1858–1866
Tokugava Jošinobu 徳川とくがわ 慶喜よしのぶ (Keiki 慶喜よしのぶ) (1837–1913)	1867-1868
Meidži restauracija	1868–1912

Šaltiniai

• Shogunate. (2007). In Encyclopædia Britannica Online: Shogunate. Žiūrėta 2007-06-05
• Shugo. (2007). In Encyclopædia Britannica Online: Shugo Žiūrėta 2007-06-05
• S. Turnbull. (2003). Samurai – The World of the Worrior. Ospreypublishing. ISBN 1-84176-740-9