(Translated by https://www.hiragana.jp/)
Kandži – Vikipedija Pereiti prie turinio

Kandži

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Straipsnyje yra japoniškas tekstas.
Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Kandži (jap. 漢字かんじ; romadži – kanji) – kiniški ženklai, vartojami japonų rašto sistemoje kartu su hiragana, katakana ir lotyniškais rašmenimis.

Kandži į Japoniją atkeliavo iš Kinijos per Korėją) pirmaisiais mūsų eros amžiais. Jų sklaida suaktyvėjo IV a., Japonijai okupavus Korėją, bei VI a. Japonijoje pradėjus plisti budizmui. Pirmas oficialus kandži naudojimo įteisinimas įvyko VII a. Tuo metu japonų kalba neturėjo savo rašto, todėl kiniškais ženklais užrašyti tekstai buvo skaitomi kinų kalba. Tai lėmė, kad su kandži buvo pasiskolintas ne tik raštas, bet ir žodžiai (ypač religiniai, moksliniai terminai). Laikui bėgant jie buvo adaptuoti japoniškam tarimui, taip pat su kai kuriais kandži pradėti rašyti ir japoniškos kilmės žodžiai. Iš to kilo dvigubas tokių kandži skaitymas: kiniškas ir japoniškas.

Dėl kinų ir japonų kalbos gramatikos skirtumų, japonų kalbos nebuvo įmanoma pilnai užrašyti vien tik su kandži. Siekiant panaikinti šį trūkumą, kandži būdavo papildomi papildomais ženklais, vadinamais manjogana. Vėliau, maždaug IX a., iš jų išsivystė lig šiol naudojama kana – dvi skiemeninės abėcėlės (hiragana ir katakana).[1]

Norint japoniškoje spaudoje suprasti ne mažiau kaip 95 % teksto, privalu mokėti apie du tūkstančius kandži ženklų (džiojo kandži) ir jų junginių. Šis kiekis išmokstamas iki vidurinės mokyklos baigimo. Įtraukiant retesnius tebenaudojamais ir beveik nenaudojamus hieroglifus, kandži ženklų kiekis siekia daugiau kaip 3500.

Kiekvienas kandži turi fiksuotą brūkšnelių skaičių ir nusistovėjusį jų užrašymo eiliškumą. Paprastai viršutiniai brūkšneliai rašomi prieš apatinius, esantys arba prasidedantys kairėje prieš esančius dešinėje ir esantys išorėje prieš esančius viduje. Nepaisant brūkšnelių skaičiaus, visi kandži yra tokio paties aukščio ir pločio.

Visi kandži susideda iš paprastesnių, „raktais“ vadinamų dalių, kurių yra 214. Pavyzdžiui, はなし (pokalbis) susideda iš kairėje pusėje esančios dalies ごと (žodis) ir dešinėje esančios した (liežuvis).

Kandži japonų kalboje sudaro dviejų rūšių skaitymai: on-jomi (kiniškasis skaitymas) ir kun-jomi (japoniškas skaitymas). Būdami junginiuose, kandži dažniausiai skaitomi pagal on-jomi, o pavieniai – pagal kun-jomi, tačiau egzistuoja ir junginių, kuriuose naudojamas kun-jomi arba mišrus skaitymas.

On – jomi (音読おんよみ) skirstoma į 4 tipus:

  • Go – on (呉音ごおん)
  • Kan – on (漢音かんおん)
  • Tō-on (唐音とういん)
  • Kan’jō-on (慣用音かんようおん)
Kandži Reikšmė Go-on Kan-on Tō-on Kan’jō-on
あきら Šviesus mjō mei (min)
くだり Eiti gjō (an)
ごく Ekstremalus goku kjoku
たま Perlas šu šu džu (zu)
Laipsnis do (to)
Transportas (šu) (šu) ju
ゆう vyr. giminė
くま Meška
Vaikas ši ši su
きよし Aiškus šō sei (šin)
きょう Sostinė kjō kei (kin)
へい Kareivis hjō hei
つよ Stiprus kjō

Labiausiai paplitęs tarimas yra kan-on. Go-on yra ypač dažnas budistų terminologijoje, pvz., 極楽ごくらく – gokuraku (rojus). Tō-on atsiranda kai kuriuose žodžiuose, pvz., 椅子いす – isu (kėdė) arba 布団ふとん – futon (čiužinys).

Kun-jomi (訓読くんよみ) – japoniškas hieroglifo skaitymas. Kun-jomi reikšmių paprastai būna daugiau nei on-jomi (pastarųjų – maksimaliai 2). Per daugelį metų japonai ir pačius savo hieroglifus papildė naujais – kokudži (国字こくじ) hieroglifais, t. y. japoniškos kilmės hieroglifais, turinčiais dažniausiai tik japonišką reikšmę.

  1. Steven Roger Fischer. A History of Writing. Reaktion Books, 2004, p. 195–200

Susiję straipsniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]