Vilniaus universitetas
- „VU“ nukreipia čia. Kitas reikšmes žiūrėkite VU (reikšmės).
Vilniaus universitetas | |
Vilniaus universiteto centrinių rūmų ansamblis | |
lot. Universitas Vilnensis | |
Šūkis | Hinc itur ad astra „Iš čia kylama į žvaigždes“ |
---|---|
Įkurtas | 1579 m. balandžio 1 d. |
Tipas | Valstybinis |
Rektorius | Rimvydas Petrauskas |
Akademiniai padaliniai | 15 |
Darbuotojų | 2986 (2020)[1] |
Studentų | 22 830 (2020)[1] |
Doktorantai | 795 (2020)[1] |
Vieta | Vilnius, Lietuva |
Svetainė | www.vu.lt |
Reitingo vieta Lietuvoje | 1 |
Reitingo vieta pasaulyje | 423[2] |
Neliečiamojo kapitalo fondas | 3,7 mln. € (2023) |
Vilniaus universitetas (VU, lot. Universitas Vilnensis) – seniausias ir didžiausias Lietuvos universitetas. Įkurtas 1579 m. Vilniuje jėzuitų po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro privilegijos suteikimo.[3]
Būdamas vienu seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas, rašytojas, poetas ir literatūros mokslininkas Česlovas Milošas.
XVI a. Vilniaus universitete įkurtas sklindant renesanso, reformacijos ir katalikiškosios reformos idėjoms. Už VU anksčiau Rytų Europoje įkurti tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budapešto, Bratislavos ir Karaliaučiaus universitetai. Vilniaus universiteto ansamblyje atsispindi visi pagrindiniai Lietuvoje vyravę architektūros stiliai: gotika, renesansas, barokas ir klasicizmas.[4]
Šiuo metu Vilniaus universitetas yra Europos universitetų Magna Charta signataras, Tarptautinės universitetų asociacijos, Europos universitetų asociacijos, Baltijos universitetų rektorių konferencijos, tarptautinių Utrechto, UNICA ir Baltijos jūros regiono universitetų tinklo narys. Nuo 2016 m. sausio 1 d. VU pakviestas į prestižinių universitetų tinklą – Koimbros grupę, o nuo 2019 m. priklauso Europos universitetų aljansui „ARQUS“. 2021 m. sausio 1 d., reorganizavus Šiaulių universitetą, įkurtas kamieninis akademinis padalinys – Šiaulių akademija.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Abiejų Tautų Respublika ir Rusijos imperija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakvietė Jėzuitų ordiną kovoti prieš reformaciją. Pirmieji jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 metais ir 1570 m. liepos 17 d. įkūrė pirmą kolegiją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir biblioteką, vėliau tapusią Vilniaus universiteto biblioteka. 1577 m. gautas popiežiaus Grigaliaus XIII pritarimas kolegiją pertvarkyti į universitetą.
1578 m. liepos 7 d. Steponas Batoras Lvove paskelbė pirmąją preliminarią privilegiją, suteikiančią kolegijai tokias teises, kokias turėjo universitetai ir akademijos, tačiau be Lietuvos didžiojo kunigaikščio antspaudo ši privilegija negaliojo (antspaudu disponavo LDK kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, kalvinistas).
1579 m. balandžio 1 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria kolegija pertvarkyta į universitetą. Šios privilegijos nepatvirtino LDK kancleris, tačiau Steponas Batoras sugebėjo priversti kalvinistą vicekanclerį Eustachijų Valavičių antspauduoti dokumentą, taigi ši privilegija įgavo teisinę galią. Tų pačių metų spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII išleido tai patvirtinančią bulę.
1641 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas Vaza suteikė Vilniaus universitetui privilegiją įsteigti teisės mokslų ir medicinos fakultetus; įsteigtas Teisės fakultetas. 1753 m. įsteigta observatorija, kuriai vadovavo Tomas Žebrauskas. 1781 m. Vilniaus universitete įsteigtas Medicinos fakultetas. 1783 m. Vilniaus universitetas pervadintas Lietuvos Kunigaikštystės vyriausiąja mokykla – Schola Princeps Magni Ducatus Lituaniae.
1795 m., po trečiojo ATR padalijimo, Vilnius atiteko Rusijos imperijai ir universitetas tapo pavaldus carinei valdžiai. 1823 m. ištremti pogrindinėms organizacijoms priklausę studentai (filaretai, filomatai), atleisti Lietuvos ir Lenkijos istoriją dėstę dėstytojai. 1831 m. studentai masiškai dalyvavo sukilime. 1832 m. gegužės 13 d. caro Nikolajaus I dekretu universitetas buvo uždarytas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje nuolat buvo keliamas aukštosios mokyklos atgaivinimo Vilniuje klausimas, tačiau rusų valdžia nesiryžo jos įkurti ir Lietuvos jaunuomenė buvo verčiama ieškoti aukštojo mokslo Rusijos universitetuose.
XIX a. pradžioje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1802–1804 m įvykus reformai universitetas tapo Vilniaus švietimo apygardos centru. Vilniaus imperatoriškasis universitetas buvo ne tik aukštoji mokykla, bet ir kontroliavo visas apygardos mokyklas, ypač vidurinės mokyklas. Apygardos globėju – savotišku tarpininku liaudies švietime – buvo paskirtas Adomas Jurgis Čartoriskis.
Kadangi globėjas privalėjo gyventi Sankt Peterburge tai garantavo dar didesnę universiteto veiklos laisvę. Universitetas turėjo caro patvirtintą atskirą, skirtingą nuo kitų Rusijos apygardų statutą, išlaikė atskirą finansavimo šaltinį (šį tą gaudavo ir papildomai iš valstybės bei privačių rėmėjų), tad iš esmės galėjo tęsti dar Edukacinės komisijos pradėtą darbą – plėtoti lenkų, lietuvių pilietines bei patriotines tradicijas. Su universitetu vienaip ar kitaip siejosi ne tik bemaž visa Vilniaus, bet ir viso krašto, ir didelės švietimo apygardos visuomenės, ir kultūros veikla.
Po 1918 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. priėmė Vilniaus universiteto, kuris turėjo susidėti iš keturių fakultetų (teologijos, socialinių mokslų, medicinos ir gamtos bei matematikos), statutą. 1919 m. Vilnių užėmę lenkai rudenį atidarė savo universitetą.[5] 1939 m. iš lenkų perėmus ir Lietuvai grąžinus Vilniaus kraštą, pirmą kartą dėstytas lietuvių kalbos kursas. 1941 m. Vilnių užėmus Vokietijai žydai, rusai ir dalis lenkų išbraukti iš universiteto studentų sąrašų. 1943 m. kovo 3–17 d. vokiečių kariai nusiaubė universitetą.
TSRS vėl okupavus Lietuvą (1944 m.) universitetas pervadintas „Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu“. Vėliau Vilniaus universitetas buvo apdovanotas Darbo Raudonosios vėliavos (1971 m) ir Tautų draugystės (1979 m., 400 metų jubiliejaus proga) ordinais. Vėliau universitetas oficialiai vadinosi „Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybiniu Vinco Kapsuko universitetu“. 1990 m. Lietuvos Respublika atgavo nepriklausomybę, o universitetas – autonomiją ir vardą.
Pavadinimų kaita
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Universiteto pavadinimų kaita:[6]
|
|
Struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Istorijos fakultetas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Istorijos katedra – kaip atskiras Vilniaus universiteto padalinys – buvo įkurta 1783 m. XIX amžiaus pirmajame dešimtmetyje veikė Vilniaus istorijos mokykla. Atskiras Istorijos fakultetas įkurtas tik 1968 m. (padalijus iki tol egzistavusį Istorijos ir Filologijos fakultetą).
Šiuo metu Istorijos fakultete veikia keturios katedros: Archeologijos, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos, Naujosios istorijos bei Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros. Fakultete taip pat veikia šie mokslinių tyrimų padaliniai: Lietuvos Statutų ir Lietuvos Metrikos tyrimų grupė, Kultūrinių bendrijų studijų centras.
1989 m. Istorijos fakultete įsikūrė studentų istorikų korporacija „Tilia“.
Dekanai:
- Klemensas Semaška – 1968–1970 m.
- Klemensas Sinkevičius – 1970–1976 m.
- Vytautas Lesčius – 1976–1990 m.
- Alfredas Bumblauskas – 1990–2002 m.
- Zenonas Butkus – 2002–2012 m.
- Rimvydas Petrauskas – 2012–2020 m.
- Loreta Skurvydaitė – nuo 2020 m.
Universiteto kiemeliai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindiniame universiteto rūmų ansamblyje yra 13 kiemelių. Iš jų didžiausi ir svarbiausi yra 4: Didysis (Petro Skargos), Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Bibliotekos ir seniausias – Observatorijos.
Didysis kiemas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kiemas taip pat dar vadinamas pirmojo rektoriaus Petro Skargos vardu. Kiemą sudaro skirtingų laikotarpių pastatai, barokinės erdvės suvienyti į dinamišką erdvę. 1579 metais šiaurinio korpuso fasade buvo atidengta paminklinė lenta su įrašu Academia et Universitas Societatis Jesu Erecta anno 1580 (lot. Jėzaus draugijos akademija ir universitetas, įkurtas 1580 metais). Pietiniame kiemelio sparne yra akademinio teatro salė bei naujosios barokinės aulos dalis, šalia yra M. Šulco 1810 metais perstatytas klasicistinis aulos (Kolonų salės) fasadas, kurio nišose stovi stilizuotų studentų skulptūros, taip pat Šv. Jonų bažnyčios fasadas ir varpinė, kuri yra aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas (68 m). Didžiojo kiemo galerijose įamžinti universiteto mecenatai, steigėjai, įžymūs mokslininkai. Spalvotose fasadų piliastrų freskose – universiteto herbas, vyskupo Valerijono Protasevičiaus, karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus, karalių Augusto II Stipriojo ir Stanislovo Augusto Poniatovskio portretai.
Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kiemas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kiemelio korpusai dabar yra restauruoti ir priklauso Filologijos fakultetui. Prie vakarinio kiemelio sparno, virš vartų yra balto marmuro paminklinė lenta poetui M. K. Sarbievijui. Pro pietinį sparną galima pereiti į Didįjį kiemą, aukštyn kylančiais granito laiptais. Virš praėjimo yra Vinco Kudirkos „Varpo“ šimtmečiui skirtas paminklas. Pats pietinis sparnas turi masyvius dviejų aukštų kontraforsus su nišomis. Vakariniame korpuse stovi trijų aukštų bibliotekos pastatas, visus aukštus sutvirtina masyvūs klasicistiniai kontraforsai.
Bibliotekos kiemas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kiemo rytinėje dalyje iškilęs vienas seniausių Vilniaus universiteto pastatų ansamblio statinių – trijų aukštų bibliotekos fasadas, ju centre yra paminklinės bronzinės bibliotekos durys, skirtos pirmosios lietuviškos knygos 450-osioms metinėms, piečiau yra Astronomijos observatorijos sparnas – seniausias ansamblio pastatas, tarp jo 4 rokoko stiliaus aukšto langų freskų ir stiuko technikomis pavaizduoti piliastrai su matematiniais ir astronominiais prietaisais (piliastrų autorius – Ignotas Egenfelderis, 1772 m.). Pagal S. Norembskio projektą 1938 metais pietiniame korpuse buvo iškirstos trys arkos, 1964 metais ten pastatyta K. Bogdano sukurta Kristijono Donelaičio skulptūra. Ant šiaurinio korpuso yra paminklinė lenta ukrainiečių poetui Tarasui Ševčenkai. Čia įsikūręs Istorijos fakultetas. Kiemas sujungtas su M. K. Sarbievijaus ir Mikalojaus Daukšos kiemu, vakarinėje dalyje – Lietuvos Respublikos Prezidentūra.
Observatorijos kiemas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai seniausia universiteto architektūrinio ansamblio dalis. Kieme dominuoja senoji Astronomijos observatorija su klasicistiniu priestatu, kuris turi du laibus bokštelius, skirtus astronominiams stebėjimams, ir stiprią smiltainio sieną dienovidiniam kvadrantui pritvirtinti. Sienos viršuje – romėnų poeto Vergilijaus žodžiai apie astronomiją, žemiau parašyta Haec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra („Šis namas yra Uranijos, eikit šalin niekingi rūpesčiai! Čia paniekinama menka Žemė, iš čia kylama į žvaigždes“). Dar kiek žemiau yra paminklinė lenta Edukacinės komisijos ir 1773 m. švietimo reformos 150 metų sukakčiai pažymėti. Pastatą ties trečiuoju aukštu puošia dorėninio orderio frizas su zodiako ženklais metopuose. Vakarinio sparno sienoje įmūryta paminklinė lenta VU rektoriui Martynui Počobutui.
Rektoriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2002–2012 m. Vilniaus universiteto rektorius buvo prof. Benediktas Juodka. 2015–2020 m. rektoriaus pareigas ėjo prof. Artūras Žukauskas. Nuo 2020 m. balandžio 1 d. rektoriaus pareigas eina istorikas prof. Rimvydas Petrauskas.
Studentai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Yra fakultetų studentų atstovybės, jos sujungtos į bendrą VU Studentų atstovybę.
Yra ir kitų organizacijų, mokslinių bendrijų, tarptautinių organizacijų vietos padalinių. Organizacijos ir studentai organizuoja renginius. Pvz. organizuojama Fiziko diena (FiDi), kai fizikos studentai su dienos simboliu – dirbtiniu dinozauru – žygiuoja per miestą. Fakultetų dienas su jų tradicijomis ir kitų fakultetų studentai. Yra ir kitų tiesiogiai su studijomis nesusijusių renginių, pavyzdžiui, intelektualus komandinis žaidimas Protmušis, universiteto debatų klubo rengiami debatai, Vilniaus universiteto teatro spektakliai ir kita.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras
-
Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras
-
Centrinių rūmų schema
-
Astronomijos observatorijos priestatas
-
Šv. Jonų bažnyčios pagrindinis fasadas
-
Bronzinės universiteto bibliotekos durys, skirtos pirmos lietuviškos knygos 450 metų jubiliejui
-
Proginė 1 lito moneta universiteto jubiliejui
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Vilniaus universitetas: Faktai ir skaičiai. Nuoroda tikrinta 2021-01-01.
- ↑ QS World University Rankings. Nuoroda tikrinta 2021-01-01.
- ↑ VLE, tikrinta 2019 12 16
- ↑ „Lithuania Travel: Oficiali Lietuvos turizmo svetainė“. lithuania.travel. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-24. Nuoroda tikrinta 2016-05-09.
- ↑ Aleksander Srebrakowski, Litwa i Litwini na USB Archyvuota kopija 2020-07-16 iš Wayback Machine projekto., Aleksander Srebrakowski, Białoruś i Białorusini na Uniwersytecie Stefana Batorego w Wilnie Archyvuota kopija 2020-07-16 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ VLE, tikrinta 2019 12 16
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vilniaus universiteto tinklalapis;
- Vilniaus universiteto biblioteka;
- Vilniaus universitetas ir jo ansamblis (Virtualus istorinis Vilnius)
|
54°40′58″ š. pl. 25°17′16″ r. ilg. / 54.68278°š. pl. 25.28778°r. ilg.