Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1434) RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS - SEPTEMBER 1967 
Dr. K. Griniaus paminklas, Čikagoje .. viršelis
Nr. 8 (1435) SPALIS - OCTOBER 1967
Ruduo Trakų parke ... viršelis
T U R I N Y S
A. Budreckis — Etnografinės Lietuvos rytinės ir pietinės sienos
K. Ališauskas — Bendra fronto padėtis Lietuvoje 1919 m. vasario-kovo mėn.
Dr. V. Gidžiūnas, O.F.M. — Pirmieji bandymai krikštyti Žemaičius
J. Miškinis — Vilnius ir lenkai
V. Vytenietis — Sprogdintojų kursai
J. Vaičeliūnas — Lietuvos kariuomenėje
V. Č. Išdavimas
K. Uoginius — Lietuvos policija
A. Budreckis — Karys ne vien kardu gina tautos interesus
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Administratorius — Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1967m. 7-8 Turinys, metrika
ALGIRDAS BUDRECKIS
Etnografinė Lietuva apima tuos plotus, kurių gyventojai tarpusavyje susiję bendrais kilmės - rasės, tautybės ir kultūros ryšiais. Etnografinės Lietuvos autochtonai sudaro bendrą tautinę grupę dėl jų tarpusavio bendravimo, bendros istorijos ir kultūros sąmoningumo. Besiremdami istorijos, demografijos, kalbotyros ir tautybės sąmoningumo duomenimis, galime apytikriai nustatyti Lietuvių Tautos etnografinę sieną šitaip:
Rytinė siena:
Ji prasideda nuo Dauguvos pietų krantų (5 km. į rytus nuo Dysnos), eina į pietus, paliekant Orzechnowno gudų pusėje, o Prozorokus lietuvių pusėje, iki Kublichi, kertant į pietvakarius iki Vilijos upės (10 km. į rytus nuo Dolginavos - II-ginavos augštupio). Atseit, linija nuo Dauguvos iki Vilijos augštupio sutampa su Sovietų-Lenkų 1921-1939 m. siena. Toliau, rytinė siena sutampa su Lithuania Propria siena iki Nemuno augštupio.
Pietinė siena:
Ji prasideda nuo Lithuania Propria, kur kertamas Nemunas, eina pietuosna palei Nemuno augštupį, paliekant Korelyčios apskritį lietuvių pusėje, paskui pasukant vakaruosna pro Korelyčią iki Naujosios Elnios (Novojelnią), kertant skersai Molčadės upę ties Dworzec (gudų pusėje) ir eina iki Ščaros upės, paliekant Zietelos apskritį lietuvių pusėje. Toliau siena eina nuo Ščaros vakaruosna pro Piaski (gudų pusėje), Volpą (lenkų pusėje), Eismantus (lietuvių pusėje), Sakalėnus-Sokolany lietuvių pusėje), paliekant Sokolką lenkų pusėje; paskui, pro Sidrą (lietuvių pusėje), Jonavą (lietuvių pusėje) iki Brzozowkos upės; toliau — palei Brzozowką, iki Augustavo perkaso; po to, nuo Augustavo perkaso — tiesia linija iki Raigardo.
Skaityti daugiau: ETNOGRAFINĖS LIETUVOS RYTINĖS IR PIETINES SIENOS
Kapų puošimo dienų, gegužės 30, Lietuvių tautinėse kapinėse, Čikagoje, įvyko iškilmingas buvusio Lietuvos Respublikos prezidento Dr. Kazio Griniaus paminklo atidengimas. Iškilmėse dalyvavo apie pora tūkstančių žmonių, eilė organizacijų su gėlėmis ir vėliavomis ir veikėjai - kalbėtojai.
Mintis pastatyti paminklą Dr. Kaziui Griniui kilo prieš kelerius metus Kapinių valdyboje. Pernai, minint Dr. K. Griniaus 100-tąją gimimo sukaktį, šis planas buvo pradėtas vykdyti paskiriant visą sekciją žemės paminklui ir kreipiantis į lietuvių visuomenę lėšoms sutelkti. Paminklo projektui ir biustui paruošti buvo pakviestas skulptorius Ramojus Mozoliauskaskuris ne tik jį paruošė, bet pravedė visus statybos ir paminklo dekoravimo darbus. Pabrėžiant šio darbo talką, paminklo užpakalyje iškalta Vermonto granito kolonoje: “Paminklas pastatytas Lietuvių Visuomenės”.
Šis paminklas žymi pirmą Dr. Kazio Griniaus asmens įamžinimą ne tik JAV, bet ir Lietuvoje. Kiek žinoma, paminklą puošiąs biustas yra taip pat pirmas, nes kol Dr. K. Grinius buvo gyvas, jis niekad nesiekė populiarumo, buvo kuklus ir pavyzdingai darbštus, žmogui, kurio gyvenimas sutapo su lietuvių tautiniu atgimimu, kuris asmeniškai dalyvavo valstybės kūrime ir jos vystymesi, kuris su tauta pergyveno okupacijas, tremtį ir emigraciją, šis pirmas paminklas tegali būti tik simboliškas įvertinimas — toks pat simbolis, kokiu buvo visą lietuvių epochą apimąs jo gyvenimas. Trumpas įrašas paminkle “Tautos žadintojas, Varpininkas” nepajėgia nusakyti daugialypės šio lietuvio asmenybės.
Skaityti daugiau: PAMINKLAS DR. KAZIUI GRINIUI
KAZYS ALIŠAUSKAS
Vasario mėnesio kautynėms prie Kėdainių, Jiezno ir Alytaus pasibaigus, rusų-bolševikų Pskovo divizija aprimo ir negrasino daugiau pulti. Ji stovėjo: Daugai, Stakliškės, Žasliai, Pagelažiai, Bukonys riboje. Lietuvių sargybos šio fronto ruože stovėjo: į rytus nuo Alytaus (Pateronys, Švobiškiai, Domantonys, Venciūnai, Uliškės... kaimuose) — 1 p. pulko; Prienuose, Jiezne, Pakuonyje, Rumšiškėse ir Kaišiadoryse stovėjo maži sargybų dalinėliai iš 2. p.p. Arčiau ir sąlytyje su priešu šį fronto barą saugojo saksų savanorių daliniai, kurie buvo užėmę: Kruonį, Kaišiadoris, Jonavą ir Žeimius (pulko štabas). Protarpiuose patruliavo raiteliai: lietuvių husarai ir 2 p.p. raitų žvalgų komanda. Šis fronto ruožas iki balandžio mėn. buvo ramus. Susirėmimai su priešu buvo reti ir tai vien tik žvalgomųjų patrulių.
Kaip mūsų, taip ir rusų-bolševikų, frontas nebuvo užimtas ištisai. Didesni kariuomenės susitelkimai buvo tik didesnėse gyvenvietėse, saugojamos buvo tik svarbesnės kryptys. Pro neužimtus tarpus, vietos gyventojams padedant, atvykdavo iš Vilniaus miesto ir kitų priešo užimtų vietų pabėgėliai, kurie suteikdavo žinių apie rusų kariuomenę ir bendrai apie bolševikų veiklą.
Iš Pskovo divizijos pabėgdavo į mūsų pusę karininkų ir kareivių. Pabėgėlių tarpe buvo ir lietuvių. Vieni iš jų (karininkai) buvo mobilizuoti į bolševikų raudonąją armiją Rusijoje, kiti stojo savanoriais pas bolševikus, bet pamatę, kad Lietuva atsistato ir kad jie ne tuo keliu nuėjo, pabėgdavo su ginklais ir arkliais pas savuosius. Pas bolševikus kariuomenėje pasiliko tik V. Kapsuko-Mickevičiaus šalininkai, kuriems su lietuviais buvo nepakeliui.
Skaityti daugiau: BENDRA FRONTO PADĖTIS LIETUVOJE 1919 M. VASARIO - KOVO MĖN.
(Žemaičių krikšto 550 m. sukakties proga)
DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M.
1. PIRMIEJI ŽEMAIČIŲ SUSITIKIMAI SU KRIKŠČIONIMIS
a. Neaiškūs spėliojimai. Mūsų istorinėje literatūroje yra žinių apie įvairias pastangas krikštyti žemaičius, ir tos žinios yra gana ankstyvos. Yra tvirtinama, būk benediktinas Ansgaras (801 m. - 865- m.), Skandinavijos apaštalas (826 m. -830 m.), popiežiaus Grigaliaus IV, 831 m., paskirtas šiaurės kraštų vikaru, buvo atvykęs į Kuršą ir žemaičių kaimynystėje įkūręs vyskupiją.1 Vyskupas Valančius, nenurodydamas šaltinio, rašo, kad ir Norvegijos karalius šv. Olavas (miręs 1030 m.), su keliais kunigais, mokęs žemaičius katalikų tikėjimo.2 Ar šie tvirtinimai turi kokios reikšmės, neištyrus istorinių Skandinavų šaltinių, sunku pasakyti.
b. Žemaičių susitikimas su krikščionimis. Istorinių šaltinių patvirtintas žemaičių susitikimas su krikščionimis įvyko XII amž. gale. Tuo metu Dauguvos žiotyse įsikūrę vokiečių pirkliai pradėjo susitikinėti su šiaurės Lietuvos gyventojais. Lotyniškoje Livonijos kronikoje skaitome, kad 1185 m., lietuviams užpuolus lybius, vos išsigelbėjo pirmasis Livonijos misininkas, augustinijonas Meinhardas. Vėliau, 42 m. laikotarpyje, ta pati kronika pamini virš 40 įvairių krikščionių susitikimų su lietuviais. Tiesa, čia minimi lietuviai, bet iš konteksto matosi, kad daugeliu atvejų kalbama apie žemaičius, dėl to krikščionių susitikimas su žemaičiais gali siekti 1185 m.3
c. Pirmieji kryžiaus žygiai. Panašių žinių, dažniausia apie nedraugiškus Livonijos krikščionių santykius su žemaičiais, patiekia mums ir nežinomo autoriaus XIII amž. gale vokiškai parašyta Eiliuotinė kronika, apimanti 1143 - 1290 m. laikotarpį.4 Joje, kartais iki smulkmenų, aprašomos žemaičių kovos su Livonijos ordinu ir jo talkininkais, Saulės mūšis, Klaipėdos pastatymas, žemaičių žygiai Livonijon, Skuodo ir Durbės mūšiai.5 Šie kryžiaus žygiai tačiau žemaičių prie krikščionybės nė kiek nepatraukė.
Jersonas (Rudolfo kopija) — Vytautas ragina žemaičius krikštytis
Skaityti daugiau: PIRMIEJI BANDYMAI KRIKŠTYTI ŽEMAIČIUS
JONAS MIŠKINIS
Italai savo didžiosios praeities paminklus vadina “Akmenys, kurie kalba”.
Nors jau baigiasi trečiasis dešimtmetis kai Vilnius iš lenkų okupacijos atsipalaidavo, tačiau lenkai degdami lietuvių neapykanta, vis dar savinasi Vilnių.
Vilniaus problema nėra tiktai grynai politinė, teritorinė. Taip į ją žiūrėti neleidžia ilga mūsų santykių su lenkais istorija ir ypač lenkų kultūros ekspansija, kuri prasidėjo senosios Lietuvos valstybės žydėjimo laikais ir kurios vaisius dar jautėme ir nepriklausomos Lietuvos metais.
Paskutinysis lenkų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, savo prisiminimuose apie Lietuvą ir jos kilnią sostinę Vilnių, sakė, kad jei vilniečiai ir norėtų užmiršti didžią Lietuvos valstybės praeitį ir jos garbingus žygius, kurie taip tampriai yra susiję su Lietuvos sostine, jie to negalėtų, nes kiekviename žingsnyje jo gimtojo miesto akmenys kalbėtų apie garsią Lietuvos praeitį ir vėl iš naujo pabrėžtų, kad jis yra kilnios lietuvių tautos ainis. Tai, ką anuomet teigė karalius, nūdieną, nekultūringomis priemonėmis, lenkai stengiasi paneigti
LENKŲ GOBŠUMAS
Bismarkas, visą laiką rodęs lenkams didelį pritarimą ir laikęs save net jų draugu, ne vienoje savo kalboje yra pabrėžęs, kad lenkų smerktiniausias ypatumas yra neteisybės pamėgimas ir su tuo susijęs svetimos naudos gobšumas. Apie tai Bismarkas rašo savo knygoje “Bismark ueber die Polen” (V. F. Koch, Berlin 1913). Bismarkas ryškiai apibūdina lenkus, pavadindamas juos intrigantais, pataikūnais, visiškai nepajėgiais dirbti naudingą darbą, kurie šiandieną tik garsiai rėkia “jeszcze Polska”, rytoj vėl valio “Waschilapski ir Krapulinski”. Pasikliauti lenkų diduomene yra lygu stokai politinės nuovokos ir t.t., taip rašo Bismarkas.
Skaityti daugiau: VILNIUS IR LENKAI
I eilėje iš k. į d. sėdi: 1 ir 2 kursų vadovo palydovai, 3 šio straipsnio autorius, 4 kursų vadovas Itn. Kručas, 5 rinktinės vado pavaduotojas kpt. B. Keturakis, 6 karo komendantas ir šaulių rinktinės vadas plk. Itn. K. Michalauskas, 7 komendanto pavaduotojas kpt. V. Tarasonis. Likusieji — įvairių šaulių būrių šauliai.
V. VYTENIETIS
1940 m. rugpjūčio mėn. šaulių rinktinės vadovybė suruošė sprogdintojų kursus. Buvo įsakyta iš šaulių kuopos ar būrio į kursus komandiruoti nors po vieną šaulį. Aš tuo metu buvau 4 šaulių kuopos karinio parengimo instruktorius. Mielai priėmiau pasiūlymą vykti į kursus, nes norėjau praktiškai susipažinti su sprogdinimo veiksmais, kas karinio parengimo instruktoriui yra būtinai reikalinga žinoti. Tarnaudamas kariuomenėje tik teoriškai susipažinau su sprogstamomis medžiagomis. Todėl, jausdamas pareigą pagilinti trūkstamas žinias ir išvykau į kursus.
Birželio 10 d. iš visos rinktinės kandidatai susirinkome Vilkaviškio apskrities komendantūroje. Tuomet apsk. komendantai ėjo ir šaulių rinktinių vadų pareigas. Mus apgyvendino viename kareivinių pastate. Maitino 9 pėst. pulko 3 kuopa. Kursams vadovavo Itn. Kručas. Buvo atvykusių šaulių ir visai netarnavusių kariuomenėje. Pirmąją dieną atlikome šaudymo pratimus. Vadovavo Itn. Švalka. Rytojaus dieną jau prasidėjo teoriškos sprogdinimo pamokos. Buvome supažindinti su įvairiomis sprogdinimo medžiagomis, jų ardomąja jėga ir apskaičiavimais kiek jų reikalinga naudoti sprogdinimui tiltų, pastatų ir pan. Kartu su šauliais sprogdinimo pamokose dalyvavo ir ulonų būrys. Kadangi tuomet Vilkaviškyje stovėjo ir ulonų pulko dalinys, tai tam tikras skaičius vyrų buvo paskirtas praeiti kursus. Po susipažinimo, tuoj pradėjome praktikos darbus. Jojykloje sprogdinome žemės fugasus, į žemę įkastus medinius ir geležinius stulpus ir kt. Čia jau turėjome padaryti apskaičiavimus kiek reikalinga medžiagos, kaip ją pritvirtinti, paruošti užtaisą ir susprogdinti. Sprogdinome pavienius stulpus ir po keletą kartu, kurie buvo sujungti detonuojančia virvute. Pastatus ir tiltus “sprogdinome” tik vaizduojamai.
Skaityti daugiau: SPROGDINTOJŲ KURSAI
J. VAIČELIŪNAS
MŪSŲ VADAI
Vadais vadinu Karo mokyklos karininkus, kurie buvo tos mokyklos etatuose. Lektoriai, gi, kariškiai ir civiliai, atvykdavo į Karo mokyklą dėstyti jiems paskirtus dalykus. Buvo ir Karo mokyklos karininkų, kurie dėstė teoretinius dalykus, bet dauguma tos mokyklos karininkų buvo vienokie ar kitokie kariūnų viršininkai ir vadovavo kariūnams praktiškame karinių veiksmų apmokyme.
Pati Karo mokykla 1929 m. buvo pavadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokykla. Tais metais mokyklai buvo įteikta vėliava. Ją įteikė pats valstybės prezidentas A. Smetona tuolaikiniam Karo mokyklos viršininkui plk. P. Jurgaičiui. Vėliava buvo pagaminta už 4,000 litų Šveicarijoje. Ji buvo laikoma Karo mokyklos iškilmių salėje, puošnioje spintoje. Vėliavą saugojo kariūnų garbės sargyba. Toje pat salėje ant sienų kabojo įrėminti mokyklą baigusiųjų karininkų sąrašai.
1930 m. Karo mokyklos vadovybė gerokai pasikeitė. Jos nauju viršininku buvo paskirtas gen. št. plk. Jonas Jackus, tik prieš metus Čekoslovakijoje baigęs augštąją karo mokyklą (akademiją) ir Vyriausiame štabe vadovavęs IV skyriui. Išvaizdos, laikysenos ir figūros atžvilgiu jam galėjo pavydėti kiekvienas kariūnas. Naujųjų Metų proga 1932 m. jis buvo pakeltas į generolo laipsnį. Kaikurie civiliai asmenys, kurie nepažindavo karinių laipsnių, gen. Jackų, kad ir su generolo ženklais, kartais palaikydavo leitenantu:
1932 m. pradžioje kartą buvau mokyklos budėtojo padėjėju. Mokyklos budėtojas buvo išėjęs į užsiėmimų aikštę, kur vyko kariūnų aspirantų rikiuotės mokymas. Aš likau jo vietoje. Sėdėjau budėtojo kambaryje prie stalo ir skaičiau laikraštį. Štai, atsidaro durys ir įeina gen. Jackus, ir paskui jį koks tai civilis. Aš pašokau ir generolą pasitikau su raportu. Jis pasakė, kad čia yra atvykęs vienas tautietis iš provincijos. Jis nori pasimatyti su vienu kariūnu aspirantu. Liepė, kad aš iškviesčiau tą kariūną. Generolas ėjo iš kambario ir aš jį palydėjau. Koridoriuje jis man pasakė: “Galite pasilikti”. Sumušiau kulnimis, atsaliutavau. Užėjau į budėtojo padėjėjo kambarį ir liepiau pasiuntiniui nueiti į užsiėmimų aikštę ir pranešti budinčiam karininkui, kad mokyklos viršininkas įsakė iššaukti kariūną aspirantą N. Kai grįžau į budėtojo kambarį, tas civilis manęs paklausė: “Kas čia buvo, kurs liepė iškviesti mano sūnų kariūną? “Karo mokyklos viršininkas, generolas Jackus”, atsakiau aš. “Ar generolas? Aš maniau, kad leitenantas. Jis taip jaunai atrodo. Jei būčiau žinojęs, kad generolas, būčiau į jį nesikreipęs, nepatogu”, tarė jis. Aš nusišypsojau, kad jis generolą palaikė leitenantu.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖJE
Ištrauka iš švedų generolo von Horno knygos “Soldiering for Peace”. Jis buvo vokiečių ir pabaltiečių repatriacinės komisijos pirmininkas, juos išduodant iš Švedijos rusams, o vėliau Jungt. Tautų armijos vadas Palestinoje, Konge ir kitur.
Paskutinėmis II Pas. karo dienomis, kai rusų armijos nesulaikomai veržėsi vis gilyn į Vokietijos teritoriją, kaikurioms vokiečių kariuomenės grupėms ir mažiems pabaltiečių daliniams iš Kuršo, ar Danzigo, pusiau skęstančiais laiveliais, pavyko pasiekti Švedijos krantus. Jie galvojo, kad pasiekus Švediją, bus internuoti, o vėliau jiems bus leista grįžti į Vokietiją. Vieton to, jie buvo uždaryti specialiose, vielomis aptvertose, stovyklose ir pasidarė baisiu antivokiškos propagandos taikiniu.
Didžiausia to viso priežastis buvo ta, kad tuo metu pasaulio spauda iškėlė viešumon visas koncentracijos stovyklų baisenybes. Faktinai, vargšai internuotieji džiaugėsi būdami už spygliuotų vielų ir saugomi stiprios sargybos nuo demonstruojančios ir įsiutusios minios.
Neilgai trukus, dalis švedų viešosios opinijos buvo nustatyta prieš viską, kas vokiška. Žinoma, tuo pasinaudodami rusai, padarė vyriausybei oficialų demaršą, reikalaudami atiduoti jiems viską kas vokiška, įskaitant ir pabėgėlius — internuotuosius.
Nežiūrint susidariusios būklės, oficialus švedų vyriausybės atsakymas nustebino ir dalinai išgąsdino visus, nes tuometinė Švedijos koalicinė vyriausybė sutiko patenkinti visus rusų reikalavimus.
Šešioms dienoms praėjus, atėjo oficialus raštas į Gynybos štabą, kuris pavedė “Alien” skyriui susitikti su rusais ir aptarti visas reikalingas detales. Nežiūrint vyriausybės aiškinimosi, visiems buvo aišku, kad rusų spaudimo įtakoje ji sulaužė, šveduose seniai įaugusią, tradiciją padėti ir apsaugoti pabėgėlius.
Gynybos štabe kilo pasibaisėjimas ir nenoras tikėti, nes mums buvo aišku, kad tai reiškė mirties sprendimą pabaltiečiams ir gal būt patiems belaisviams vokiečiams. Mūsų pasibaisėjimas buvo juo didesnis, kadangi mums buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau, mes tai turėsim įvykdyti — tokį žiaurų mūsų vyriausybės, politinį posūkį.
Skaityti daugiau: Išdavimas
KALPAS UOGINTUS
Jeigu nepriklausomos Lietuvos valstybės funkcijos II-jo Pasaulinio karo nebūtų buvusios sutrigdytos, Lietuvos policija šiemet švęstų 49-sius savo gyvavimo ir veiklos metus.
1918 m. X. 11 d. buvo sudarytas pirmasis ministerių kabinetas. Tuo metu krašte viešpatavo chaosas ir anarchiškos nuotaikos. Siautėjo demoralizuotos priešų kariuomenės likučiai, slankiojo “plienčikai” ir įvairūs vietiniai žmonės, ištroškę svetimo turto. Plėšė, kankino, prievartavo ramius krašto gyventojus, ypač ūkininkus. Naujoji vyriausybė net savo saugumui dar neturėjo organizuotos jokios ginkluotos jėgos. Nebuvo lėšų. Norėdamas, pirmiausia, apsaugoti valstybę nuo netvarkos, ministerių kabinetas ėmėsi kurti piliečių apsaugą (tada milicija vadinamą), kurios anksčiau organizuoti neleido okupacinė krašto valdžia. Reikėjo kurti visą administracijos aparatą ir savivaldybių organus. Jeigu susidariusių apskričių pirmaisiais piliečių apsaugos — milicijos vadais daugumoje buvo iš caro kariuomenės grįžę lietuviai karininkai, bei civiliniai įvairių profesijų žmonės, tai žemesniųjų tarnautojų kadrai buvo apverktinoje būklėje. Jų tarpe galėjome užtikti ir caro bei kaizerio policijoje (žandarmerijoje) tarnavusiųjų žemesniųjų pareigūnų, buvusių caro kariuomenės kareivių ir šiaip kaimų bei miestelių vyrų, be jokio tai tarnybai pasiruošimo, o nemaža jų mažaraščių ir net beraščių. Jų tarpe buvo ir abejingo beprisikeliančios naujam gyvenimui tautos idealams elemento, nemokančio lietuvių kalbos, net nelietuvių ir iš praeities turinčių neigiamų tarnybinių įpročių. Pirmieji milicijos pareigūnai uniformos neturėjo. Tik ant kairės rankovės ryšėjo baltą raikštį su įrašu: “MILICIJA”.
Kėdainių apskr., Šėtos nuovados policijos pareigūnai. Viduryje sėdi nuovados viršininkas— šio straipsnio autorius.
Ginkluoti jie buvo įvairiai: kas kokia berdanka, kas primityviu medžiokliniu šautuvu, kas revolveriu, pistoletu, kitas — kardu. Toks margas milicijos kadrų sąstatas ne tik nedarė išviršinio gero įspūdžio, bet negalėjo nė progresuoti. Neturėjo jis autoriteto ir gyventojų pasitikėjimo. Gyventojai juos vadino “Miliucija”, “Miliucininkas” ir nemėgo jų.
Skaityti daugiau: LIETUVOS POLICIJA
ALGIRDAS BUDRECKIS
Karys ne vien kardu gina savo tautos interesus. Kartais plunksna pavaduoja kardą, o moderniais laikais rašomoji mašinėlė pavaduoja kulkosvaidį.
Žvelgiant į Lietuvos atkūrimo laikotarpį, matome, kad du veiksniai įgyvendino Vasario 16 Aktą: kūrėjai savanoriai ir mokytojai. Dažnai šitie du veiksniai būdavo supinti į vieną. Juk, neretai studentas palikdavo mokslo suolą ginti kraštą. Taipogi ir pati kariuomenė, šalia karo žygių, užėmė mokyklos vaidmenį, bemokydama naujokus, kaip skaityti ir rašyti.
Vėliau, taikos metu, Lietuvos karinė literatūra suvaidino nemažą vaidmenį tautos kultūrinėje pažangoje. Imkime Šaulių Sąjungos oficiozą, Trimitą, pavyzdžiu. Iš Trimito korespondentų kilo visa eilė Lietuvos žurnalistų ir publicistų. Rašytojas Zobarskas ir istorikas Ivinskis pirmuosius savo straipsnius spausdino Trimite. Tokių pavyzdžių sąrašą galima būtų šimteriopai padidinti.
Netekus nepriklausomybės, plunksna ir kardas vėl sudarė sąjungą prieš okupantą—užpuoliką. Laisvės Kovotojo, Į Laisvę, Nepriklausomos Lietuvos bei kitų pogrindžio laikraščių redaktoriai ir rašytojai — buvo kartu ir ginkluotų partizanų būrių vadai. Daumanto veikalas Partizanai už Geležinės Uždangos duoda mums gražių pavyzdžių.
Tremtyje atsidūrę Lietuvos kariškiai nebeturi galimybių ginklu ginti kraštą. Tačiau, būtų klaidinga konstatuoti, kaip kad kai kurie kritikai ir sofistai teigia, jog mūsų “militaristai” nebereikalingi, jie tik “generolai be armijų”, tat jiems belieka sėdėti prie židinio ir prisiminti savo būtus ir nebūtus žygius. Šitokie kritikai tai arba naivūs “katedros intelektualai”, arba piktos valios tipeliai.
Norim ar nenorim, bet turime skaitytis su istorijos faktu, kad tauta, kuri nemoka gintis, arba neturi ryžto išsilaikyti, yra pasmerkta pražūčiai. Lietuvių tauta, nors gal niekuomet nebeiškils į pasaulio galybę, vis-vien, ji turi teisę egzistuoti. O tą egzistenciją laiduoja jos karingasis atsparumas. Kariškų kadrų būsimai Lietuvai paruošimas yra nagrinėtinas dalykas, tačiau, tuo tarpu, pasitenkinkime sustoti ties vienu klausimu — KARIO žurnalo įnašu į tautos žūtbūtinę kovą.
Skaityti daugiau: Karys ne vien kardu gina tautos interesus
Vlado Putvio ir L. K. Mindaugo šaulių kuopų susitikimas
Gegužės 20-22 dienomis Montrealyje Pasaulinės parodos proga įvyko pirmasis Toronto Vlado Pūtvio ir Montrealio L. K. Mindaugo šaulių kuopų susitikimas, kuriame dalyvavo per šimtą svečių ir šaulių.
Tai bene pirmasis didesnio masto LŠST narių susitikimas, siekiąs palaikyti senąsias Sąjungos tradicijas, ugdant didesnį ir glaudesnį narių bendradarbiavimą šiame kontinente.
Susitikimas praėjo su geru pasisekimu, jaukioje ir malonioje šauliškoje nuotaikoje. Be užmegztų asmeninių pažinčių, buvo aptarti kuopų veikimo bėgamieji reikalai, pasikeista mintimis ir nustatytos tolimesnio bendradarbiavimo gairės. Sekantis kuopų susitikimas numatytas kitais metais Toronte.
Pirmąją viešnagės dieną svečiai turėjo progos apžiūrėti Pasaulinę parodą — EXPO 67 — ir patirti asmenišką mindaugiečių globą. Antrąją dieną, sekmadienį, abi kuopos su vėliavomis rikiuotėje dalyvavo iškilmingose, tai dienai skirtose pamaldose Aušros Vartų bažnyčioje. Po pamaldų buvo pasivaišinta sesių šaulių paruoštais skaniais užkandžiais ir kavute.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
ŠAULĖ KULTŪRINĖJE VEIKLOJE
Jau pačioje žmogaus prigimtyje glūdi jo kultūrinis nusiteikimas. Nuolatinis siekimas, jieškojimas ko tai nauja, noras su kitais bendradarbiauti, save išreikšti, savitai atsiskleisti, įvykdyti įvairias idėjas, pavergti gamtą savo reikalams — visa tai skatina kūrybingumui. Žmogaus kūrybai nėra ribų. Nėra tokio darbo, į kurį negalėtume daugiau ar mažiau įnešti savo kūrybos. Kultūrinėje veikloje tiek asmenys, o taip pat ir ištisos tautos lenktyniauja. Kultūros dėka tautos turi praeitį ir kuria ateitį.
Didžiuojamės ir mes savo praeitimi, šimtmečiais išsaugotais kultūriniais lobiais. Sielojamės dėl užgniaužtos, savame krašte, lietuviškos kultūrinės veiklos. Todėl dar didesne jėgų įtampa turime dirbti svetur gyvendamos. Mūsų tautinė kultūra turi būti, ne tik perduodama iš kartos į kartą, bet ir jieškoma jai vis naujesnių apraiškos formų. Mūsų kultūrininkai turėtų kuo artimiau bendradarbiauti su jaunimu ir ne tik kurti, bet skatinti ir uždegti juos daugiau tautinėje kultūrinėje veikloje reikštis, kad jiems savo knyga, muzika, menas nebūtų svetimi.
Kaip spauda mus visus sujungia, be jos tartum užtrokštume, taip kultūrinė veikla palaiko gyvus savai tautai, be jos mūsų ryžtas ir kova dėl savo krašto laisvės žūtų.
“Ne vien tik kardu ginsi tėvynę” — svarbi Šaulių Sąjungos įkūrėjo mintis. Visais laikais tautų kultūrinis ginklas buvo labai svarbus. Per Šaulių S-gą tikėtasi matyti lietuvių tautą susipratusią, kultūringą, kūnu ir dvasia stiprią.
Nepriklausomybės laikais Šaulių S-ga, be savo tiesioginio darbo — karinio paruošimo, dideliu įnašu yra prisidėjusi ir prie kultūrinės veiklos. Būdama plačiausiai visame krašte išsiplėtusi organizacija, ji galėjo reikštis visose srityse. Šaulių namai buvo apylinkės kultūriniai židiniai. Juose buvo ruošiami įvairiausi kursai, paskaitos ir kitos kultūrinės pramogos. Ten buvo įkuriamos ir plačiai naudojamos bibliotekos. Veikiantys šaulių sporto rateliai, chorai, tautinių šokių grupės išjudindavo visa, apylinkėje šaulių teatrai sutraukdavo mases žmonių.
Šaulinėje kultūrinėje veikloje labai gyvai dalyvavo ir šaulės moterys. Kai šaulių moterų vadovės suvažiuodavo į joms ruošiamus kursus, ar vadovių stovyklas, tai ne tik žinių, bet ir dvasinės stiprybės pasisemdavo, kad sugrįžusios į kaimus savo sesėms ir visai apylinkei būtų naudingos. Vietovėse ruošdavo sanitarijos, priešcheminės apsaugos, rankdarbių, virimo ir kitokius kursus. Rinkdavosi vakarojimams, dirbdavo meniškus išdirbinius, ruošdavo tautodailės parodas. Turėdavo net tautinių rūbų audyklas, nes pačios dėvėjo ir skatino kitas moteris įsigyti tautinius drabužius. Puošdavo šaulių namus, išsiuvinėdavo vėliavas, tvarkydavo karių kapus, platindavo lietuvišką spaudą, net eidavo po namus skatindamos išsirašyti Trimitą, Ūkininko Patarėją ar kitus laikraščius. Visur prisidėdavo prie brolių šaulių veiklos: kartu ruošdavo įvairius parengimus, dalyvaudavo programose, choruose, šokių bei vaidybos grupėse. Šaulė Lietuvoje buvo lyg ta pilkoji bitutė: — kukli, judri, vis jieškanti ką gera padaryti, kur šviesesnį spindulėlį įnešti.
Vladas Pūtvis labai gerbė ir vertino moterį: “Moteris tai lyg termometras: juo kultūringesnė tauta, juo labiau joje gerbiamos moterys.” Jo troškimas buvo, kad Lietuvos moterys kuo augščiau iškiltų, kuo sąmoningesnės būtų, nes nuo jų pareina tautos ateitis: “Kokios bus motinos, tokie jų vaikai, tokia mūsų tautos ateitis.” Tokia didelė atsakomybė krinta ant moters pečių. Todėl moterys, o ypač šaulės, negali užsidaryti vien savo šeimoje. Buvusi moterų šaulių vadė, dabartinė Sąjungos garbės šaulė Sofija Mantautienė pabrėžia, kad darbas šaulių organizacijoje neturi apsunkinti, bet praturtinti šeimos gyvenimą. Jei visa šeima gyvens šauliška dvasia, tai ir darbas bus daug prasmingesnis.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Algimantas A. Simanauskas, iš Hartfordo, Conn., atlieka karinę tarnybą JAV marinų daliniuose. Už gerą, drausmingą ir sąžiningą pareigų ėjimą buvo pakeltas į seržanto laipsnį. Nuo 1967 m. kovo 1 dienos buvo MCO mokykloje, Okinavoje, instruktorium. Toje mokykloje paruošiami kariai perkėlimui į P. Vietnamą, šiuo metu ir jis pats paskirtas į Pietų Vietnamą.
-— Ričardas Malakauskas ką tik grįžo į Čikagą iš P. Vietnamo, kur išbuvo 9 su puse mėnesio.
— Dr. Walter Dorinas, kaulų ir muskulų ligų specialistas, jau antras mėnuo kaip dirba JAV ligoninėje, P. Vietname. Jo tėveliai gyvena Evergreen Parke, III.
— Romas Zylė, kilęs iš Clevelando, ir dalyvavęs Žaibo sporto klube, dabar atlieka karinę tarnybą Jackson Park, Ilk, kur paskirtas prie karinių šunų apmokymo centro.
— Lietuvos atstovas J. Kajeckas dalyvavo jungtiniame JAV kongreso posėdyje, kur jam teko kalbėtis su gen. W. Westmorelandu.
— JAV-bių kpt. Aleksiūnas skaitė paskaitą Ramovės Čikagos skyriaus susirinkime. Jis papasakojo labai įdomių išgyvenimų P. Vietname. Būtų gera, kad kpt. Aleksiūnas juos aprašytų mūsų spaudoje.
— Jurgis Butvila, birželio mėn. 7 d., baigė JAV-bių Laivyno akademiją Anapolyje.
-— Antanas Ustjanauskas, įsteigęs organizaciją P. Vietname sužeistiems kariams remti, buvo priimtas P. Vietnamo premjero Ky ir lankėsi Saigone kaip vyriausybės svečias. Jis aplankė visą eilę sužeistųjų karių ligoninėse, o taip pat ir kovojančius. Jis prašo visas aukas siųsti šiuo adresu: American Committee for So. Vietnam — 518 Park St., Hartofrd, Conn. 06106.
-— Ats. mjr. Stasys Asevičlus, gyv. Toronte, buvęs Lietuvos kūrėjas savanoris, yra paguldytas į naująją žydų ligoninę. Pažįstami ir draugai gali jį lankyti 526 kambaryje.
— Juozas Šinderaitls, Wilkes-Barre, 1 Pas. karo veteranas, atsiskyrė su šiuo pasauliu, birželio 4 d., Veteranų ligoninėje.
— Lietuvoje sovietai turi įsteigę karinį komisariatą ir Vilniuje Karininkų Namus. Komisaras gen. mjr. Petronis vieną vakarą jaunuoliams skaitė paskaitą “Jeigu svajoji tapti karininku”. Jaunuoliai raginami stoti į karo mokyklas; matyti savanorių skaičius į sovietines karo mokyklas yra kritęs, kai nepriklausomoje Lietuvoje į Karo Mokyklą A. Panemunėje jaunuoliai laukdavo eilės, kad tik priimtų. Matomai jaunimas nesižavi svetimųjų okupantų kariniais laimėjimais ir nenori tapti jų vergais.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Lietuvių Veteranų Sąjunga RAMOVĖ
Centro Valdyba
Čikaga, 1967 m. liepos mėn. 15 d.
Viešas laiškas p.J. LANSKORONSKIUI
gyv. Paryžiuje—Prancūzijoje
Visiems, plačiame pasaulyje išsklaidytiems lietuviams, ramovėnams ir buvusiems kariams, yra žinoma, kad 1966 m. pabaigoje, į Paryžių buvo atvykęs rusų bolševikų agentas VYTAUTAS ŽALAKEVIČIUS, kuris, kaip skelbta “La cine-matiqe française Musee du cinéma” tvarkaraštyje, gruodžio mėn. 22 d., demonstravo savo susuktą filmą “Personne ne voulait mourir— Niekas nenorėjo mirti”. Šioje filmoje, išniekinami lietuviai partizanai, kovoję su Lietuvos pavergėjais rusais bolševikais bei jų agentais.
Mes nelaikome ypatingu nusižengimu, kad Tamsta ir kiti lietuviai, norėdami pamatyti bolševikų propagandos melą, žiūrėjote tą filmą, tačiau negalime pateisinti, kad nei Tamsta, nei kiti, net ir Lietuvių Bendruomenės vietos vadovybės nariai, nepareiškėte jokio viešo nepasitenkinimo ir protesto, anksčiau kalbamo muziejaus vadovybei bei spaudoje, dėl lietuvių patrijotų-partizanų, kovojusių už savo tautos laisvę, šmeižimą ir niekinimą.
Vietoje pareiškus protestą, kelioms dienoms praslinkus, gruodžio mėn. 6 d., Tamsta suruošei tautos išdavikui, kovotojų už tautos laisvę niekintojui, VYTAUTUI ŽALAKEVIČIUI vaišes, kuriose taip pat dalyvavo ir keletas Paryžiuje gyvenančių lietuvių.
Mes manome, kad Tamsta, kaip buvęs garbingos Lietuvių kariuomenės generalinio štabo pulkininkas, daugiau negu kas kitas, esate įpareigotas būti apdairesniu ir geriau susivokti Lietuvos okupanto bei jo agentų pinamuose voratinkliuose.
LVS “RAMOVĖS” Centro Valdyba laiko savo pareiga pareikšti, kad toks Tamstos pasielgimas nesiderina su elementarinėmis lietuvio, ypač buvusio kario-karininko, išeivijoje kovojančio už Lietuvos laisvės atstatymą, pareigomis ir padėtimi. Tamstos padarytas netaktas prieštarauja bendram Lietuvos Laisvinimo Veiksnių nutarimui, pasisakančiam prieš politinį ir kultūrinį, laisvame pasaulyje gyvenančių lietuvių, bendradarbiavimą su Lietuvos okupantu bei jo agentais. Tamstos laikysena rusų bolševikų agento Vytauto Žalakevičiaus atžvilgiu, aižo bendrą lietuvių vienybės frontą kovoje su mūsų tautos pavergėjais, pasitarnauja okupantui ir giliai pažeidžia lietuvio patrijotinius jausmus.
Su protesto pareiškimu,
LVS “RAMOVĖ” Centro Valdyba
Lietuvos Kūrėjų kaulus Augščiausias išbarsto po visą pasaulį
P. GUDELIS
Tokia mintis atėjo man 1965 m. stovint prie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro kan. K. Šaulio apleisto kapo Pambio-Noranco kaimelio kapinėse, netoli Lugano, Šveicarijoje.
Mums neįmanoma suprasti Dievo darbus. — Galima būtų manyti, lyg Jis norėtų tuo būdu priminti visiems baisų pavergtųjų tautų likimą. Savo tėvynę priverstų apleisti ištikimų Lietuvos sūnų kapai galėtų byloti tų kraštų gyventojams apie lietuvių didelę laisvės meilę. Jie turėtų skatinti visus kovoti dėl raudonojo slibino pavergtųjų tautų išvadavimo ir raginti siekti tautų lygybės ir broliškumo.
Skaityti daugiau: Kronika
