(Translated by https://www.hiragana.jp/)
RŪPINTOJĖLIS - Nr.9

TURINYS NR. 9

Aušo pirmosios dienos rytas ........................................ 351

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

[Kun. Napoleonas Norkūnas]. Bebaimis kovotojas
(Kunigas Karolis Garuckas SJ) ...................................... 353

Vaidevutis[kun. Karolis Garuckas SJ]. Meilė neįtari ir amžina ...... 357

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

Mečislovas Malinskis.Kasdienė duona ................................ 358

Vynmedžio Šakelė.Magdalenos Velykos ................................ 362

K.[Felicija Kasputytė]. Džiaugsmo apraiškos ........................ 362

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

Alfonsas Grauslys.Siela, kuri kyla, kelia pasaulį (Elizabetė Leser) 365

Elizabetė Leser.Mąstyti - mylėti - apaštalauti (Iš dienoraščio) ... 368

MŪSŲ PROBLEMOS

K.A.M.[kun. Aleksandras Markaitis SJ]. Žodžio ir veiklos infliacija
kaip nūdienė problema ............................................. 371

K. Tylenis[kun. Lionginas Kunevičius]. Lenktis Dievui, kad nevergautum
velniui  .......................................................... 377

MUMS KALBA MOKSLAS

A. Ūžuolas[Antanas Patackas]. Ties gyvybės paslaptimi  ............ 380

KŪRYBOS PUSLAPIAI

Orinta[kun. Juozas Vaicekauskas]. Šventasis ketvirtadienis ir
Didysis penktadienis .............................................. 384

GELEŽINIS KRYŽIUS. Priestupo k., Anykščių r.

AUŠO PIRMOSIOS DIENOS RYTAS

I.

     Visa, kas gyva, kėlėsi gyventi.
Tik kelios moterys lėtai, koja už kojos,
ėjo prie šviežio kapo.
Buvo miręs jų Dievas -
jų tikėjimas, jų viltis ir jų meilė.
Ne miręs - nužudytas.
          Norėjo jos išsiverkti,
     kad širdžiai būtų lengviau.
Norėjo jos patepti aliejais,
kad brangus mirusysis
ilgiau liktų nepaliestas.
Bet jo nėra -
tikėjimas ir meilė, ir viltis - viskas mirę...
     Vargas mums,
jeigu turime tik vakar dienos brangenybes,
tiktai istoriją, tiktai kapus,
tiktai prisiminimus!

Skaityti daugiau: AUŠO PIRMOSIOS DIENOS RYTAS

BEBAIMIS KOVOTOJAS (Kunigas Karolis Garuckas, SJ)

TAUTOS DVASIOS MILŽINAI

[Kun. Napoleonas Norkūnas]

    Jau baigėsi didžioji epopėja -Į kryžkelę ateina naujas rytas Ir paskutinis žodis pasakytas: „Kovojau kaip mokėjau!"(Š. J.)

    Šlovingiausi puslapiai kurios nors tautos istorijoje yra tie, kur aprašytos jos kančios - tos kančios, kuriose augo ir brendo tautos charakteris. Laisvės ir tėvynės meilė, žinoma, daug padaro, bet tauriai iškentėtos kančios ir kitados stiprinęs tautą vargas padaro dar daugiau. Kodėl Semiuelis Smailsas, tas anglų pedagogas, taip aukština tautų Vargus? Todėl, kad Dievo Apvaizda visada budi ir sunkiausiais laikais pašaukia didžiausius žmones. Ir dabar, kai Lietuva eina erškėčiuotu kryžiaus keliu, iškyla asmenybių, kurios duoda ryškų toną tautos orientacijai. Dievas pasirenka, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirenka, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus (plg. 1 Kor 1, 27). O mes, stovėdami šalia, skėsčiojame rankomis nustebę: iš kur visa tai?

    Tokios mintys kyla, stovint prie kun. Karolio Garucko kapo. Paskutinius 16 metų jis darbavosi - veikė (pasakyti dirbo būtų per maža) - Ceikiniuose. Tai aukščiausia vieta Švenčionių aukštumoje. Čia yra Nevaišių kalnas (289 m aukščiau jūros lygio), kurį poetai pavadintų Lietuvos stogu.

Skaityti daugiau: BEBAIMIS KOVOTOJAS (Kunigas Karolis Garuckas, SJ)

MEILĖ NEĮTARI IR AMŽINA

Vaidevutis [kun. Karolis Garuckas SJ1

     Kūno žiburys yra tavoji akis, - kalba mums Išganytojas. - Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, tavo kūnas skendės tamsoje (Lk 11, 34).

     Nors ir kažin kiek pasaulyje būtų šviesos, grožio - neregiui viskas tamsu ir juoda. Pasaulio šviesa yra Meilė, Kristus. Taip pat ir mūsų sielos akis yra meilė. Žmonės ir visas pasaulis dažniausiai yra toks, kokį mes jį matome. Kaip mes į jį prakalbėsime, kaip šauksime, taip jis atsilieps. Visi daiktai tarsi smuikas menininko rankose: jie gali verkti, gali juoktis; mes galime kitus pradžiuginti, galime ir nuliūdinti. Daiktai gali mus gąsdinti, gali ir guosti, padėti mums Dievą garbinti.

     Žmonės dažniausiai tokie, kaip mes apie juos galvojame ir kalbame. Kai kitus gerais laikome, jais pasitikime, tada jie ir jaučia pareigą tokie tapti. Kaip lauke šauksime, taip miške atsilieps. Kokiu tonu prakalbėsime, tokį atsakymą išgirsime. Geriems visur gera, nes jie moka kitus gerus padaryti.

     Kartą vienas kunigas sutiko žmogų, kurio gyvenimas buvo tartum koks piktybių klaidos kapas. Tas žmogus nebeturėjo jokios vilties pasitaisyti, nebesitikėjo, kad ir jam Dievas gali dovanoti. Nėra tokios nuodėmės, kurios aš nebūčiau padaręs, - tvirtino jis. Kunigas jį klausinėjo, klausinėjo, negi jis iš tikrųjų toks blogas. Rodės, viskas veltui. Pagaliau dar paklausė: „Gal nieko nepavogei, nieko nenuskriaudei?“ - Pavogti tai tikrai nepavogiau, - prašvitusiomis akimis atsakė tas nusidėjėlis. Ir pradėjo taisytis. Taigi ir didžiausias nusidėjėlis dar turi ką nors gera, tik reikia tai išgriebti iš jo gyvenimo purvų ir pirmiausia parodyti jam pačiam.

Skaityti daugiau: MEILĖ NEĮTARI IR AMŽINA

KASDIENĖ DUONA

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

Mečislovas Malinskis

     Mečislovas Malinskis (g. 1923 m.) - lenkų rašytojas ir pedagogas, psichologas ir teologas. Knygoje „Kasdienė duona" su didele meile jis žvelgia į šiuolaikinj žmogų, nusikamavusį besamstant vandenį rėčiu. Ir nuoširdžiu draugo tonu pataria, kaip gyventi, kad būtų laimingesnis, ramesnis ir išliktų žmogumi.

     Čia duodame keletą tos knygos ištraukų, skirtų balandžio ir gegužės mėnesių mąstymams.

Balandžio mėnuo

Kodėl tokie nusiminę?

     Kodėl mes tokie nusiminę, susirūpinę, apimti baimės? - Jis prisikėlė! Ar suprantame, ką reiškia prisikėlimas?

     Vaikystėje nekantriai laukėme šventiško Velykų stalo. Jaunystėje, būdami kupini energijos, lydimi pasisekimų - negalime gerai suprasti prisikėlimo esmės. Tačiau ateis laikas, kai mūsų pečius prislėgs ilgų gyvenimo metų našta. Gal tada suprasime, kas yra prisikėlimas.

     Krikščionybės esmė yra ta, kad ji kiekvienam garantuoja amžinąjį gyvenimą. Toji garantija ypač svarbi tiems, kurių žemės gyvenimas slenka vakarop.

     Krikščionybė garantuoja tau amžinąjį gyvenimą. Jėzus ateis pas tave, kad galėtum Jį paliesti, kad galėtum įsitikinti Jo buvimu, kad žinotum, jog ne veltui neši kryžių, ne veltui gyveni vienatvės skausmą.

Tebūnie jūsų džiaugsmas pilnutinis

     Artėja vakaras. Visada būna skaudu, kad jau daug mūsų gyvenimo metų praėjo, kad nemokame prasmingai leisti greit prabėgančių dienų. Nemokame branginti dabarties akimirkų.

Skaityti daugiau: KASDIENĖ DUONA

MAGDALENOS VELYKOS

Vynmedžio Šakelė

Sidabruota aušra
Bėgo meilė taku,
Ji kvėpavo auka,
Ilgesingu skausmu.

     Sudundėjo griausmais:
     Jo nebėra jau čia!
     Ar dangus ar jausmai
     Jai kalbėjo slapčia.

Meilei nėra kliūčių!
Kas jai skirtų ribas?! -
Nors už jūrų plačių,
Kurį myli, suras.

     Sutviskėjo dangus,
     Suliepsnojo širdis:
     Myriam, - tarė Žmogus, -
     O Raboni! - tai Jis!

Džiaugsmo apraiškos

     Ar moki džiaugtis gyvenimu? Ar moki džiaugtis darbu ir poilsiu? Ar jauti džiaugsmą eidamas į darbą ir grįždamas iš jo?

     Ar moki džiaugtis sniego blizgesiu, dangaus žydryne, saulės spindesiu? Ar moki džiaugtis bent retkarčiais?

     O gal tau liko tik nuovargis, tik pareigos vergo, kuris vakare gulasi į patalą, kaip kada nors guls į kapą? O juk gyvenimas yra pati didžioji dovana.

     Gyvenimas, atrodo, nenusakomai skuba. Nejaugi taip greit viskas praeina? - toks klausimas neretai iškyla. Ir nuolat sau pažadi, kad, atlikęs svarbiausius dalykus, pradėsi džiaugtis gyvenimu ir tvarkyti savo santykius su Dievu.

     O turėtų būti priešingai. Reikėtų džiaugtis ir dabar - šią akimirką -nuolat jungtis su Dievu. Kol gali vaikščioti, kol gali logiškai galvoti, kol gali kuo nors džiaugtis ir žavėtis. Vėliau gal ateis laikas, kai nebegalėsi. Gal ateis laikas, kai išblės troškimai ir norai, kai rūpinsies tik smulkiais buitiniais reikalais ir skurdžios egzistencijos palaikymu.

     Kol dar gali, sukurk savo širdžiai džiaugsmo. Teigiamos emocijos kelia dvasią ir gydo kūną. Tuo tarpu neigiamos emocijos griauna dvasinį pasaulį ir žudo visą gyvenimą. Jeigu kokia negera, pikta mintis lenda į galvą, surask ką gero ir gražaus, kas galėtų pakeisti tą piktą mintį. Pagalvok apie matytą gamtovaizdį, gėlę, paveikslą, malonų susitikimą. Rytą, kai nubundi, pirmiausia galvok apie ką nors gero ir gražaus. Pasimelsk, - tos pamaldžios mintys nuspalvins visus dienos darbus.

     Neskubėk. Skuba turi pražūties daigų. Atkreipki dėmesį į savo judesius. Nervingi, staigūs judesiai yra pernelyg veiklių žmonių. Būtinai reikia apgalvoti, kaip valdai savo judesius.

Skaityti daugiau: Džiaugsmo apraiškos

SIELA, KURI KYLA, KELIA PASAULĮ (Elizabetė Leser)

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

Alfonsas Grauslys

     Paryžiaus Monmartro kapinėse randame 47 metų amžiaus, mirusios 1914 m., Elizabetės Leser (Elisabeth Leseur) kapą. Pasak jos pačios posakio, kuriuo šį straipsnį įvardijame, ji kaip tik ir buvo toji siela, kuri, vis aukščiau dvasiškai kildama, šventėdama, veikė savo aplinką, ją kilnindama. Savo religiniais raštais po mirties ši asmenybė dar plačiau ėmė veikti pasaulį. Tada ir prasidėjo tikrasis šios aukštos kultūros paryžietės apaštalavimas.

     Gyvenimas. Elizabetė gimė (1866 m.) ir augo Paryžiuje. Jos tėvas advokatas Arigis (A. Arrighi) pasižymėjo ypatingu širdies gerumu. Iš motinos ji gavo labai gerą religinį išsilavinimą. Arigių šeimoje augo vienas sūnus ir keturios dukterys; Elizabetė iš jų buvo pirmoji. Sulaukusi 23 metų ji išteka už žurnalisto visuomenininko Felikso Lesero. Tasai skaitydamas ateistinę literatūrą ir studijuodamas universitete nustojo tikėjimo. Be to, sukaupęs gana gausią antireliginių knygų biblioteką ir rašydamas į antiklerikalinius laikraščius, kupinas kovos prieš religiją nuotaikos, jis per visą jų santuokinį gyvenimą persekiojo žmonos religinius įsitikinimus.

     Prie šio moralinio skausmo, kuris ją lydėjo visą gyvenimą, prisidėjo artimųjų netektis. Dar prieš jos santuoką miršta tėvas, paskui jauniausioji sesuo Marija. 1905 m. miršta dvasia ir nuotaikomis jai ypač giminiška antroji sesuo Žiuli. Dėl jos sunkios ligos Elizabetės širdis daug kentėjo.

     Sunkiausia kančia - tai kančia tų, kuriuos mylime, ir aš iš tos taurės geriu, - rašo ji laiške.

Skaityti daugiau: SIELA, KURI KYLA, KELIA PASAULĮ (Elizabetė Leser)

MĄSTYTI - MYLĖTI - APAŠTALAUTI

Elizabetė Leser

 (Iš dienoraščio)

Dvasinės energijos šaltiniai

     Nesikeičiantis giedrumas, tikras nuolankumas, didelė meilė - tai trys kiekvieno tvirto ir gilaus vidinio gyvenimo pagrindai.

     Kiekviena mūsų gyvenimo diena turi mus vis labiau artinti prie gėrio ir aukščiausios išminties - Dievo. Jausti šalia savęs Dievą, mąstyti, melstis, susitelkus įsigilinti į kiekvieną gilią mintį, kad ji tave visą perimtų - tai vidinis gyvenimas. Šitas gyvenimas yra didžiausias džiaugsmas.

     Kreiptis į mano sielos gelmėse esantį Kristų, kad Jis man padėtų gyventi intensyvų sielos gyvenimą ir atnaujintų mane taip stipriai, kad ir kiti būtų to paveikti. Prašyti Dievą, kad Jis augtų mano sieloje, ją keistų ir kad aš pati mažėčiau dėl nuolankumo, atgailos ir tylėjimo...

     Malda yra aukštesnio laipsnio veikla. Remtis labiau malda, labiau Dievu, negu savimi, labiau kančios visagalybe, negu žmogiška energija bei asmeninėmis pastangomis.

     Dievui - kentėti ir aukotis. Artimui - atsiduoti ir eikvotis. Sau -užmiršti save ir tylėti.

     Tylėjimas yra tikras nuolankumo sargas. Pirma - malda ir mąstymas, paskui - veikimas. Malda yra galingesnė už veikimą.

Skaityti daugiau: MĄSTYTI - MYLĖTI - APAŠTALAUTI

ŽODŽIO IR VEIKLOS INFLIACIJA KAIP NŪDIENĖ PROBLEMA

MŪSŲ PROBLEMOS

K.AM. [kun. Aleksandras Markaltis SJ]

     Atrodo, atėjęs žodžio sutemų metas. Kasdien žodis darosi vis menkesnis ir ne toks tinkamas įrankis pasauliui formuoti, žmogui, jo laikinam ir amžinam likimui kreipti. Neišmatuojamai išaugo žodžio pasiūla, kurią teikia didelės leidyklos milžiniškais tiražais ir ištisu tvanu knygų, žurnalų, laikraščių. Po visą pasaulį žodį multiplikuoja milijonai garsiakalbių, magnetofonų ir kino juostų.

     Esant tokiam pasiūlos tvanui žodis netenka savo pirmykštės vertės iki visiškos infliacijos. Daugybė žodžių pripildė ne tik bažnyčias, sales, tribūnas, bet ir aikštes bei gatves iki nuošaliausio kampelio. Žodis nebeteko ne tik vertės, bet ir kokybės, tiek estetinės, tiek moralinės. Į žodžio nešamą tiesą ir mintį žiūrima kritiškai, abejingai, net skeptiškai.

     Antra žodžio tragedija toji, kad, pagausėjus jo pasiūlai, išaugo ir paklausa. Padidėjo žodžio tiražas, išaugo ir skaitytojų minios, jau nebežinome, kam vieni ar kiti žodžiai skiriami. Aplink tiek žodžio tribūnų ir tiek klausytojų, kad susidaro tikras Babelio bokšto ir kalbų susimaišymo įspūdis, nebeįmanoma susekti, ką žodis pasieks, kaip jis bus priimtas, suprastas ir komentuotas. Toks indeterminizmas reiškia, kad visiems skiriamas žodis pagaliau pasidaro niekam neskirtas. Todėl ir pradėta abejoti žodžiu kaip įnagiu konkrečiam politiniam ir visuomeniniam bei moraliniam turiniui reikšti.

     Kadaise rašytojai, filosofai, o ypač poetai buvo laikomi tautų ir žmonijos sąžine. Jų žodis buvo skambus ideologinis bei visuomeninis šūkis.

Skaityti daugiau: ŽODŽIO IR VEIKLOS INFLIACIJA KAIP NŪDIENĖ PROBLEMA

LENKTIS DIEVUI, KAD NEVERGAUTUM VELNIUI

K. Tylenis [kun. Lionginas Kunevičius]

     Prieiti prie klausyklos ir atsiklaupus nusižeminusiai šnabždėti kunigui, kad meldi Dievo malonės, kad niekini save? Argi tai ne žmogiškojo orumo įžeidimas? (Tiesa.1979 02 25). Nors cituoti žodžiai baigiasi klaustukais, aišku, kad autorius jais išreiškia ne abejonę tuo, ką sako, ir ne teisingo atsakymo iš mūsų laukia. Nusižeminimą prie klausyklos jis paniekina ir atmeta kaip įžeidžiantį žmogaus orumą.

     Bet ar iš tikrųjų sakramentinės atgailos-išpažinties principai ir dvasia jau atgyveno savo dienas? Ką byloja protas ir gyvenimo patirtis? Taigi panagrinėkime Atgailos sakramento pagrindinius principus.

     Eidamas išpažinties žmogus turi progą pažvelgti į save, „susipažinti su savimi“. Pažink save! - tai niekada nesenstantis reikalavimas. Jį pripažįsta tiek antikos išminčiai, tiek mūsų laikų pedagogai. Bet eidamas išpažinties tikintysis žvelgia į save turėdamas galvoje ypatingą idealą. Tyrinėti save jis stoja savo Kūrėjo akivaizdoje. Akivaizdoje To, kuris sukūrė jo prigimtį ir nustatė jos veikimo dėsnius. Kadangi Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, todėl žmogus, tyrinėdamas save, žvelgia į Dievą, kaip savo Pirmavaizdį, Aukščiausiąjį Idealą.

     Kadangi Dievas yra pati Meilė, Tiesa, Gėris ir Gėrio Kūrėjas, todėl žmogus į save žiūri atsižvelgdamas į dieviškąją Kūrėjo Meilę, Tiesą, Gėrį. Be to, žmogus atsiduria visa žinančio, visa reginčio Dievo akivaizdoje, todėl ir jo žvilgsnis į save negali būti paviršutiniškas, dalinis ir juo labiau nesąžiningas. Jo žvilgsnis turi apimti ne tik veiksmus, žodžius, apsileidimus, bet ir minčių, jausmų, troškimų, svajonių ir net vaizduotės sritis, taigi - būties gelmes.

     Kas gali duoti žmogui aukštesnį idealą už tą, kurį nurodo Kristus: Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 48)? Kas tyrinėjantį žvilgsnį gali apšviesti galingesne šviesa?

Skaityti daugiau: LENKTIS DIEVUI, KAD NEVERGAUTUM VELNIUI

TIES GYVYBĖS PASLAPTIMI

MUMS KALBA MOKSLAS

A. Ūžuolas[Antanas Patackas]

     Mokslo įrodyta, kad gyvybė Žemėje atsirado ne anksčiau, kaip prieš 3 milijardus metų. Anksčiau joje tebuvo negyvoji materija, iš vandenilio, helio ir kitų elementų susidedanti karšta masė, kurioje negalėjo būti jokios gyvybės. Kai ta masė pakankamai atvėso, Žemėje pasirodė pirmosios gyvybės užuomazgos.

     Kaip įvyko, kad iš negyvosios neorganinės materijos pasidarė organinė, turinti gyvybę? Kaip materija susiorganizavo, kitaip sakant, kaip atsirado Žemėje organizmai, t. y. augalai ir gyvūnai?

     Gyvybės atsiradimas buvo toks. Laikui bėgant materija įgydavo vis sudėtingesnes formas. Skirtingi atomai jungėsi į junginius, tam tikrą sistemą ir susikūrė molekulės (dalelės). Savo ruožtu jos sudarė sistemas su kitomis molekulėmis ir susikūrė milžiniškos, labai sudėtingos struktūros (sandaros), vadinamos makromolekulėmis, kurios toliau jungėsi į sistemas ir susikūrė pirmasis organizmas - ląstelė. Toliau iš ląstelės susidarė labai sudėtingi daugialąsčiai organizmai. Atskira ląstelė yra nuostabus, sudėtingas organizmas, toks sudėtingas, kad galima sakyti, jog ląstelė - tai pasaulis.

     Taigi materija susiorganizavo, vadinasi, perėjo iš negyvosios materijos į materiją, turinčią gyvybę. Atsirado ir mąstanti materija - žmogus, kuris mintimi gali apimti visą pasaulį - Visatą - ir mąstyti apie save.

Skaityti daugiau: TIES GYVYBĖS PASLAPTIMI

ŠVENTASIS KETVIRTADIENIS IR DIDYSIS PENKTADIENIS

KŪRYBOS PUSLAPIAI

Orinta[kun. Juozas Vaicekauskas]

Šventasis ketvirtadienis

     Iškilmingos Šventojo ketvirtadienio pamaldos pasibaigė. Žmonės, tylūs ir susikaupę, vienas po kito ėjo iš bažnyčios.

Rimantė neskubėjo... Juk kunigas pamokslo metu kalbėjo: Pabūkite valandėlę su Kristumi, pamąstykite.

     Ant altoriaus ramiai pleveno žvakių liepsnelės, dar neišsisklaidė smilkalų kvapas. Gėlės. Klūpančios mergaitės - lengvi velionėliai dengia Rimantės draugių veidelius. Po pusvalandžio ir Rimantė ten klūpės, pakeis mergaites. Ką jos šiuo metu mąsto? Mokykloje mokytoja ragina savarankiškai mąstyti nagrinėjant literatūros kūrinius, bet Rimantė ir jos klasės draugės dažniausiai pakartoja tik kitų mintis. Nėra ko sukti galvą, kaip mąstyti bažnyčioje: tai melstis savo mintimis... Rimantė savo užrašų knygutėje turi daug gražių maldų. Daug jų atmintinai moka. Tačiau šį vakarą nesinorėtų jų kartoti. Norisi kažko daugiau... Viešpatie, padėk man!

     Kunigas kalbėjo apie Paskutinę vakarienę. Rimantė bandė įsivaizduoti: gal Paskutinės vakarienės kambarys - Vakarienbutis - buvo panašus į šią bažnyčią? Prie stalo Jėzus ir 12 mokinių. Retkarčiais ištaria vieną kitą malonų žodį... Jėzus praleidžia paskutinį vakarą su savo artimaisiais bičiuliais. Viešpatie, rytoj Tu jau būsi ant kryžiaus, Tu žinai, kad turėsi mirti...

     Ką išgyvena pasmerktieji? Rimantė prisiminė skaičiusi apie lenkaitę Kristiną Vituską, 1944 m. nužudytą viename Berlyno kalėjime. Kokius gražius laiškus rašė Kristina mamai, tėveliui, draugėms. Ji žinojo, kad tikrai bus įvykdyta mirties bausmė. Kalėjimo kameroje drauge su kitomis merginomis giedodavo Švč. Marijos litaniją, giesmes. Kristina paaukojo gyvybę už tėvynės laisvę...

Skaityti daugiau: ŠVENTASIS KETVIRTADIENIS IR DIDYSIS PENKTADIENIS