Skiriamas kun. Juozui Šalčiui
Kard. Vincentas Sladkevičius, MIC. Žodis prie Vilniaus Katedros durų 1039
Algirdas Patackas. Neišduokime ...................................... 1041
D. S. [Donatas Stakišaitis]. Lietuva - tai ir negimusiųjų žemė ...... 1043
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
[Ada Urbonaitė]. Kunigas Juozas Šalčius ............................. 1049
Kun. Juozo Šalčiaus darbų bibliografinė apžvalga .................... 1058
GYVENTI TIKĖJIMU
Kolomba Marmionas, OSB. Amžinoji laimė - regėti Dievą veidas į veidą 1063
LIETUVIŲ TAUTOS DORINĖ KULTŪRA
Stasys Yla. Kūčių prasmė ............................................ 1071
POEZIJOS PUSLAPIAI
A. E. Aušraitė [Aldona Puišytė]. Vėlinės. Rūpintojėliui.
Šventieji pėdsakai. Kryžkelės Smūtkeliui ............................ 1076
BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE ..................................... 1078
KOPLYTSTULPIS. (Virginijos Juciūnaitės piešinys. Savilaidos „Rūpintojėlio" Mr. 23 viršelis)
Kard. Vincentas Sladkevičius, MIC
Garbė Jėzui Kristui!
Brangūs Broliai ir Seserys, mylimi Tautiečiai ir brangūs Svečiai!
Marijos metais mūsų tauta patyrė ir išgyveno daug malonių ir dovanų. Šie nuostabūs ir džiugūs pasikeitimai, šiomis dienomis įvykę mūsų Tautos gyvenime, yra kaip Dievo malonės ir gailestingumo stebuklas mūsų Tautai.
Dar vakar apie pietus, kai galvojau apie žodį, kurį turėsiu tarti Jums, planavau priminti nuoskaudas, kurias mes turime kęsti dėl to, kad mūsų Katedra uždaryta ir mums neprieinama; kad ji naudojama ne tiems tikslams, kam buvo pastatyta ir numatyta tikinčiųjų. Bet vakare, sužinojęs džiugiąją naujieną, kad mūsų Katedra sugrąžinta savo tikrajam tikslui ir kad mes turėsime galimybę stovėti čia, prie Katedros, ir kreiptis į Jus, tikėjimo ir meilės dvasia pakeitė mano nusiteikimą ir norą ne nuoskaudas priminti ir iškelti, ne prašyti, kad tos nuoskaudos dėl Katedros nebūtų toliau tęsiamos, bet padėkoti. Padėkoti pirmiausia tiems mūsų Tautos Broliams, kurie parodė tokią didžią politinę išmintį ir sugrąžino mums Katedrą kaip tik šios dienos, šios šventės išvakarėse. Mes savo padėką norime jungti su linkėjimu palaimos jums visiems, jūsų kilniems ir geriems sumanymams bei žygiams!
Nuostabūs ir dideli pasikeitimai įvyko ir vyksta dabar mūsų tautos gyvenime. Dar iškilmingu būdu neįėjome į pačią Katedrą, dar stovime prie jos durų, bet tarsi pati Katedra atėjo pas mus. Nors mes pirmieji neįėjome, Katedra įėjo tarp mūsų. Ji kaip motina atsistojo tarp savo vaikų, kad skleistų išganingąją šilumą, kurios mes tiek dešimtmečių buvome reikalingi ir neturėjome laimės iš jos pasisemti.
Taip, Katedra tarsi išėjo iš savęs ir praplėtė savo sienas. Mes ir visa mūsų šita aikštė yra mūsų Katedra tikroji\ Negana to, mūsų Katedra išsiplėtė iki visų mūsų Tautos pakraščių: nuo Latvijos iki Lenkijos, nuo Baltijos iki Baltarusijos... Čia mūsų Katedra tikroji - jūs, brangūs tikintieji, kurie mylite Dievą, kurie mylite tikėjimą, kurie branginate krikščioniškąsias bei dvasines vertybes ir jomis gyvenate!
Skaityti daugiau: ŽODIS PRIE VILNIAUS KATEDROS DURŲ
Algirdas Patackas
(Kalba Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime)
Dar 1938-aisiais, kuriuos galime pavadinti paskutiniais Lietuvos Respublikos išorinio klestėjimo metais, filosofas Stasys Šalkauskis sielojosi, kad Lietuva praras iškovotą laisvę, jei ir toliau šitaip gyvens, jei dvasinis lietuvių tautos gyvenimas nebus gaivinamas gyvąja dvasia. Tačiau kvietimas jungtis į Gyvosios Dvasios sąjūdį labai nedaugelio buvo išgirstas, - jis liko balsas tyruose. Lietuvių inteligentija buržuazėjo, dvasininkija - klerikalėjo, o ponios karininkienės tautinį drabužį nugyveno iki saloninio. Tuo tarpu iš Rytų lediniais liežuviais jau šliaužė Sibiro ledynų šaltis, iš Vakarų grūmojo būsimojo Drang nach Osten aidas. Stasio Šalkauskio žodžiai buvo pranašiški: Lietuva laisvę prarado.
Mes norime laisvę atgauti, tačiau ar nuo to pradedame, nuo ko reikėtų -vaduotis pirmiausia iš savo nuodėmių? Kitaip mūsų laisvės kova vis labiau kryps į nuogą politinę. Iš Sąjūdžio programų jau dingsta pažadai etines ir humanistines vertybes laikyti svarbiausiomis; vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Ši fizinė kova gresia nukreipti dėmesį nuo pagrindinio priešo - mūsų pačių dvasinio skurdo, nuo blogio mumyse -ir atsisukti prieš žmones - ateistus, okupantus, kitaminčius, kitataučius. Šioje kovoje vis labiau bus nenorima priešininką pakeisti, leisti jam išsigelbėti atgailos būdu, bet - nugalėti, paminti, kaip tai darė kryžiuočiai su mūsų protėviais. Mūsų laisvė tuomet virs nelaisve kitiems, meilė Tėvynei virs neapykanta svetimiesiems, o dora bus tai, kas man šiuo metu patinka; kova dėl laisvės virs politine kova dėl valdžios.
Ką gi daryti, kad šitaip neatsitiktų? Sena indoeuropiečių išmintis moko, kad yra trys varnos (arba kastos) - tai bramanai, kšatrijai ir vaišijai (dvasingieji, kariai-administratoriai ir valstiečiai). Geriausiu laikomas tas, kuris geriau atlieka savo priedermes - dharmą. Bet yra ir neturintys priedermės, atsakomybės, tai šūdrai - patarnautojai. Mūsų visuomenė didele dalimi yra šudrų visuomenė. Šudras - tai pats funkcionierius, aklai vykdantis svetimą valią ir nieko nenorintis žinoti, nejaučiantis atsakomybės. Nesant bramaniškojo idealo kšatrijai virsta despotais, vaišijai - išnaudotojais materialistais, o šūdrai atveda prie anarchijos, kurios aplinkui iki valiai, kurioje skęsta Lietuva.
Skaityti daugiau: NEIŠDUOKIME
D.S.[Donatas Stakišaitis]
Jaučiu, kad mano kūnas suspindo,
paliestas šitos gyvybės pasaulio.
Ir mano išdidumas trykšta iš šito amžino gyvybės pulso,
kuris šoka mano kraujyje dabar(Rabindranatas Tagorė).
Kas lėmė Lietuvos ištvermę ir tvirtumą? Kas buvo lietuvių tikėjimo dvasios ir vilties puoselėtojas, skydas, saugojęs mūsų Tėvynę nuo visokių negandų?
Istorija nedviprasmiškai atsakytų: Tėvynės galia - tai lietuvės motinos širdis. Iš jos trykšta ta dvasinės Lietuvos, tų idealų, kuriuos ji puoselėjo savo vaikams, versmė. Iš jos sklinda tautos dvasia, gyva tikėjime, papročiuose, tautosakoje.
Motinos širdis šeimoje - tai mažas spinduliuojantis skaistumo centras, namų saulė. Šiaudais dengtoje bakūžėje gyveno skaisčios moralės dvasia, ir tai buvo rūmas, kuriame augo gausi šeima. Todėl toje ankštoje trobelėje pasibeldusi žinia, kad į šeimą ateis nauja gyvybė, kėlė ne paniką, o meilę, ir visų širdyse buvo palydima begalinio švelnumo jausmo - gražaus ir nepaaiškinamo kaip stebuklas.
Ši dvasinė šiluma kilo ne iš baimės, bet dėl pagarbos paslapčiai. Tai buvo Meilė, garantuojanti ateinančių sielų turtingumą, tiesos šviesą, pasaulio grožio skambesį, jausmo tyrumą, tikrą ir pastovų džiaugsmą. Nemokytų prosenolių intuicija neabejojo, kad dvasinis tėvų tyrumas - brangiausia dovana, kurią jie gali duoti savo palikuonims. Kaip vienas kūnas buvo gyvųjų, mirusiųjų ir ateinančiųjų valia. Tai gyvoji Lietuva, josios dvasia!
Iš kur tokia galia? Drąsiai galima pakartoti: iš nesuteptos motinystės. Tokia motina yra šeimos karalienė ir tik tokia motina, anot Juozo Grušo, daro stebuklus. Todėl lietuvė motina taip giliai įaugo į mūsų tautos kultūros atmintį kaip gyvybės skleidėja, tautos gyvastingumo versmė, dvasinio tautos tyrumo aureolė.
Skaityti daugiau: LIETUVA-TAI IR NEGIMUSIŲJŲ ŽEMĖ
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
Skaisti jaunystė tvirtai žygiavo,
Galingu skrydžiu veržės į Dievą...
Tiesa ir Meilė ją išvadavo,
Meilė padėjo pažinti Tėvą...
Deimantais žėri brangus jubiliejus!
Bažnyčia švenčia dovaną brangiausią.
Žmogus su Kristum - žmonių Atpirkėju -
Viena Auka ir Kunigas Aukščiausiam!
(Vynmedžio Šakelė. Deimantiniam Kunigystės Jubiliejui, 1984)
[Ada Urbonaitė]
KUNIGAS JUOZAS ŠALČIUS
Juozas Šalčius gimė 1900 m. sausio 13 d. Stanaičių kaime, Garliavos parapijoje. Tėvai - pasiturintys ūkininkai, abudu pamaldūs, blaivūs. Ypač šviesus buvo tėvas, apsiskaitęs, sveiko praktiško proto žmogus, palaikė artimus santykius su kunigais ir kitais apsišvietusiais žmonėmis, tad kaimynai visais reikalais kreipdavosi į jį patarimų.
Juozukas pradžios mokyklą baigė Garliavoje, o vidurinį mokslą - Kaune, prel. Konstantino Olšausko įsteigtos „Saulės“ draugijos Mokytojų kursuose ir gimnazijoje. Čia, kaip pasakoja jo bendramokslė mokytoja Barbora Keršulytė (dabar - 1988 - 95 m. amžiaus), Juozas pasižymėjo apsiskaitymu ir guviu protu. Kai mokytojai aiškindami naują dalyką užduodavo klasei kokį klausimą, jauniausio klasėje spindinčių akių berniuko ranka visada būdavo pakelta - atsakymą jis žinojo.
Baigėsi Didysis karas, prasidėjo lietuvių tautinis sąjūdis už nepriklausomybę. Juozas Šalčius buvo bebaigiąs gimnaziją. Atgimimo idėjos buvo gyvos ir „Saulės“ gimnazijoje. Jos direktorius Pranas Dovydaitis buvo Lietuvių Tautos Tarybos narys. O su kokiu dvasios pakilimu mes visa tai išgyvenome! Mes kasdien eidavome į gimnaziją marškinius persijuosę tautinėmis juostelėmis, - mielai tuos laikus prisimindavo kun. Šalčius. Jis baigė ir Mokytojų kursus, tačiau beveik nemokytojavo. Jam suspindo kita žvaigždė - tapti kunigu. 1919 m. jis įstoja į Seinų kunigų seminariją. Tačiau netrukus Seinai buvo lenkų okupuoti, ir lietuviai klierikai ištremti į Lietuvą: susodinti į ilgus vežimus ir, ginkluotų kareivių lydimi, atvežti netoli Kalvarijos ir palikti.
Skaityti daugiau: KUNIGAS JUOZAS ŠALČIUS
Juozas Šalčius.BIRŠTONO - OLŠAUSKO BYLA FAKTŲ IR TEISĖS ŠVIESOJE (IV leidimas. 1983. 150 mšr. p. su 11 dokumentinių nuotraukų)
Knygos autorius, didelis tiesos gerbėjas, negalėjo nurimti negynęs nekalto žmogaus, be jokio nusikaltimo įrodymo nuteisto už žmogžudystę. Jis paskyrė nemažą savo gyvenimo dalį ir surinko archyvinę bei istorinę medžiagą, ištyrinėjo visus faktus ir aplinkybes, susijusias su šia byla, nors kartais dėl to tekdavo rizikuoti; aplankė visas vietas, išmatavo, žingsniais suskaičiavo, kad galėtų, kaip knygos pavadinimas sako, pažvelgti Į bylą remdamasis faktais ir teise. Visa tai kun. Šalčius atliko su tikro pasišventėlio stropumu ir sąžiningumu. Už tiesą jis galėjo kovoti bei aukotis ir tikriausiai taip būtų daręs, net jei tas nekaltai nukentėjęs žmogus būtų ir jo priešas buvęs.
Šiai bylai pasibaigus ir priešolšauskinėms aistroms bent kiek aprimus, kun. Šalčius ragino savo bičiulį ir gerą kataliką advokatą A. Tumėną, kad šis, remdamasis išryškėjusiomis naujomis aplinkybėmis, reikalautų persvarstyti šią bylą su nauja teisėjų sudėtimi. Bet adv. Tumėnas tam nesiryžo. Jis sakė, kad Bažnytinė vyresnybė nepripažino nei tardymo, nei teismo sprendimo, tai katalikams to ir pakanka.
Tačiau gyvenimas rodo, kad to nepakanka. Daugelis žmonių anuomet ir liko suklaidinti, nes jiems nė į galvą neatėjo, kad laikraštis gali skelbti prasimanymus tarsi tikrą tiesą. O taip iš tikrųjų buvo. Pvz., liberalus laikraštis „Sekmadienis“ pirmajme puslapyje išspausdino vaizdžiai aprašytą inscenizaciją, kaip kun. Olšauskas Verbų sekmadienį Kauno katedroje buvo išvilktas iš kunigo drabužių - išmestas iš kunigų luomo (o tai buvo gryniausias melas, nes tokio papročio Bažnyčioje iš viso nėra). Vėliau iš tų pačių laikraščių paaiškėjo, jog taip nebuvo. Bet melas jau buvo paskleistas ir neatšauktas. Atrodo, jog visa teismo parodija buvo fabrikuojama tam, kad prel. Olšauskas, toks šviesus ir iškilus žmogus, tiek daug pasidarbavęs tautos labui, būtų kuo labiau pažemintas, subjaurotas ir išstatytas prieš minią, visada godžią sensacijų ir mėgavimosi.
Jeigu taip buvo anuomet, tai ką kalbėti apie dar nesenus laikus, kai spauda, radijas, televizija, kinas taip ir ieškodavo siužetų savo ateistiniams tikslams, - kiek blogio buvo įnešama į žmonių sielas! Galbūt tiktai tada, kai ateities istorikai parašys tikrą nepriklausomos Lietuvos istoriją, išryškės daug neaiškių aplinkybių. Tada ir dokumentinė knyga nemažai patarnaus ir bus vertai panaudota.
Skaityti daugiau: KUN. JUOZO ŠALČIAUS DARBŲ BIBLIOGRAFINĖ APŽVALGA
GYVENTI TIKĖJIMU
Kolomba Marmionas, OSB
Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą(Jn 17, 24).
Tai užbaigos žodžiai tos nepalyginamosios maldos, kuria Kristus po Paskutinės vakarienės - jau pasirengęs didįjį žmonijos atpirkimo darbą apvainikuoti išganomąja Auka - kreipėsi į Tėvą.
Šv. Paulius, kalbėdamas apie teologines dorybes - tikėjimą, viltį ir meilę -sako, kad didžiausioji iš jų yra meilė, nes ji - amžina. Kodėl? Dėl to, kad amžinąjį tikslą pasiekus, tikėjimas užleis vietą regėjimui Dievo, viltis -turėjimui Dievo, o meilė - pasiliks ir amžinai sujungs mus su Dievu.
Štai kokia laimė ir garbė mūsų laukia: mes regėsime Dievą, gėrėsimės Dievu. Amžinasis gyvenimas - tai užtikrintas dalyvavimas paties Dievo gyvenime, iš to išplauks visa mūsų sielos laimė, o toje laimėje dalyvaus ir kūnas, prisikėlęs iš mirusių.
Danguje regėsime Dievą. Tai, kad regėsime Dievą taip, kaip Jis pats save mato, yra pirmasis elementas mūsų dalyvavimo dieviškoje prigimtyje; tai mūsų palaimintasis gyvenimas, pirmasis gyvybinis aktas dangaus garbėje. Čia, žemėje, kaip sako šv. Paulius, mes pažįstame Dievą tik tikėjimu, tarsi per šydą; o tada - matysime Jį tokį, koks JIS YRA. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas (1 Kor 13, 12). Dabar mes nežinome, kas iš tiesų yra tas regėjimas. Tada siela bus sustiprinta garbės šviesos, kuri yra ne kas kita, kaip danguje visiškai išsiskleidusi malonė. Tada mes matysime Dievo vidinį gyvenimą, kaip sako šv. Jonas: Mes turėsime bendravimą su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi (plg. 1 Jn i, 3).
Mes matysime būties pilnatvę, tiesos pilnatvę, šventumo, grožio pilnatvę. Visą Amžinybę žiūrėsime į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų-Žmogų. Matysime Kristų, kurį Amžinasis Tėvas be galo myli, kuris norėjo būti mūsų vyriausiu broliu. Mes matysime dieviškus, dabar garbe spinduliuojančius bruožus To, kuris savo kruvina kančia išgelbėjo mus iš mirties ir įgijo amžiną gyvenimą. Šlovinsime Jį niekada nesibaigiančiais himnais: Tu, Viešpatie, atpirkai mus savo krauju ir perkėlei į savo karalystę: Tau šlovė ir garbė! (plg. Apr S, 9-10).
Skaityti daugiau: AMŽINOJI LAIMĖ - REGĖTI DIEVĄ VEIDAS Į VEIDĄ
LIETUVIŲ TAUTOS DORINĖ KULTŪRA
Stasys Yla
Sekdami tėvų papročiais susirenkame Kūčių vakarą prie bendro stalo, simbolizuojančio šeimos altorių. Ties juo atnaujiname savo vidinį ryšį, kuris sieja mus tarpusavyje ir su mūsų Dievu. Šį šventą vakarą, kur viešpatauja išorinė tyla, prabyla mūsų širdys: šaukiasi viena kitos, viena kitai atleidžia, viena kitai linki geriausių vilčių. Ir vargo pastogėj, ir tremties namuose, kur šventų jausmų taip maža, pajunti kažką šventa, kažką paslaptinga.
Paslapčių vakaras. Šį vakarą susikryžiuoja ties mumis šviesa dviejų pasaulių - kosminio ir virškosminio. Saulė, praėjusi savo slenkstį, lyg atgimsta, diena iš dienos skleidžia daugiau šviesos, kuria mums džiaugsmą, gyvybę, grožį. Didžioji Šviesa, didesnė už saulę - Dievas, praėjus laikų slenksčiui, išsiunčia lyg naują "spindulį - savo Sūnų, kuris gimsta Žmogumi ir neša dvasinį persikeitimą, o su juo ramybę, meilę, laimę.
Laikų pervartos visuomet pažymėtos persikeitimų paslaptimis. Gimimo slėpiniai lydi perėjimą iš nebūties į laikinę būtį, mirties slėpiniai - išsineriant iš laikinumo į Amžinybę. Atgimimu, kupinu žavumo ir mistikos, paženklintas persilaužimas į pavasarį. Apmirimu, matomu, bet nesuvokiamu, palydimas vasaros atsisveikinimas. Ir istoriniai laikų lūžiai, po kurių eina suirutės, revoliucijos, karai - neša gyvybę ar mirtį, naują dvasią ar seną.
Tokia laikų pervartos šventė yra ir Kūčios, kosminė ir virškosminė Šviesa apreiškia nūn savo pergalės paslaptis. Žmogaus viltims prasiveria nauji gyvybės paslapčių pasauliai. Penki žmogaus pojūčiai - tie kasdieniniai ir tikroviški pojūčiai - jaučia labiau ir giliau. Jie mato pasirodančias naujas žvaigždes, girdi giedant angelus, klauso gyvulių - šie kalba žmonių kalba; ragauja paprastą vandenį - o šis virtęs vynu; prisiliečia daiktų - ir šie atveria ateities duris. Kūčios pasidaro paslapčių vakaras.
Vienkartinė puota. Prie bendro stalo susirenka šį vakarą žmonės, prie stalo, vienintelio tokio metuose. Šis stalas nėra iš kasdienybės, iš paprastumos. Ne kūnui pastiprinti, ne jam pradžiuginti jis skirtas. Paplotėlis, nerauginta duona, kviečiai, žuvis - tai valgiai iš pašvęstų puotų. Ir giesmės, kurios aidi prie stalo, ir maldos, kuriomis pradedama ši puota, ir rimtis, kuri lydi dalyvius - šį pobūvį apsupa šventumo skraiste.
Skaityti daugiau: KŪČIŲ PRASMĖ
VĖLINĖS
Pašauk visas vėles, Tėvyne Lietuva! Su krikšto
Baltais rūbeliais apsivilkę, tėviškėn tegrįžta
Iš turgaus aikščių, žvyrduobių - iš sukilimų,
Nežinomi ir nukankinti - iš lagerių, kalėjimų,
Iš Sibiro sniegynų, iš Speiguotos Vorkutos, -
Ten gruodas ir ledynų gruodis kaulams kietas.
Iš Astrachanės, iš Igarkos - iš klaikaus Gulago,
Visi, badu numirę, iš gyvybės ištremti be laiko.
Iš pagirių, iš pabalių, kur užkasti be žvakės,
Iš senkapių, iš senvagių...
Tik žiburiuoja akys žvaigždynų,
Nuo dangaus pro prieblandą sužiurę
Į žemės kryžkelėj švyluojančią žvakelių jūrą. -
Gal jie visi tenai prie aukšto skobnio susirinkę
Aprauda artimųjų nuodėmes, jų užmarštį baimingą.
Pažadink mūsų širdis, atmintį pažadink, Lietuva,
Tegrįš nors tremtinių vardai į kraštą numylėtą.
Skaityti daugiau: POEZIJOS PUSLAPIAI A. E. Aušraitė [Aldona Puišytė]
1988 m. spalio 22-oji.Prasidėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Pradėjo plakti Lietuvos širdis. Grąžinta Vilniaus Katedra - Lietuvos katalikybės širdis.
Sveikiname Sąjūdžio vedlius ir Evangelijos žodžiais linkime:
Taisykite Viešpačiui kelią!
Ištiesinkite Jam takus!
Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas,
Kiekvienas kalnas bei kalnelis- nulygintas.
Ir visi žmonės išvys Dievo Išgelbėjimą.
Adutiškis - Švenčionėliai.1988 11 25 a.a. kun. Bronislovo Laurinavičiaus - Helsinkio lietuvių grupės nario (1981 ll 25 žuvusio Vilniuje po sunkvežimio ratais) mirtingieji palaikai perkelti iš Adutiškio į Švenčionėlius ir palaidoti šventoriuje prie bažnyčios, kurią jis sunkiomis pokario sąlygomis pastatė.
Kybartai. Eilinis pilkas rudens sekmadienis virto velykinio džiaugsmo švente. Šiandien, lapkričio 6-ąją, grįžo į Kybartus kun. Sigitas Tamkevičius, kuris lygiai prieš pusšeštų metų (1983 05 06) buvo uždarytas kalėjime, pasiųstas į tremtį 10-čiai metų. Jis džiaugiasi grįžęs, su visa sausakimša bažnyčia dėkoja Dievui, kad leido jam savo kančia, savo ilgu Didžiuoju penktadieniu prisidėti prie Tautos, Bažnyčios ir savo paties kilimo.
Roma.1988 m. rugpjūčio pradžioje Šventasis Tėvas paskyrė Audrį Bačkį Apaštaliniu pronuncijumi Olandijoje, kartu pakeldamas jį į arkivyskupo rangą. A. Bačkis gimė 1937 m. Kaune, kaip diplomato sūnus augo Paryžiuje.
Teologiją studijavo Romoje ir 1961 03 18 gavo kunigo šventimus. Trumpai tarp lietuvių darbavosi JAV ir tęsė studijas Romoje - Laterano universitete (kanonų teisė) bei Diplomatijos akademijoje. Nuo 1964 m. - Vatikano diplomatinėje tarnyboje (Filipinai, Kosta Rika, Turkija, Nigerija). 1973 m. - Užsienio reikalams taryboje, nuo 1975 m. - jos sekretoriaus pavaduotojas. Daugiausia darbavosi su tarptautinėmis organizacijomis. Šiemet birželio mėn. priklausė delegacijai, kuri kardinolo Kazarolio (A. Casaroli) vadovaujama lankėsi Maskvoje 1000-mečio jubiliejuje. Arkivysk. Audrys Bačkis, be lietuvių, moka prancūzų, italų, vokiečių, anglų ir ispanų kalbas.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE
